Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Apskaičiavau, kad vedžiau mažiausiai trisdešimt tris tūkstančius pamokų.

Trisdešimt trys tūkstančiai pamokų per trisdešimt metų: dienomis, vakarais, vasarą.

Universitete galima nuolat skaityti paskaitas iš tų pačių jau apiplyšusių užrašų. Valstybinėje vidurinėje ir aukštesniojoje mokykloje tokie triukai nepavyks. Amerikos paaugliai puikiausiai permano mokytojų gudrybes, ir jei tik pamėgini juos apmulkinti, tuojau pat tave pastato į vietą.

Ei, alio, mokytojau, o kas ten dar buvo Airijoje?

Dabar negaliu pasakoti. Reikia išmokti vadovėlyje nurodytą žodyną. Atsiverskite septyniasdešimt antrą puslapį.

Oo, mokytojau, bet kitoms klasėms jūs pasakojate istorijas. Nejau negalit ir mums papasakoti bent kokios smulkmenos?

Na, gerai, vieną smulkmeną. Vaikystėje, kai gyvenau Limerike, nė nemaniau, kad užaugęs būsiu mokytojas Niujorke. Mes buvome skurdžiai.

A, jo. Jau girdėjom, kad neturėjote šaldytuvo.

Teisingai, nė tualetinio popieriaus.

Ką? Neturėjot tualetinio popieriaus? Visi turi tualetinio popieriaus. Net Kinijoje, kur žmonės badauja, pakanka tualetinio popieriaus. Net Afrikoje.

Jie mano, kad aš perdedu, ir jiems tai nepatinka. Net pasakojimai apie skurdą turi turėti ribas.

Tai jūs norite pasakyti, kad išėję iš tualeto tik užsitraukdavote kelnes, užpakalio nešluostėte?

Ranką pakelia Nensė Kastiljano. Atsiprašau, pone Makortai. Jau tuoj pietūs, nebenoriu daugiau girdėti istorijų apie tai, kaip žmonės neturi tualetinio popieriaus.

Gerai, Nense, daugiau apie tai nekalbėsim.

Kai kasdien tenka žvelgti į dešimtis paauglių, nėra kaip išpuikti. Jiems nerūpi, kaip tu jautiesi aštuntą valandą ryto. Mintyse apžvelgi būsimą dieną: penkios pamokos, beveik šimtas septyniasdešimt penki Amerikos paaugliai; paniurę, alkani, įsimylėję, nerimstantys, seksualūs, energingi, linkę ginčytis. Nepabėgsi. Štai jie, o štai ir tu skaudama galva, sutrikusiu virškinimu, galvoje tebeaidinčiu kivirču su sutuoktiniu, mylimuoju, buto šeimininku, nevykėliu sūnumi, kuris nori būti Elvis ir nė kiek nevertina visų tavo pastangų jo labui. Praėjusią naktį negalėjai užmigti. Dar tebeturi maišą su šimto septyniasdešimt penkių moksleivių darbais, vadinamaisiais rašiniais, atsainiai pakeverzotais žodžiais. O, tamsta, ar jau perskaitėte mano rašinį? Bet juk jiems tai nerūpi. Juk jie neketina ateityje visą gyvenimą rašyti rašinius. Tokius dalykus tenka daryti tik per šias nuobodžias pamokas. Jie spokso į tave. Nepasislėpsi. Laukia. Ką šiandien dalysime, mokytojau? Nagrinėsime paragrafą? Kurgi ne. Ei, klausykite, tuoj nagrinėsim paragrafą, struktūrą, pagrindinį sakinį ir taip toliau. Kaip nekantrauju kuo greičiau papasakoti mamai. Ji kasdien klausinėja, kaip sekėsi mokykloje. Paragrafai, mama. Mokytojas pasimaišęs dėl tų paragrafų. Mama atsako: labai gerai, ir toliau žiūri muilo operą.

Jie sugarma į klasę iš automechanikos užsiėmimo, tikro pasaulio, kuriame ardo ir vėl sudeda automobilius, nuo folksvagenų iki kadilakų — o šitas mokytojas varo savo apie paragrafo dalis. Jėzau, brolyti. Automechaniko dirbtuvėje niekam nereikia paragrafų.

Jei pradėsi rėkti ar garsiai juos drausti — viskas. Šito — rėkimo ir draudimų — jie per akis gauna iš tėvų ir visų mokyklų. Jei pradės tave bausti tylėjimu, tau, kaip mokytojui, galas. Jų veidai pasikeičia, akys tampa negyvos. Liepi atsiversti sąsiuvinius. Jie spokso. Neskuba. Na, taip, jie atsivers sąsiuvinius. Taip, mokytojau, štai, mes atsiverčiame sąsiuvinius, pamažiukais, atsargiai, kad niekas iš jų neiškristų. Liepi nusirašyti tai, ką užrašei ant lentos. Jie spokso. A, aha, sako vienas kitam. Jis mums liepė nusirašyti tai, ką užrašė ant lentos. Tik pažiūrėkite. Žmogus kažką užrašė ant lentos ir dabar nori, kad mes nusirašytume. Jie lėtai, labai lėtai purto galvas. Tu klausi: ar turite klausimų? Visa klasė sužiūra nekaltomis akimis. Tu stovi ir lauki. Jie žino, kad tai keturiasdešimties minučių trukmės spektaklis: tu prieš juos, trisdešimt keturis Niujorko paauglius, būsimuosius Amerikos mechanikus ir amatininkus.

Tu tik eilinis mokytojas, brolau, tai ką gali padaryti? Žvilgsniu įveikti visą klasę? Surašyti visiems nepatenkinamus pažymius? Ramiau, vaikeli. Jie tave suries į ragą, o juk viską pradėjai tu, brolau. Nereikėjo taip su jais kalbėti. Jiems nerūpi nei tavo nuotaika, nei tavo galvos skausmas, nei tavo rūpesčiai. Jie turi savo problemų, ir tu esi viena iš jų.

Atsargiai, mokytojau. Nevirsk problema savo moksleiviams. Jie tave sutvarkys.

Lietus pakeičia nuotaiką mokykloje, viską prislopina. Į pirmą pamoką moksleiviai renkasi tylėdami. Vienas kitas pasisveikina. Purto nuo švarkų lietaus lašelius. Vaikšto tarsi sapnuodami. Sėdi ir laukia. Niekas nekalba. Niekas nesiprašo išleidžiamas iš klasės. Niekas nesiskundžia, niekas nespendžia spąstų, niekas neatsikalbinėja. Lietus — tai kerai. Lietus — karalius. Nagi, tamsta mokytojau. Neskubėk. Kalbėk tyliau. Nė negalvok apie anglų kalbos taisykles. Pamiršk užrašyti, ko nėra klasėje. Tokia nuotaika tvyro namuose po laidotuvių. Šiandien nebuvo ryškių laikraščių antraščių, negirdėti žiaurių naujienų iš Vietnamo. Už klasės sienų pasigirsta žingsniai, nusijuokia mokytoja. Į langus barbena lietus. Sėsk prie savo stalo ir leisk pamokai tykiai tekėti. Mergina pakelia ranką. Ji klausia: oo, pone Makortai, ar jūs buvote kada nors įsimylėjęs? Tu dar naujokas, bet jau supranti, kad klausdami tokių dalykų jie galvoja apie save. Atsakai: taip.

Ji jus metė ar jūs ją?

Ir taip, ir taip.

Ak taip? Tai jūs buvote įsimylėjęs ne kartą?

Taip.

Oho.

Ranką pakelia vaikinas. Jis sako: kodėl mokytojai negali su mumis elgtis kaip su žmonėmis?

Tu nežinai. Na, brolau, jei nežinai, taip jiems ir pasakyk: aš nežinau. Papasakok apie mokyklą Airijoje. Į mokyklą vaikščiodavai kupinas siaubo. Nekentei jos, svajojai, kad tik greičiau sueitų keturiolika ir gautum darbą. Anksčiau niekada taip negalvojai apie savo mokslo dienas, niekada apie jas nekalbėjai. Norėtum, kad lietus niekada nesibaigtų. Jie sėdi savo vietose. Niekieno nepaliepti pasikabino švarkus. Žiūri į tave taip, tarsi matytų pirmą kartą.

Kas dieną turėtų lyti.

Dar kartais būna pavasario dienų, kai šalin metami sunkūs drabužiai ir kiekviena klasė mirgėte mirga krūtimis bei tvirtais rankų raumenimis. Švelnus vėjelis, dvelkiantis pro langus, glamonėja mokytojų ir moksleivių veidus, skleidžia šypsenas nuo vieno suolo prie kito, nuo vienos eilės prie kitos, kol visa klasė nušvinta. Balandžių burkavimas ir žvirblių čirškėjimas ragina nenusiminti, vasara jau čia pat. Begėdžiai balandžiai, nepaisydami mano klasėje sėdinčių paauglių širdies kančių, poruojasi ant palangės, ir tai vilioja labiau už geriausią pasaulyje geriausio pasaulyje mokytojo pamoką.

Tokiomis dienomis aš, regis, galėčiau mokyti pačius sunkiausius, pačius gabiausius mokinius. Galėčiau apglėbti ir paguosti labiausiai nuliūdusius.

Tokiomis dienomis galvoje skamba tyli muzika, kurioje aidi vėjelis, krūtys, raumenys, šypsenos ir pavasaris.

Jei kuris nors iš mano moksleivių parašytų ką nors panašaus, tuojau pat pasiųsčiau jį į pagalbinę mokyklą.

Du kartus per metus Makėjaus mokykloje būdavo rengiama Atvirų durų diena ir Atvirų durų vakaras, kai tėvai galėdavo aplankyti mokyklą ir pasižiūrėti, kaip sekasi jų vaikams. Mokytojai sėdėdavo klasėse, kalbėdami su tėvais ir klausydami jų nusiskundimų. Daugiausia ateidavo motinų, nes tai moterų darbas. Jei motina sužinodavo, kad jos duktė arba sūnus blogai elgiasi ar nekaip mokosi, na, tada jau reikalo imdavosi tėvas. Aišku, tėvas imdavosi reikalo tik jei vaikas būdavo sūnus. Duktė — motinos rūpestis. Tėvui nedera su kumščiais vaikyti dukterį po virtuvę arba pareikšti, kad ji mėnesį negaus išeiti iš namų. Kai kurias problemas tenka tvarkyti motinai. Be to, jos sprendžia, kiek ir ko sakyti tėvui. Jei sūnui nekaip sekasi, o vyras nuožmaus būdo, motina neretai sušvelnina faktus, kad berniukui netektų raitytis ant grindų sukruvinta nosimi.