Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Kartais pas mokytoją ateidavo visos šeimos, klasė prisipildydavo žmonių — tėvų, motinų, tarp suolų bėgiojančių mažylių. Moterys draugiškai šnekučiuodavosi tarpusavyje, o vyrai tylėdami sėdėdavo suoluose, kuriuose vargiai tilpdavo.

Niekas man nebuvo sakęs, kaip elgtis su tėvais per tas Atvirų durų dienas. Kai tai įvyko pirmą kartą Makėjaus mokykloje, man padėti buvo paskirta moksleivė Norma, ji išdalijo tėvams numeriukus, kad šie žinotų, kuris po kurio eis.

Pirmiausia man teko įveikti savo akcentą, ypač kalbantis su moterimis. Vos man pravėrus burną, jos iškart imdavo aikčioti: o, Dievulėliau, kokia žavi airiška tarmė. Ir pradėdavo man pasakoti, kaip jų seneliai atvyko iš senosios tėvynės, kaip iš pradžių ničnieko neturėjo, o dabar yra degalinės Niu Dorpe savininkai. Jos klausinėdavo, ar seniai gyvenu šioje šalyje, kaip tapau mokytoju. Šnekėjo, kaip nuostabu, kad esu mokytojas, nes juk dauguma mūsiškių — policininkai arba kunigai; pašnibždomis pridurdavo, kad mokykloje per daug žydų. Jos mielai būtų atidavusios vaikus į katalikų mokyklas, bet katalikų mokyklose nemoko profesijų. Ten tik istorija ir maldos; anam pasauliui, žinoma, labai pravartu, bet vaikams juk reikia gyventi šitame. Nenorėjau nieko įžeisti. Ir galiausiai paklausdavo: tai kaipgi jis, mano mažasis Haris?

Jei šalia sėdi tėtis, tenka būti atsargiam. Pasakius apie Harį ką nors nepalankaus, tėtis, parėjęs namo, gali jį prikulti, o tada moksleiviai vieni kitiems išpasakos, kad manimi negalima pasikliauti. Jau buvau išmokęs, kad mokytojai ir moksleiviai turi laikytis drauge prieš tėvus, vyresnybę ir visą likusį pasaulį.

Apie visus savo moksleivius kalbėdavau tik gerai. Jie dėmesingi, punktualūs, draugiški, noriai mokosi, kiekvieno laukia šviesi ateitis, tėvams yra kuo didžiuotis. Tėtis su mama susižvalgydavo, nusišypsodavo ir tardavo: matai? Arba sutrikę klausdavo: jūs kalbate apie mūsų vaiką? Mūsų Harį?

O, taip. Apie Harį.

Ar jis gerai elgiasi klasėje? Pagarbiai?

O, taip. Aktyviai dalyvauja visose diskusijose.

Nejaugi? Tai turbūt koks nors kitas Haris. Gal mokykloje jis pasikeičia, nes namie — gryniausias pašlemėkas, atleiskite už žodį. Namuose iš jo nė žodžio neišpeši. Ir nė piršto nepajudins. Tik vieno nori — sėdėti ir dieną naktį, dieną naktį klausytis to savo sumauto rokenrolo.

Tėtis atrodė įnirtęs. Blogiausia, kas ištiko šitą šalį, — tai tas Elvis, kuris amžinai kraipo užpakalį per televizorių, atleiskite už žodį. Nenorėčiau šiais laikais turėti dukters, kuri žiūrėtų šitą mėšlą. Jau visai rimtai ketinu išmesti tą gramofoną į šiukšlyną. Televizorių irgi išmesčiau, bet visą dieną triūsus prieplaukoje man juk irgi reikia atsipūsti, suprantate, ką turiu galvoje?

Kiti tėvai ėmė nekantrauti ir sarkastiškai mandagiai teirautis, ar nepavyktų nuo diskusijos apie Elvį pereiti prie pokalbių apie jų sūnus ir dukteris. Hario tėvai pranešė, kad dabar jų eilė kalbėti apie savo vaiką. Jei jie teisybę girdėję, tai mes gyvename laisvoje šalyje, ir jie neketiną nutraukti per vidurį pokalbio su šituo simpatišku mokytoju iš senosios tėvynės.

Bet kiti tėvai sakė: gerai, gerai, mokytojau. Paskubėkit. Juk nesėdėsim čia per naktį. Mes irgi dirbam.

Nežinojau, ką daryti. Pamaniau, jei padėkosiu prie stalo sėdintiems tėvams, tai gal jie susipras ir išeis, bet įnirtėlis tėtis tarė: ei, pala, mes dar nebaigėm.

Norma, pagalbininkė moksleivė, suprato mano dilemą ir ėmėsi tvarkyti reikalus. Ji paskelbė tėvams, kad jei šie norintys su manimi pasikalbėti ilgiau, tegu iš anksto susitariantys kuriai nors popietei.

Nieko panašaus Normai nebuvau sakęs. Nenorėjau dienų dienas sėdėti klasėje, kalbėdamasis su nepatenkintais tėvais, bet ji ramiausiai padavė tėvams popieriaus lapą, paprašė užrašyti pavardes spausdintomis raidėmis — būtent spausdintomis, — ir pridėti telefonų numerius: ponas Makortas būtinai jums paskambinsiąs.

Murmėjimas pritilo, tėvai ėmė girti Normą už sumanumą ir sakyti, kad ji pati turėtų tapti mokytoja. Ji atsakė neturinti nė mažiausio noro būti mokytoja. Svajojanti dirbti kelionių agentūroje ir visur skraidyti už dyką. Viena iš motinų paklausė: o, tai tu nenori ištekėti ir turėti vaikų? Būtum puiki motina.

Norma neteisingai atsakė į šį klausimą ir klasėje vėl pakvipo įtampa. Ne, atsakė ji, aš nenoriu vaikų. Vaikai — grynas vargas. Amžinai jiems keisk vystyklus, paskui dar vaikščiok į mokyklą aiškintis, kaip jiems sekasi: nė minutės laisvo laiko.

Jai nederėjo taip kalbėti; buvo aiškiai justi, kad tėvų priešiškumas stiprėja. Vos prieš kelias minutes tėvai gyrė merginos sumanumą, o dabar pasijuto įžeisti jos žodžių apie motinystę bei vaikus. Vienas tėtis sudraskė Normos paduotą popieriaus lapą, kuriame reikėjo rašyti pavardes ir telefono numerius. Sviedė skutelius į klasės priekį, kur sėdėjau aš. Ei, pašaukė jis, tegu kas nors išmeta tai į šiukšlyną. Jis pasiėmė paltą ir paliepė žmonai: eime iš čia. Čia gryniausias beprotnamis. Žmona man riktelėjo: ar jūs jau visai nebesuvaldote tų vaikigalių? Jei šita panelė būtų mano duktė, aš jai užvažiuočiau į akį. Kokią ji turi teisę taip įžeidinėti Amerikos motinas?

Mano veidas degte degė. Norėjau atsiprašyti klasėje susirinkusių tėvų ir Amerikos motinų. Norėjau pasakyti Normai: eik sau. Tu sugadinai mano pirmąją Atvirų durų dieną. Ji ramiausiai stovėjo prie durų ir atsisveikinėjo su išeinančiais tėvais, nekreipdama dėmesio į jų piktus žvilgsnius. Ir ką gi man daryti? Kur toji ugdymo profesoriaus knyga, kurioje galėčiau rasti pagalbos? Penkiolika tėvų ir motinų liko sėdėti klasėje, norėdami daugiau sužinoti apie savo sūnus ir dukteris. Ką jiems pasakyti?

Norma vėl prabilo, ir mano širdis nusmuko į kulnus. Ponios ir ponai, aš pasakiau didelę kvailystę ir labai atsiprašau. Ponas Makortas čia niekuo dėtas. Jis geras mokytojas. Jis naujokas, suprantate, dirba čia dar tik kelis mėnesius, tad dar tik mokosi. Verčiau būčiau patylėjusi, nes per mano ilgą liežuvį jis susilaukė nemalonumų, aš labai gailiuosi.

Paskui Norma pravirko ir kelios motinos pripuolusios ėmėją guosti, o aš sėdėjau prie savo stalo. Norma privalėjo vieną po kito iškviesti likusius tėvus, bet dabar ją supo guodžiančių motinų grupelė, o aš nesusivokiau, gal man verta pasielgti savarankiškai ir pačiam paklausti: kieno eilė? Atrodo, tėvams labiau rūpėjo Normos nelaimė negu jų vaikų ateitis, ir kai suskambo skambutis, ženklinęs susitikimų pabaigą, visi nusišypsojo ir ėmė skirstytis, sakydami, kad malonu buvo su manimi pasikalbėti, ir linkėdami sėkmės mokytojo darbe.

Polio motina veikiausiai buvo teisi. Per antrąją Atvirų durų dieną ji man pareiškė, kad esu apgavikas. Ji labai didžiavosi savo Poliu, būsimuoju santechniku, geru vaikinu, norinčiu kada nors įkurti savo verslą, vesti mielą merginą, sukurti šeimą ir neturėti jokių nemalonumų.

Man reikėjo pasipiktinti ir išdidžiai paklausti, su kuo ji, po šimts, įsivaizduoja kalbanti, bet mane nuo seno graužė slapta mintis, kad aš tik apsimetu dirbąs mokytoju.

Klausiu vaiko, ką jis išmoko mokykloje, o jis man pasakoja apie Airiją, apie tai, kaip jūs atvykote į Niujorką. Tik pasakojimai, pasakojimai ir pasakojimai. Žinot, kas jūs toks? Apgavikas, nelemtas apgavikas. Sakau tai su geriausiais ketinimais, nes noriu jums padėti.

Aš norėjau būti geras mokytojas. Norėjau tėvų pagyrimų, kurie turėjo nuskambėti, jiems kalbinant rašybos ir žodyno taisyklių prikimštus moksleivius, pasirengusius geresniam gyvenimui, tačiau, mea culpa, nežinojau, kaip tai pasiekti.