Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Pasakojau moksleiviams, kad netikėjau sugebėsiąs dirbti mokytoju, todėl svarsčiau, ar nevertėtų visą gyvenimą praleisti uosto sandėliuose — likti didele žuvimi mažam tvenkiny. Viršininkams mano išsilavinimas padarys tokį įspūdį, kad paskirs mane apskaitininku ir leis dirbti įstaigoje, o tada jau karjera užtikrinta. Gal net tapčiau visų apskaitininkų viršininku. Žinau, kaip ten būna uostų įstaigose, viso pasaulio įstaigose. Tarnautojai tik dėlioja popierius, žiovauja ir spokso pro langus į mus, it vergus plušančius ant platformos.

Nepapasakojau jiems apie Heleną, moteriškę prie telefono, kuri sandėlio gilumoje dalydavo ne vien spurgas. Jau buvau besusigundąs, bet Edis pasakė, kad pakaks pro ją einant brūkštelėti šonu, ir iškart atsidursi Šv. Vincento ligoninėje varvančiu pimpalu.

Išėjęs iš dokų, labiausiai pasigesdavau to, kad ten žmonės kalbėjo, ką galvoja, ir nieko nepaisė. Ne taip, kaip kolegijos dėstytojai, kurie amžinai aiškindavo: viena vertus, taip, užtat kita vertus, anaip, — nebežinojai, nė ką galvoti. Reikėjo sužinoti, ką galvoja dėstytojai, kad per egzaminus galėtum jiems papasakoti tą patį. Sandėliuose visi juokais užgauliodavo vieni kitus, bet vos kas nors peržengdavo ribą, iškart pajusdavai. Kvatojimas imdavo tilti, šypsenose atsirasdavo įtampa, buvo aiškiai matyti, kad koks nors ilgaliežuvis jau persistengė; netrukus į darbą bus paleisti kabliai arba kumščiai.

Kai prieplaukoje ir dokuose kildavo muštynės, darbas sustodavo. Edis man sakė, kad vyrai pavargsta be pertraukos kilnoti, krauti ir tempti, tas pats ir tas pats ištisus metus, todėl užgaulioja ir erzina vieni kitus, kol prasideda rimtos muštynės. Reikia kaip nors įveikti nuobodulį, praskaidrinti ilgas tylos valandas. Aš jam atsakiau, kad man visai patinka per visą darbo dieną netarti nė žodžio, o jis atsakė: na taip, bet tu kitoks. Dirbi čia tik pusantrų metų. Jei padirbėtum penkiolika, matytum, kaip panižtų liežuvis. Kai kurie vyrukai kovojo Normandijoje ir Ramiajame vandenyne, o kas jie dabar? Nešuliniai asilai. Asilai su medaliais už narsą. Pasigailėtini asilai, kuriems daugiau niekas gyvenime nebešviečia. Jie prisigeria Hudzono gatvėje ir giriasi tais savo medaliais, tarsi kam nors jie bent kiek rūpėtų. Jie tau greit papasakos, kad dirba tik dėl vaikų, vaikams, už vaikus. Kad vaikai galėtų geriau gyventi. Jėzau! Džiaugiuosi, kad taip ir nevedžiau.

Jei ne Edis, muštynės būtų buvusios kur kas žiauresnės. Edis viską sužiūrėdavo, viską išgirsdavo, jis tarsi užuosdavo besikaupiantį įniršį. Jei du vyrukai pradėdavo liuobtis, Edis įkišdavo tarp jų savo didžiulį pilvą ir liepdavo jiems kraustytis velniop nuo jo platformos į gatvę ir ten kultis kiek širdis geidžia. Tačiau jie taip niekada nedarydavo, nes širdies gilumoje džiaugdavosi proga išvengti kumštynių, o juo labiau — kablių. Kumščio smūgį atremti galima, bet niekada nežinai, iš kur į tave atlėks kablys. Vyrukai ir toliau piktai burbėdavo ir rodydavo vienas kitam nepadorius gestus, bet tai jau buvo tik kalbos, nes akimirka praėjo, noras muštis nuslūgo, visi kiti grįžo prie darbo, o kokia prasmė muštis, jei niekas nemato, koks tu kietas?

Helena ateidavo iš įstaigos pasižiūrėti muštynių, o kai jos baigdavosi, kažką šnibždėdavo nugalėtojui į ausį ir kviesdavosi į tamsų sandėlio kampą truputį pasilinksminti.

Edis pasakojo, kad kai kurie pašlemėkai apsimesdavo ketiną muštis, norėdami sulaukti Helenos malonių, bet jei jis kada nors pamatysiantis mane su ja po muštynių sandėlio kampe, tuoj pat įmesiantis į upę. Jis taip kalbėjo todėl, kad kartą aš susimušiau ar beveik susimušiau su vairuotoju Storuliu Dominiku, kuris buvo pavojingas — sklido kalbos, jog yra susijęs su mafija. Edis tvirtino, jog tai paistalai. Žmogus, kuris tikrai susijęs su mafija, nedirbs vairuotoju ir nelenks nugaros kraudamas prekes. Visi kiti tikėjo, kad Dominikas veikiausiai pažįsta ką nors, kas susijęs su mafija, todėl su juo verčiau nesipykti. Bet kaip gali nesipykti su žmogum, kuris tyčiojasi: ką yra, Pedi? Prarijai liežuvį? Gal koks iškamša padarė tavo mamytę, a?

Visiems žinoma, jog dokuose, ant platformos ar bet kur kitur nieku gyvu negalima leisti, kad įžeidinėtų tavo motiną. Vaikai tą sužino dar prieš išmokdami kalbėti. Gal tu net nemėgsti savo motinos, tai nesvarbu. Apie tave tegu kalba ką nori, tačiau įžeidinėti motiną — tai peržengti ribą; jei nuleisi tokius dalykus negirdomis, tave nustos gerbti. Jei prireiks kieno nors pagalbos ant platformos arba prieplaukoje, visi nuo tavęs nusigręš. Tavęs tarsi nebebus. Niekas per pietus net nepasidalys sumuštiniu su kepenine dešra. Jei klaidžiodamas po dokus ir sandėlius pamatysi vyrus, kurie sėdi po vieną ir valgo savo pietus, žinok, kad jie prisidirbo — ramiai klausėsi, kaip kas nors įžeidinėja jų motinas, arba bent kartą peržengė piketo liniją. Prasibrovusiam po kokių metų dovanojama, bet vyrui, kuris leido įžeisti savo motiną, — niekada.

Atsilyginau Dominikui kariuomenėje pamėgtu įžeidimu. Ei, Dominikai, tu toks storas kuilys — kada paskutinį kartą matei savo pimpalą, ar tikrai žinai, kad jis tebėra vietoje?

Dominikas pasisuko ir kumščiu nusviedė mane nuo platformos; nušokęs ant gatvės nebesusivaldžiau, vėl užšokau ant platformos ir puoliau jį, atkišęs kablį. Jis šypsojosi tarsi sakydamas: vargšas menkyste, dabar tau galas. Kai puoliau prie jo, jis delnu suėmė mano veidą ir nustūmė mane atgal ant gatvės. Būti nustumtam delnu į veidą yra didžiausias pažeminimas muštynėse. Smūgis kumščiu tiesus ir garbingas. Taip kaunasi boksininkai. Bet žmogus, kuris įremia delną tau į veidą ir stumia, aiškiai rodo, jog esi vertas didžiausios paniekos, o kiekvienas mieliau leisis, kad jam pamuštų akį, negu pripažins esąs vertas paniekos. Mėlynė po akim praeis, o anas įžeidimas liks amžiams.

Paskui jis mane įžeidė dar baisiau. Kai sugriebiau platformos kraštą, norėdamas prisitraukti ir užlipti viršun, jis prispaudė koja mano ranką ir spjovė man ant galvos; tai mane taip įsiutino, kad švystelėjau kabliu, sugriebiau jį už kojos ir traukiau, kol jis suriko: šikniau. Tik paleisk man kraują iš kojos ir tau galas.

Kraujo nebuvo matyti. Kablį sulaikė storos odos darbiniai batai; buvau pasirengęs kibti jam į gerklę, bet Edis laiptais nulėkė žemyn ir nustūmė mane. Duok šen kablį. Išprotėjęs airiūkštis. Tik susiriek su Dominiku ir pats nepamatysi, kaip atsidursi griovyje.

Jis man liepė eiti vidun, persirengti, išeiti pro kitas duris ir drožti namo, varyti iš čia velniop.

Mane atleis?

Ne, po šimts. Negalim atleisti visų, kurie čia sumano peštis, bet prarasi pusę dienos uždarbio, mes jį įkišim Dominikui.

Kodėl Dominikas turėtų gauti mano pinigus? Juk jis pirmas pradėjo.

Dominikas mums atveža darbo, o tu čia — perėjūnas. Matysi, tu baigsi kolegiją, o Dominikas vis dar vežios krovinius. Vaike, tau pasisekė, kad likai gyvas, sakau, susirink žaislus ir mauk namo. Gerai viską apgalvok.

Išeidamas dirstelėjau, ar Helena savo vietoje — taip, ji sėdėjo ir kviečiamai šypsojosi, bet Edis irgi buvo šalia, todėl supratau, kad Edžiui spoksant nėra nė mažiausios vilties nulįsti su ja į tamsų kampą.

Kada nors, kai ateis mano eilė vairuoti keliamąją, aš atkeršysiu Storuliui Dominikui. Paspausiu greičio pedalą, primygsiu tą kuilį prie sienos ir klausysiu, kaip jis rėkia. Taip svajojau.

Bet nieko panašaus neįvyko, ir tik dėl to, kad mūsų santykiai iš esmės pasikeitė tą dieną, kai jis apsisuko su savo sunkvežimiu ir sušuko Edžiui iš kabinos: ei, Edi, kas šiandien iškrauna?

Darkinas.