Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Aš nuėjau tolyn, o jis man pavymui šūktelėjo: nėr už ką, vyruti, nėr už ką.

Vargais negalais išlaikiau egzaminus mokytojo diplomui gauti. Pralindau tarsi pro adatos skylutę. Minimalus balų skaičius, kurį reikėjo surinkti, kad išlaikytum egzaminą, buvo šešiasdešimt penki; aš surinkau šešiasdešimt devynis. Taip reikalingus punktus, man atrodo, bus pridėjęs geraširdis Bruklino Rytų apygardos vidurinės mokyklos anglų kalbos dėstytojas, kuris vertino mano parodomąją pamoką ir sėkmės pakištą temą — Pirmojo pasaulinio karo poeziją, apie kurią šį bei tą išmaniau. Girtuoklis Niujorko universiteto profesorius draugiškai man pasakė, kad esu visiškas simuliantas. Iš pradžių įsižeidžiau, paskui geriau pagalvojau ir supratau, jog jis teisus. Visą laiką simuliavau, nuolat sau žadėdamas, kad vieną gražią dieną suimsiu save į rankas, susikaupsiu, sutelksiu dėmesį, ką nors pasieksiu, liausiuosi veltėdžiavęs — žodžiu, elgsiuosi kaip geras amerikietis.

Sėdinėjome ant kėdžių Bruklino aukštesniosios technikos mokyklos koridoriuose laukdami, kol mus pakvies į egzaminą, pildydami blankus, pasirašinėdami lojalumo Amerikai įsipareigojimus ir raštu prisiekinėdami, kad nesame, niekada nebuvome ir niekada nebūsime komunistų partijos nariai.

Pamačiau ją gerokai anksčiau, negu ji prisėdo šalia. Buvo apsigobusi žaliu šalių, su tamsiais akiniais, ir kai nusitraukė nuo galvos šalį, mane apakino jos rudi plaukai. Ilgėjausi jos iki skausmo, bet neketinau suteikti jai malonumo, todėl nė neatsisukau ton pusėn.

Labas, Frenkai.

Jei būčiau buvęs knygos arba kino filmo herojus, būčiau atsistojęs ir išdidžiai išėjęs. Ji pakartojo: labas. Pasakė: atrodai pavargęs.

Tyčia atsiliepiau nemandagiai, norėdamas parodyti, kad po to, kaip ji su manimi pasielgė, neketinu maloniai šnekučiuotis. Ne, aš nepavargęs, atsakiau. Bet tada ji pirštais palietė mano veidą.

Anas knygos arba filmo herojus būtų tuojau pat atlošęs galvą, rodydamas, kad nieko nepamiršo; jo nesuminkštintų du kartus pakartotas pasisveikinimas ir kelių pirštų prisilietimas. Ji nusišypsojo ir vėl palietė mano skruostą.

Visi koridoriuje buvę žmonės žiūrėjo į ją; pagalvojau, kad jie stebisi, ką ji veikianti su manimi — tokia gražuolė, o aš ne kažin koks laimikis. Jie matė, kaip ji uždėjo delną ant manojo.

Na, tai kaip tu laikaisi?

Gerai, sugergždžiau užkimusiu balsu. Pažvelgiau į tą ranką ir įsivaizdavau, kaip ji glosto Normo kūną.

Ji paklausė: jaudiniesi prieš egzaminą?

Aš vėl nemandagiai atsiliepiau: nė kiek.

Tu būsi geras mokytojas.

Man tas pats.

Tau tas pats? Tai kam tada šito reikia?

Daugiau nėra ką veikti.

A. Ji paaiškino norinti gauti mokytojo diplomą, metus pamokytojauti, o paskui parašyti apie tai knygą. Taip pasiūlė Normas. Normas, didysis ekspertas. Pasak jo, ugdymo sistema Amerikoje kiaurai perpuvusi, tad knyga apie visas jos blogybes, parašyta jas savo kailiu patyrusio žmogaus, neabejotinai būtų perkama. Metus ar porą metų pamokytojauji, tada pasiskundi, kaip mokyklose klaiku, ir še tau — bestseleris.

Išgirdau, kad mane kviečia į egzaminą. Ji paklausė: Gal po to išgertume kavos?

Jei būčiau turėjęs bent kiek išdidumo ar savigarbos, iškart būčiau atsisakęs ir nuėjęs sau, bet aš sutikau ir smarkiai plakančia širdimi patraukiau į pokalbį.

Pasisveikinau su trimis egzaminuotojais, bet jie buvo išmokyti nežiūrėti į būsimuosius mokytojus. Viduryje sėdintis vyras tarė: turite porą minučių, perskaitykite čia padėtą eilėraštį. Kai perskaitysite, paprašysime jūsų jį išanalizuoti ir trumpai pristatyti, kaip apie jį pasakotumėte per pamoką.

Eilėraštis vadinosi taip, kaip aš tą akimirką jaučiausi: „O, kaip aš norėčiau pamiršt, kas esu.“

Plikagalvis vyriškis, sėdintis kairėje, paklausė, ar man žinoma tokia eilėraščio forma.

Taip, o taip. Ji vadinama sonata.

Kaip vadinama?

O, atsiprašau. Sonetu. Keturiolika eilučių.

O koks rimas?

Eee... eee. Abbaabbacdcdc.

Jie susižvalgė, o aš taip ir nesupratau, teisingai atsakiau ar ne.

Kas autorius?

Eee, man atrodo, Šekspyras. Ne, ne, Vordsvortas.

Nei vienas, nei kitas, jaunikaiti. Santajana.

Plikis dėbsojo į mane, tarsi būčiau jį įžeidęs. Santajana, pakartojo jis, Santajana, ir aš beveik susigėdau savo neišmanymo.

Jie sėdėjo paniurę, o aš norėjau pareikšti, kad nesąžininga ir neteisinga klausinėti apie Santajaną, nes jis neminimas nė viename vadovėlyje, nė vienoje antologijoje, kurias man teko atsiversti per visus ketverius snaudulingus metus, praleistus Niujorko universitete. Jie manęs neklausė, aš pats pasakiau vienintelį dalyką, kurį žinojau apie Santajaną — kad jei nesimokysime istorijos, neišvengsime nekartoję praeities klaidų. Neatrodo, kad tai jiems būtų padarę įspūdį, net kai pasakiau, kad Santajanos vardas yra Džordžas.

Nagi, paragino mane viduryje sėdintis vyriškis. Kaip pateiktumėte šį eilėraštį moksleiviams?

Ėmiau pliurpti niekus. Na... man atrodo... manyčiau... jame rašoma apie savižudybę, kaip Santajanai viskas nusibodo, paskui dar pakalbėčiau apie Džeimsą Diną, nes paaugliai juo žavisi, kaip jis, tikriausiai sąmoningai to nesuvokdamas, nusižudė lėkdamas tuo savo motociklu, paskui priminčiau Hamleto monologą apie savižudybę, „Būti ar nebūti, štai klausimas koksai...“, ką jie galvoja apie savižudybę, jei išvis apie ją galvoja.

Vyriškis, sėdintis dešinėje, paklausė: o kokiais būdais įtvirtintumėte medžiagą?

Nežinau, pone. Ką tai reiškia — įtvirtintumėte?

Jis pakėlė antakius ir pažvelgė į kitus, aiškiai stengdamasis neprarasti kantrybės. Pasakė: įtvirtinimas — tai mokymo veikla, praturtinimas, tam tikra užduotis, skirta baigti mokymo procesui, kad moksleiviai geriau įsimintų dėstomą medžiagą. Neįmanoma mokyti tuštumoje. Geras mokytojas visada susieja tai, ką dėsto, su gyvenimo tikrove. Jūs tai suprantate, tiesa?

O. Visai praradau viltį. Leptelėjau: užduočiau jiems parašyti šimto penkiasdešimties žodžių ilgio savižudžio atsisveikinimo laišką. Tai būtų gera proga paskatinti juos susimąstyti apie gyvenimą, nes Samjuelis Džonsonas yra pasakęs, kad visų geriausiai protą susikaupti skatina žinojimas, kad rytoj rytą tave pakars.

Vyriškis, sėdintis viduryje, sprogo. Ką?!

Vyriškis dešinėje papurtė galvą. Mes čia kalbame ne apie Samjuelį Džonsoną.

Vyriškis kairėje sušnypštė. Savižudžio atsisveikinimo laišką? Nedrįskite apie tai nė pagalvoti. Ar girdite? Jūs esate atsakingas už nesusiformavusias, jaunas sielas. Jėzau Kristau! Galite eiti.

Aš padėkojau, bet kokia iš to nauda? Buvau tikras, kad man galas. Aiškiausiai mačiau, kad jiems nepatikau dar tada, kai kalbėjome apie Santajaną ir įtvirtinimą, o savižudžio atsisveikinimo laiškas, žinoma, buvo paskutinis lašas. Tie žmonės buvo įvairių mokyklų mokymo dalių vedėjai ar šiaip labai svarbūs žmonės, ir aš nemėgau jų, kaip nemėgau visų, turinčių galią spręsti mano likimą — direktorių, vyskupų, kolegijos dėstytojų, mokesčių inspektorių ir apskritai bet kokių viršininkų. Ir vis dėlto nusistebėjau, kodėl, pavyzdžiui, šie egzaminuotojai tokie nemandagūs, kodėl privertė mane pasijusti tokiu nevykėliu. Pamaniau, kad aš, būdamas jų vietoje, stengčiausi kandidatams padėti įveikti jaudulį. Jei jaunuoliai nori būti mokytojais, tai juos reikia skatinti, o ne gąsdinti egzaminuotojais, kurie įsivaizduoja, kad Santajana yra visatos bamba.

Taip galvojau tada, bet juk visiškai nepažinojau pasaulio. Nežinojau, kad žmonės, sėdintys aukščiau, turi saugotis ir gintis nuo žmonių, sėdinčių žemiau. Nežinojau, kad vyresnieji turi gintis nuo jaunesniųjų, kurie nori nustumti juos nuo žemės paviršiaus.