Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Eidamas O’Konelio gatve norėjau išvynioti pirkinį ir visam pasauliui parodyti Šekspyrą, kurį nešuosi po pažastimi, bet pritrūkau drąsos. Praėjau teatriuką, kuriame kadaise žiūrėjau keliaujančių aktorių vaidinamą „Hamletą“, ir prisiminiau, kaip tada gailėjausi savęs, nes jaučiausi kenčiąs taip pat kaip jis. Tą vakarą, spektakliui pasibaigus, Hamletas grįžo į sceną ir pranešė žiūrovams, kad jis ir visi kiti aktoriai labai dėkingi už mūsų apsilankymą, bet ir jis, ir visi kiti aktoriai labai pavargę — bet kokia, net mažiausia parama smulkiomis monetomis jiems labai praverstų, jas galima berti į skardinę nuo taukų, pastatytą prie durų. Spektaklis mane taip sujaudino, jame įžvelgiau tiek panašumų su savimi ir niūriu savo gyvenimu, kad įmečiau į skardinę nuo taukų šešiapensį ir labai gailėjausi, kad negalėjau pritvirtinti prie jo raštelio Hamletui, pasisakyti, kas esąs, paaiškinti, kokios tikros, nesuvaidintos yra mano kančios.

Kitą dieną nešiau telegramą į Hanračio viešbutį ir ten pamačiau visus „Hamletą“ vaidinusius aktorius, geriančius ir dainuojančius bare, o patarnautojas lakstė šen bei ten, tampydamas į furgoną jų daiktus. Pats Hamletas vienišas sėdėjo baro gilumoje, gurkšnodamas iš stiklo viskį; nežinau, iš kur ėmiau drąsos, bet priėjau ir pasisveikinau. Kad ir ką sakysi, mudu abu patyrėme motinų išdavystes ir labai kentėjome. Apie manąsias kančias pasaulis niekada nesužinos, tad pavydėjau jam galimybės kas vakarą viešai išreikšti savo sielvartą. Laba diena, tariau jam, o jis įsistebeilijo į manė juodomis akimis iš po juodų antakių, tokiomis ryškiomis išbalusiame veide. Galvoje turėjo tiek Šekspyro žodžių, tačiau ten juos ir laikė, o aš išraudau kaip koks kvailys ir sutrikęs parklupau.

Susigėdęs važiavau dviračiu O’Konelio gatve. Paskui prisiminiau šešiapensį, įmestą į skardinę nuo taukų, šešiapensį, kuriuo buvo sumokėta už viskį ir dainas Hanračio bare, ir panorau grįžti, stoti prieš visus trupės aktorius, o labiausiai — patį Hamletą, ir išsakyti viską, ką galvoju apie jų melagingus nuovargio skundus bei įprotį gerti už vargšų žmonių pinigus.

Bala nematė to šešiapensio. Jei grįšiu, jie tikrai apsvaidys mane Šekspyro žodžiais, o Hamletas ir vėl pervers šaltomis juodomis akimis. Neturėsiu ką į tai atsakyti, o jei sumanysiu atremti jo žvilgsnį savo paraudusiomis akimis, pasirodysiu kaip visiškas pusgalvis.

Mano moksleiviai pareiškė, kad išmesti tokius pinigus Šekspyro knygai buvo gryna kvailystė, tik nepamanykite, kad tyčiojamės, o jei taip jau norėjau padaryti žmonėms įspūdį, tai kodėl negalėjau nueiti į biblioteką ir persirašyti tų citatų? O ir šiaip, tik paskutiniam mulkiui padarys įspūdį žmogus, pasižymintis sugebėjimu cituoti seniai mirusį rašytoją, kurio vis tiek neįmanoma suprasti. Kartais tas Šekspyro pjeses rodo per televizorių, bet neįmanoma nė žodžio suprasti, tai kokia iš jų nauda? Tuos pinigus, kuriuos išleidau knygai, galėjau panaudoti daug smagiau — įsigyti naujus batus, gražų švarką arba, na, suprantat, nusivesti panelę į kiną.

Kai kurios merginos žavėjosi, kad ketinau daryti žmonėms įspūdį, pasinaudodamas Šekspyru, tai kas, kad jie nesuprastų, apie ką kalbu. Kam Šekspyrui reikėjo rašyti tokia kalba, kurios niekas nesupranta? Na, kam?

Neturėjau ką atsakyti. Jie vėl paklausė: kam? Pasijutau pakliuvęs į spąstus, bet tegalėjau pasakyti viena — nežinau. Jei palauksią, pasistengsiu sužinoti. Jie susižvalgė. Mokytojas nežino? Kaip gali būti? Jis ką, nejuokauja? Oho. Tai kaip jis tapo mokytoju?

Ei, tamsta mokytojau, dar turite ką papasakoti?

Ne, ne, ne.

Jūs vis kartojat — ne, ne, ne.

Gana. Užteks pasakojimų. Čia anglų kalbos pamoka. Tėvai skundžiasi.

Oi, baikit. Pone Makortai, ar jūs tarnavot kariuomenėj? Buvot Korėjos kare?

Niekad nemaniau, kad mano gyvenimas kažin ko vertas, bet vis dalijau jį po gabaliuką — tėvo girtavimas, dienos Limeriko lūšnose, praleistos svajojant apie Ameriką, katalikybė, niūrūs laikai Niujorke, — ir nustebęs klausiausi, kaip Niujorko paaugliai prašo dar.

3

Papasakojau jiems, kad po dvejų metų, praleistų kariuomenėje, įstatymas apie kareiviams suteikiamas lengvatas leido man ketverius metus ramiai snausti Niujorko universitete. Naktimis dirbau, norėdamas prisidurti prie valstybės mokamos pašalpos. Būčiau galėjęs mokytis neakivaizdiniu būdu ar vakariniame fakultete, bet labai troškau greičiau baigti mokslus ir visam pasauliui bei moterims padaryti įspūdį savo diplomu bei kolegijos gyvenimo išmanymu. It tikras ekspertas praleidinėjau egzaminus ir vėluodavau atiduoti rašto darbus. Trypčiodamas kojomis, murmėjau kantriems dėstytojams apie savo gyvenimo negandas ir puse lūpų užsimindavau apie išgyvenamą siaubingą sielvartą. Airiškas akcentas labai pravertė. Gyvenau palaikomas tikėjimo ir airiško nutrūktgalviškumo.

Kai užknarkdavau, pasislėpęs už knygų šūsnies, universiteto bibliotekininkės imdavo mane kumščiuoti ir pažadindavo. Viena bibliotekininkė pareiškė, kad čia snausti griežtai draudžiama. Tačiau ji buvo geros širdies, todėl užsiminė, jog Vašingtono aikštės parke pilna suolelių, ant kurių galima išsitiesti ir pamiegoti, kol nenuvarys policininkas. Padėkojau jai ir pasakiau, kad nuo seno žaviuosi bibliotekininkėmis — ne tik dėl to, kad jos moka naudotis Diujo dešimtaine sistema2, bet ir dėl to, kad sugeba pagelbėti įvairiais kasdienio gyvenimo atvejais.

Niujorko universiteto pedagogikos dėstytojas mus įspėjo dėl būsimo darbo. Jis sakė, jog pats svarbiausias yra pirmas įspūdis. Sakė: tai, kaip jūs pasitiksite savo pirmą mokomąją klasę ir kaip pasisveikinsite su moksleiviais, gali nulemti visą tolesnę jūsų karjerą. Visą jūsų karjerą. Jie jus stebės. Jūs stebėsite juos. Jūs turėsite dirbti su Amerikos paaugliais, pavojinga rūšimi; jie jūsų nepagailės. Akimoju įvertins ir nuspręs, ką su jumis daryti. Manote, kad valdysite klasę? Kurgi ne. Jie kaip į šilumą reaguojančios raketos. Užsipuldami jus, paklūsta pirmykščiam instinktui. Tokia jaunųjų paskirtis — atsikratyti senių, kad planetoje būtų daugiau vietos. Juk jūs tai žinote, ar ne? Graikai žinojo. Pasiskaitykite graikų.

Dėstytojas kalbėjo, kad dar prieš moksleiviams įžengiant į klasę mokytojas turi nuspręsti, kur jis bus — „stovėsena bei užimama vieta“ — ir koks jis bus — „tapatybė ir įvaizdis“. Net nemaniau, kad mokyti pasirodys taip sudėtinga. Jis sakė: tiesiog negalėsite mokyti, kol neapsispręsite, kurioje vietoje atsistoti ar atsisėsti. Klasė gali jums būti mūšio laukas arba žaidimų aikštelė. O jūs privalote susivokti, kas esate. Atminkite Poupą: „Pažink save, įžvelgt ne vien tik Dievas geba / Žmoniją galima ištirti tik per žmogų.“ Pirmą darbo dieną atsistokite prie klasės durų ir parodykite moksleiviams, kaip džiaugiatės juos matydamas. Stovėkite, sakau. Bet kuris dramaturgas jums pasakys, kad kai tik veikėjas atsisėda, spektaklis nusėda. Pats geriausias manevras — įtvirtinti save kaip asmenybę, o tai daryti labiausiai tinka ne klasė, bet koridorius. Ne klasė, sakau. Tai jūsų teritorija; kai joje pasirodysite, jus laikys stipriu mokytoju, bebaimiu, pasirengusiu suvaldyti šurmulį. Klasėje moksleiviai visada kelia šurmulį. O jūs — mokytojas karžygys. Žmonės apie tokius dalykus negalvoja. Jūsų teritorija — tai kaip jūsų aura, ji visur jus lydi: koridoriuje, ant laiptų ir, be jokios abejonės, klasėje. Jokiu būdu jiems neleiskite įsibrauti į jūsų teritoriją. Nieku gyvu. Ir atsiminkite: mokytojas, kuris sėdi ar net stovi už savo stalo, iš esmės jaučiasi nesaugus; jam verčiau pakeisti darbą.