Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Ji užsisakė gėrimą. Normas išvažiavęs, pasakė. Dvi dienas per savaitę jis turi paskaitų Vermonte. Tikriausiai plepys Simoras tau viską papasakojo.

Ne.

Tai kodėl čia atėjai?

Tu... tu mane pakvietei.

Ką manai apie save?

Ką?

Paprastas klausimas. Ką tu manai apie save?

Nežinau. Aš...

Jos veide pasirodė nepatenkinta išraiška. Tu paskambini, kai tau liepia. Ateini ten ir tada, kur tau pasako ateiti, ir dar nežinai, ką manai apie save. Dėl Dievo meilės, pasakyk apie save ką nors gero. Nagi.

Pajutau, kaip į veidą plūsta kraujas. Privalau ką nors pasakyti, kitaip ji tuoj atsikels ir nueis.

Prieplaukoje platformos viršininkas kartą pasakė, kad aš kietas airiūkštis.

Ak, tiek to. Tokia pastaba verta ne daugiau kaip dešimties centų arba metro bilieto. Tu prarastoji siela. Iškart matyti. Normui patinka prarastosios sielos.

Žodžiai patys iššoko man iš burnos: man nerūpi, kas patinka Normui.

O Dieve. Dabar ji tikrai atsistos ir išeis. Ne. Ji taip užsikvatojo, kad vos nepaspringo vynu. Tą akimirką viskas pasikeitė. Ji nusišypsojo man ir šypsojosi ilgai. Buvau toks laimingas, kad vos galėjau tverti savo kailyje.

Ji ištiesė ranką per stalą, uždėjo savo delną ant manojo, ir mano širdis ėmė blaškytis krūtinėje tarsi apkvaitęs gyvulys. Eime, pasakė ji.

Nuėjome iki jos buto Barou gatvėje. Įėjus ji pasisuko ir pabučiavo mane. Ratu sukiojo galvą, jos liežuvis mano burnoje judėjo pagal laikrodžio rodyklę, o aš galvojau: Viešpatie, nesu vertas. Kodėl, Dieve, leidai man tai patirti tik sulaukus dvidešimt šešerių?

Ji pasakė, kad esu sveikas valstietis, ištroškęs rūpinimosi ir lepinimo. Man nelabai patiko būti vadinamam valstiečiu — Jėzau, gal aš mažai perskaičiau knygų: visą E. Lorį Longą, iki paskutinio žodžio, E G. Vudhauzą, Marką Tveną, E. Filipą Openheimą, Edgarą Volesą ir senį Dikensą, — be to, pamaniau, jog tai, ką darome, pranoksta rūpinimosi ir lepinimo ribas. Nieko neatsakiau, nes nebuvau patyręs tokios rūšies veikloje. Ji paklausė, ar aš mėgstantis tokią žuvį — jūrų velnią; atsakiau, kad nežinau, nes niekada nesu apie ją girdėjęs. Ji paaiškino, kad svarbiausia — ją gerai pagaminti. Ji visada dedanti svogūnėlių. Ne visi tam pritaria, kalbėjo ji, bet jai labai patinka. Jūrų velnias yra subtilaus skonio balta žuvis, kurią geriausia gaminti su geru baltuoju vynu. Ne šiaip paprastu vynu, vartojamu kulinarijoje, bet geru. Kartą Normas gamino žuvį, bet viską sugadino, nes įpylė kažin kokio sysio iš Kalifornijos ir žuvis virto senu puspadžiu. Jis, vargšelis, gerai išmano literatūrą ir moka skaityti paskaitas, bet neturi nė menkiausio supratimo apie vyną ir žuvis.

Keistas jausmas, kai moteris suima tavo veidą delnais ir įsako tau pasitikėti savimi. Ji pasakė: mano tėvas kilęs iš Liverpulio, jis mirtinai prasigėrė, nes bijojo viso pasaulio. Sakė, kad labai norėtų būti katalikas, tada įstotų į vienuolyną ir galėtų daugiau niekada nebematyti jokio žmogaus, o motina vis stengėsi jį priversti pasakyti apie save ką nors gera. Bet jis to nepajėgė, todėl nusigėrė ir mirė. Ar tu geri?

Nelabai daug.

Atsargiai. Tu airis.

Tavo tėvas nebuvo airis.

Ne, bet galėjo būti. Liverpulyje visi airiai. Na, eime gaminti jūrų velnio.

Ji padavė man kimono. Nieko baisaus. Persirenk miegamajame. Jei jį gali dėvėti samurajai, tai pajėgs apsivilkti ir kietas airiūkštis, kuris, tiesą pasakius, anaiptol ne toks ir kietas.

Ji apsivilko sidabro spalvos chalatą, kuris, regis, gyveno savą gyvenimą. Tai prilipdavo prie jos kūno, tai atvipdavo, nė truputėlio nekaustydamas judesių. Man labiau patiko tie prilipimai, nuo kurių visas manasis kūnas po kimono prisipildydavo gyvybės.

Ji paklausė, ar mėgstu baltąjį vyną; atsakiau, kad taip, nes jau buvau išmokęs, jog tai geriausias atsakymas į visus klausimus, bent jau kalbantis su Džuna. Pritariau ir jūrų velniui, ir šparagams, ir dviem ant stalo degančioms žvakėms. Pritariau, kai ji pakėlė savo taurę ir prilietė ja manąją; pasigirdo skimbtelėjimas. Pasakiau, kad tokios skanios vakarienės dar niekada nebuvau valgęs. Norėjau tuo neapsiriboti ir pridurti, jog jaučiuosi atsidūręs danguje, bet tai galėjo pasirodyti dirbtina; išsigandau, kad ji nužvelgs mane kokiu nors keistu žvilgsniu, niekais paversiančiu visą šį vakarą ir apskritai visą mano gyvenimą.

Per visas šešias naktis, praėjusias po jūrų velnio vakarienės, apie Normą nebuvo užsiminta nė karto; tik jos miegamajame stovėjo vaza su dvylika ką tik išsiskleidusių rožių ir kortele — linkėjimais nuo Normo. Aš išgėriau dar šiek tiek vyno, kad galėčiau, sukaupęs pakankamai drąsos, paklausti: kaip tu, po šimts, gali gulėti šioje lovoje su manimi ir žiūrėti į Normo dovanotas rožes? Tačiau taip ir nepaklausiau. Negalėjau įpirkti rožių, todėl atnešiau jai gvazdikų, kuriuos ji pamerkė į didelį stiklo indą ir pastatė šalia rožių. Nevertėjo jų nė lyginti. Šalia Normo gaivutėlių rožių mano gvazdikai atrodė tokie pasigailėtini, kad už paskutinius kelis dolerius nupirkau jai tuziną rožių. Ji pauostė jas ir pasakė: o, kokios gražios. Nežinojau, ką į tai atsakyti, nes ne aš jas auginau, aš jas tik nupirkau. Normo rožės stiklo vazoje atrodė apvytusios ir man buvo malonu galvoti, kad vietoj jų bus pamerktos manosios, bet tai, ką ji padarė, sukėlė man patį didžiausią širdies skausmą.

Nuo kėdės virtuvėje mačiau, ką ji veikia miegamajame: po vieną imliojo mano atneštas rožes ir atsargiai kaišiojo jas tarp Normo rožių, kartais atsitraukdama, pasižiūrėdama iš toliau, mano atneštosiomis rožėmis paramstydama nuvytusias Normo rožes, vis paglostydama jas visas — ir jo, ir mano — tarsi abi rožių puokštės būtų vienodai geros.

Tikriausiai žinojo, kad ją stebiu. Atsigręžė ir nusišypsojo man, kenčiančiam, kone kūkčiojančiam toje virtuvėje. Kokios gražios, vėl pakartojo. Supratau, kad ji kalba apie visas dvidešimt keturias rožes, ne tik apie manąjį tuziną, staiga panorau ją aprėkti ir trenkęs durimis triukšmingai išeiti, kaip tikras vyras.

Bet to nepadariau. Pasilikau. Ji iškepė kimštų kiaulienos kotletų su obuolių padažu ir bulvių koše; jų skonis man priminė kartoną. Mudu nuėjome į lovą, tačiau man akyse stovėjo tik mano dovanotos rožės, susimaišiusios su jo, to šunsnukio iš Vermonto. Ji pasakė, kad man trūksta įkarščio, o aš norėjau jai atsakyti, jog labiausiai trokštu numirti. Nieko, tarė ji. Žmonės labai greit pripranta vienas prie kito. Svarbiausia — išsaugoti gaivumą.

Ar taip ji mėgino išsaugoti gaivumą? Žongliruodama dviem vyrais vienu metu, kaišiodama į vieną vazą abiejų dovanotas rožes?

Baigiantis pavasario semestrui Vašingtono aikštėje susitikau Simorą. Kaip sekasi? — paklausė jis ir nusijuokė, tarsi ką nors žinotų. Kaip gražioji Džuna?

Aš kažką sumikčiojau, trypinėdamas kojomis. Jis pasakė: nesijaudink. Su manimi ji irgi taip pasielgė, tačiau mane laikė tik dvi savaites. Supratau, ko ji siekia, ir pasiunčiau velniop.

Siekia?

Viskas tik dėl Normo. Ji pasikabina tave, pasikabina mane, pasikabina Dievas žino ką dar, o paskui viską papasakoja Normui.

Bet jis važinėja į Vermontą.

Kokį dar sumautą Vermontą. Vos tik tu išeini iš jos buto, jis prisistato ir reikalauja viską smulkiausiai papasakoti.

Iš kur tu žinai?

Jis man pasakė. Aš jam patinku. Jis jai pasakė apie mane, ji jam papasakojo apie tave, juodu žino, kad aš tau papasakosiu apie juos, ir dėl to jiems velniškai smagu. Juodu mielai pasikalba apie tave, apie tai, kaip tu ničnieko neišmanai lovoje.