Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Ne. Nereikia man tavo Darkino. Duok man tą ilgaliežuvį airiūkštį su kabliu.

Dominikai, ar pasiutai? Pamiršk.

Ne. Kur tas ilgaliežuvis?

Edis manęs paklausė, ar susidorosiu. Jei nenoriu, tai neprivalau. Jis pasakė: Dominikas čia ne viršininkas. Aš atsakiau, kad su tokiu storu kuiliu kaipmat susidorosiu, Edis liepė liautis. Kristau, tu žiūrėk, ką kalbi. Neketinu vėl tavęs išsukinėti. Eik dirbti ir prilaikyk liežuvį.

Dominikas stovėjo ant platformos, nesišypsojo. Jis pasakė, kad darbas rimtas, dėžėse airiškas viskis, ir pakeliui viena kita dėželė gali nukristi. Gal butelis kitas suduš, užtat likusieji bus mūsų valioje; neabejoja, kad žinosime, ką su jais daryti. Jis labai greitai šyptelėjo, o aš buvau pernelyg sutrikęs, kad atsakyčiau tuo pačiu. Kaip gali šypsotis žmogus, kuris, užuot smogęs man į veidą kumščiu, nustūmė delnu?

Jėzau, bet tu ir paniuręs airiūkštis.

Jau žiojausi jį pavadinti makaronininku, bet nenorėjau, kad vėl stumtelėtų mano veidą delnu.

Jis nerūpestingai plepėjo, tarsi nieko bloga nebūtų nutikę. Mane tai trikdė, nes kai pats su kuo nors susimušdavau ar susikivirčydavau, ilgam nuo to žmogaus nusigręždavau. Sukrovėme dėžes ant padėklų, o jis man ramiu balsu papasakojo, kad pirmoji jo žmona buvusi airė, tačiau mirusi nuo džiovos.

Tu įsivaizduoji? Prakeikta džiova. Visiškai nemokėjo maisto gaminti ta mano pirmoji žmona, kaip visi airiai. Neįsižeisk, vaike. Nežiūrėk taip į mane. Užtat kaip ji dainavo, vaikeli. Net operų arijas. Dabar vedžiau italę. Nepadainuotų nė vienos natos, bet, vaikeli, kaip ji verda.

Jis įsmeigė akis į mane. Ji mane nuolat šeria. Todėl ir esu storas kuilys, kuris nebemato savo paties kelių.

Aš nusišypsojau, o jis sušuko Edžiui: ei, mulki. Tu man skolingas. Aš prajuokinau tavo airiūkštį.

Baigėme krauti dėžes, sudėjome padėklus, tada atėjo metas numesti sudužti skirtą viskio dėžę, susėsti ant pipirų maišų dezinfekcijos kambaryje su kitais sunkvežimių vairuotojais bei sandėlių darbininkais ir pasistengti, kad nė lašas viskio iš tos dėžės neprapultų.

Būčiau buvęs laimingas, turėdamas tokį tėvą kaip Edis. Kai per pertrauką tarp krovinių susėsdavome ant platformos suolo, jis man pasakodavo įvairių dalykų. Kai ką nors išaiškindavo, labai stebėdavausi, kaip anksčiau to nesupratau. Tai kas, kad aš mokiausi kolegijoje — jis žinojo daugiau už mane, o aš jį gerbiau labiau už visus dėstytojus.

Jo paties gyvenime nebuvo matyti jokios prošvaistės. Jis prižiūrėjo per Antrąjį pasaulinį karą kontūzytą tėvą. Edis galėjo jį atiduoti į veteranų ligoninę, bet kalbama, kad ten tikras pragaras. Kasdien, kai Edis būdavo darbe, jo tėvą prižiūrėdavo ir apvalydavo ateinanti moteriškė. Vakarais Edis išveždavo tėvą į parką, paskui parveždavo namo žiūrėti žinių per televiziją: toks ir buvo jo gyvenimas. Jis nesiskundė. Tik sakė, kad nuo seno svajojo turėti vaikų, bet, matyt, nebuvo lemta. Jo tėvo galva buvo niekam tikusi, bet kūnas sveikutėlis. Gyvens dar ilgai, todėl Edis niekada nebus pats sau šeimininkas.

Ant platformos jis be perstojo rūkydavo ir valgydavo milžiniškus sumuštinius su mėsos kukuliais, užgerdamas kakava. Vieną dieną Edis rėkė ant Storulio Dominiko, kad tiesiai pastatytų tą savo sumautą sunkvežimį ir pavažiuotų atgal, užuot šlitiniavęs kaip Hobokeno kekšė, staiga baisiai užsikosėjo, kosulys susipynė su juoku, jis nebegalėjo atgauti kvapo ir susmuko ant platformos su cigarete tarp dantų, o Storulis Dominikas iš savo kabinos jį visaip įžeidinėjo, kol pamatė, kad Edis, išblyškęs kaip drobė, gaudo orą. Kol Storulis Dominikas išsiropštė iš kabinos, kol užsikeberiojo ant platformos, Edis mirė; užuot priėjęs prie velionio ir pasikalbėjęs, kaip įprasta filmuose, Storulis Dominikas žengė atatupstas, paskui nusirito laiptais, nulėkė prie savo sunkvežimio, žliumbdamas kaip milžiniškas banginis, ir nuvažiavo, pamiršęs iškrauti krovinį.

Aš pabuvau prie Edžio, kol atvažiavo greitoji ir jį išsivežė. Iš įstaigos atėjo Helena, pasakė, kad atrodau baisiai, ir labai mane užjautė, tarsi Edis būtų buvęs mano tėvas. Aš jai pasakiau, kad man dėl savęs gėda, nes vos tik Edį išvežė, iškart pagalvojau, gal verta pasiprašyti į jo vietą. Juk galėčiau tai padaryti, paklausiau aš, teisybė? Esu baigęs kolegiją. Ji man pasakė, kad viršininkas mane pasamdytų tą pačią akimirką. Jis visiems girtųsi, kad uosto sandėliuose dirba vienintelis visoje teritorijoje apskaitininkas ir platformos viršininkas, turintis kolegijos išsilavinimą. Ji pasiūlė atsisėsti prie Edžio stalo, kad greičiau apsiprasčiau, ir parašyti viršininkui pareiškimą, jog norėčiau būti paskirtas į šią vietą.

Ant stalo gulėjo Edžio bloknotas. Prie jo dar buvo prisegtas Storulio Dominiko važtaraštis. Prie bloknoto virvele pririštas kabojo raudonas pieštukas. Ant stalo stovėjo pusiau nugertas juodos kavos puodelis. Ant jo buvo užrašyta EDIS. Pamaniau, kad man reikės įsigyti tokį pat puodelį, tik su užrašu FRENKAS. Helena žinos, kur tokius parduoda. Pasidarė jaukiau pagalvojus, kad Helena man padės. Ji paklausė: ko lauki? Rašyk pareiškimą. Aš vėl pažvelgiau į Edžio puodelį. Pasižiūrėjau į platformą, ant kurios jis susmuko ir mirė; negalėjau rašyti. Helena pasakė, kad tokia proga pasitaiko kartą gyvenime. Uždirbsi šimtą dolerių per savaitę, dėl Dievo meilės, ne tuos niekingus septyniasdešimt septynis, kaip dabar.

Ne, aš niekada negalėsiu užimti Edžio vietos ant platformos — neturėjau nei tokios plačios širdies, nei tokio pilvo. Helena atsiliepė: gerai jau, gerai, tu teisus. Kam tas kolegijos išsilavinimas, jei ketini visą gyvenimą čia stovėti ir skaičiuoti pipirų maišus? Kiekvienas bukagalvis tai moka, tegu neįsižeidžia Edis. Nori ir tu būti kaip jis? Visą gyvenimą tikrinti, ką atvežė Storulis Dominikas? Verčiau eik ir tapk mokytoju, mielasis. Bent pelnysi žmonių pagarbą.

Kažin kas mane stumtelėjo nuo tos platformos į klasę — kavos puodelis ir Helenos parama ar sąžinės balsas, kuris kartojo: baik pagaliau slapstytis, brolau, eik į klasę ir tapk mokytoju?

Kai papasakojau vaikams apie dokus, jie pradėjo kitaip į mane žiūrėti. Vienas vaikinas kalbėjo, kaip juokinga turėti mokytoją, kuris irgi kadaise dirbo kaip normalūs žmonės, o ne atėjo tiesiai iš kolegijos plepėti tik apie knygas, ir šiaip. Jis anksčiau irgi norėjęs dirbti prieplaukoje, nes galima neblogai uždirbti viršvalandžių, be to, dar prisidurti už prekes, kurios nukrinta ir sugenda, bet tėvas atsakęs, jog iškaršiąs jam kailį, cha cha cha, o italų šeimoje su tėvuku nepasiginčysi. Jo tėvas pasakęs: jei tas airis sugebėjo tapti mokytoju, tai galėsi ir tu, Roni, galėsi ir tu. Pamiršk dokus. Ten galima neblogai užsidirbti, bet kokia nauda iš pinigų, jei visą gyvenimą neištiesi nugaros?

5

Jau seniai baigęs dirbti mokytoju rašinėju ant popierėlio skaičius ir pats jais stebiuosi. Aš dėsčiau penkiose skirtingose Niujorko mokyklose ir vienoje kolegijoje: Steiteno salos Makėjaus profesinėje mokykloje, Manheteno aukštesniojoje mados pramonės mokykloje, Manheteno Sjuardo parko aukštesniojoje mokykloje, Manheteno Stiuvesanto aukštesniojoje mokykloje, Manheteno Vašingtono Irvingo aukštesniojoje mokykloje (vakariniame skyriuje) ir Bruklino Niujorko bendruomenės kolegijoje. Dėsčiau dienomis, vakarais, vasarą. Apskaičiavau, kad apytikriai dvylika tūkstančių berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų sėdėjo mano klasėse ir klausėsi, kaip aš dėstau medžiagą, skanduoju, skatinu, paistau, dainuoju, nusišneku, deklamuoju, pamokslauju ir galiausiai nutylu, nebeturėdamas ką pasakyti. Galvoju apie tuos dvylika tūkstančių; kažin kokią jiems daviau naudą? Paskui pagalvoju, kokią naudą pats iš jų gavau.