Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Motina pasisakė esanti airė, ištekėjusi už italo, todėl permatanti mane kiaurai. Ji iškart supratusi, ką sumaniau. Kai atsakiau, kad sutinku su ja, ji atsiliepė: ooo, tai jūs su manim sutinkate? Jūs pats žinote, kad esate apgavikas?

Aš tik stengiuosi kaip nors dirbti savo darbą. Vaikai manęs klausinėja apie gyvenimą, aš atsakinėju, nes kai mėginu dėstyti anglų kalbą, jie manęs nesiklauso. Spokso pro langus. Snaudžia. Kremta sumuštinius. Prašo, kad išleisčiau iš klasės.

Galėtumėte išmokyti juos to, ką jie turi mokėti, — kaip rašomi ir ką reiškia įvairūs ilgi žodžiai. Mano sūnus Polis privalo prasimušti, ką jis darys, jei nemokės užrašyti ilgų žodžių ir nežinos, ką jie reiškia, a?

Atsakiau Polio motinai, kad vieną gražią dieną tikiuosi tapti geru mokytoju ir drąsiai jaustis klasėje. O kol kas stengiuosi. Tai išgirdusi ji kažkodėl susigraudino. Ėmė raustis rankinėje, ieškodama nosinės, ir rausėsi taip ilgai, kad pasiūliau savąją. Ji papurtė galvą. Pasakė: kas jums skalbia? Šita nosinė. Jėzau, aš su tokia nosine nė užpakalio nevalyčiau. Jūs gal viengungis, ar ką?

Taip.

Iškart matau, vien iš šitos nosinės — nykesnės, pilkesnės nosinės gyvenime nebuvau mačiusi. Viengungio pilkuma, štai kokia tai spalva. Ir jūsų batai. Tokių nevykusių batų dar neteko matyti. Jokia moteris jums neleistų pirkti tokių batų. Iškart aišku, kad niekada nebuvote vedęs.

Atgalia ranka ji nusibraukė skruostus. Kaip manote, ar mano Polis moka parašyti žodį „nosinė“?

Nemanau. Žodyno sąraše jo nėra.

Dabar supratote? Jūs, mokytojai, visai nieko neišmanote. Jūsų sąraše nėra nosinės, o jis juk visą gyvenimą turės į ką nors šnypšti nosį. O žinote, kas yra tame sąraše? „Uzufruktas“, dėl Dievo meilės, u-z-u-f-r-u-k-t-a-s. Kas jį sugalvojo? Ar tokiais žodžiais jūs svaidotės savo prašmatniuose kokteilių vakarėliuose Manhetene? Ką, po perkūnais, mano Polis veiks su šituo žodžiu? O štai dar vienas — „veiksnus“. Aš šešių žmonių paklausiau, ką šitas žodis reiškia. Net direktoriaus pavaduotojo paklausiau, kai sutikau jį koridoriuje. Apsimetė, kad žino, bet tai netiesa. Santechnikas. Mano vaikas bus santechnikas, jis uždirbs gerus pinigus, atliks darbus pagal užsakymą, lygiai kaip gydytojas, bet aš vis tiek nesuprantu, kam jam kimšti į galvą dvidešimties dolerių vertės žodžius, tokius kaip „uzufruktas“ ir anas kitas, o jūs suprantate?

Aš atsakiau, kad reikia būti atsargiam, kišant ką nors į galvą. Mano paties galvoje tiek prigrūsta Airijos ir Vatikano, kad pats galvoti beveik nebesugebu.

Polio motina atsakė, kad ant mano galvos jai nusispjauti. Tai mano reikalas, kurį aš pats ir turėčiau tvarkyti. Mano Polis kasdien parėjęs pasakoja jūsų istorijas, bet mums jų nereikia. Turim savų rūpesčių. Ji pareiškė iškart pastebėjusi, kad aš ką tik išlipęs iš laivo, naivus kaip žvirbliūkštis, išmestas iš lizdo.

Ne, aš išlipau iš laivo jau seniai. Buvau kariuomenėje. Kaip galėčiau būti naivus? Dirbau įvairiausius darbus. Kroviku dokuose. Baigiau Niujorko universitetą.

Matot? — paklausė ji. Štai apie ką aš kalbu. Paklausiau paprasčiausio dalyko, o jūs puolėt man pasakoti savo gyvenimo istoriją. Atsargiau, pone Makordai. Tiems vaikams nėra jokio reikalo žinoti visų mokytojų gyvenimo istorijų. Aš mokiausi pas vienuoles. Jos ničnieko apie save nepasakodavo. Paklausk ko nors apie jų gyvenimą, ir jos iškart liepia rūpintis savo reikalais, timpteli už ausies arba barkšteli per krumplius. Verčiau apsiribokite rašyba ir žodynu, pone Makordai, ir visų moksleivių tėvai bus jums amžinai dėkingi. Meskit tas istorijas. Jei norim istorijų, galim namie pasiskaityti „TV vadovą“ arba „Skaitytojo patarėją“.

Aš stengiausi. Maniau, kad noriu tapti griežtu, rūsčiu ir akademišku anglų kalbos mokytoju, kuris kartais leidžia moksleiviams klasėje nusijuokti, bet tai ir viskas. Senieji mokytojai mokyklos bufete man kalbėjo: tuos nenaudėlius reikia laikyti griežtai. Tik nusileisk jiems, jie tau ant sprando užlips.

Svarbiausia — būti organizuotam. Pradėsiu viską iš naujo. Sudarysiu visų pamokų planus, panaudosiu kiekvieną likusią semestro minutę. Aš esu šio laivo kapitonas, aš ir nustatysiu jo kursą. Jie pajus, koks esu ryžtingas. Patys pamatys, kur plaukia ir ko iš jų tikimasi, o jei ne, tai...

Jei ne, tai... Jo, tamsta, visi mokytojai taip sako. Jei ne, tai... Manėm, jūs būsit kitoks, vis dėlto airis, ir šiaip...

Metas imti vadžias į savo rankas. Pakaks, tariau. Pamirškit tą Airiją. Gana istorijų. Gana nesąmonių. Nuo šiol anglų kalbos mokytojas mokys anglų kalbos, ir paaugliškos gudrybės jo nesustabdys.

Išsiimkite sąsiuvinius. Taip, teisingai išgirdote, sąsiuvinius.

Ant lentos užrašiau: „Džonas nuėjo į parduotuvę.“

Klasėje nuošė aimana. Ką jis su mumis daro? Tie anglų kalbos mokytojai. Visi jie tokie. Štai ir vėl. Vėl tas Džonas, vėl ta parduotuvė. Gramatika, kad ją kur.

Gerai. Kas šiame sakinyje yra veiksnys? Ar kas nors gali pasakyti? Marijau?

Sakinyje kalbama apie žmogų, kuris nuėjo į parduotuvę. Tai kiekvienam aišku.

Taip, taip, tokia šio sakinio reikšmė, bet kur čia veiksnys? Vienas žodis. Dona?

Man atrodo, Marijus teisus. Čia kalbama apie...

Ne, Dona. Veiksnys šiame sakinyje yra vienas žodis.

Kaip suprasti?

Ką tu nori pasakyti — kaip suprasti? Ar jūs nesimokot ispanų kalbos? Ar ispanų kalba neturi gramatikos? Ar panelė Grober nemoko jus sakinio dalių?

Jo, bet ji amžinai nesuka mums galvų, kaip Džonas nuėjo į parduotuvę.

Jaučiu, kad galva tuoj plyš, ir noriu garsiai surikti: kodėl, po velnių, jūs tokie kvaili? Nejau niekada nesate mokęsi gramatikos? Viešpatie aukščiausias, net aš mokiausi gramatikos, airių gramatikos. Kodėl turiu galynėtis su jumis šį saulėtą rytą, kai už lango čiulba pavasario paukščiai? Kodėl privalau žiūrėti į paniurusius, apmaudingus veidus? Jūs sau sėdite klasėje pilnais pilvais. Esate gerai apsirengę, nešąlate. Už dyką gaunate vidurinį išsilavinimą ir nejaučiate nė kruopelytės dėkingumo. Iš jūsų niekas daug neprašo, tik prisidėkite prie to, įsitraukite į pamoką. Išmokite sakinio dalis. Jėzau. Ar to jums atrodo per daug?

Būna dienų, kai aš mielai trenkęs durimis išeičiau iš klasės, pareikščiau direktoriui, kad susikištų šitą darbą sau į subinę, nusileisčiau kalva į keltą, išplaukčiau į Manheteną, pasivaikščiočiau gatvėmis, išgerčiau alaus ir suvalgyčiau mėsainį „Baltame arklyje“, pasėdėčiau Vašingtono aikštėje, stebėdamas, kaip pro šalį žingsniuoja dailios Niujorko universiteto studentės, amžiams pamirščiau Makėjaus profesinę mokyklą. Amžiams. Man jau seniai aišku, kad vaikai priešinasi menkiausiam mano bandymui juos ko nors išmokyti. Paprastas sakinys: veiksnys, tarinys, galbūt — jei kada nors iki to prieisime — papildinys, aplinkybės. Nežinau, ką su jais daryti. Išmėginau grasinimus. Įdėmiai klausykite, nes neišlaikysite egzaminų. Jei neišlaikysite egzaminų, nebaigsite mokyklos, o jei nebaigsite mokyklos, bus taip ir taip. Visi jūsų draugai susiras sau vietas plačiajame pasaulyje, pasikabins ant kabinetų sienų aukštojo mokslo baigimo diplomus, sėkmingai dirbs ir visų gerbiami laimingai gyvens. Kodėl negalite perskaityti vienintelio sakinio ir bent kartą per visą savo nelaimingą paauglišką gyvenimą pasistengti ko nors išmokti?

Kiekvienoje klasėje sava atmosfera. Yra klasių, kurias mokytojas mėgsta ir laukia pamokų su jomis. Moksleiviai jaučia, kad juos mėgstate, ir patys jaučia jums simpatiją. Kartais pasako, kad pamoka praėjo visai neblogai, ir tada jūs laimingas kaip pasaulio valdovas. Iš kažkur atsiranda energijos ir einant namo norisi dainuoti.