Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Vyresnysis brolis ant jos supyko ir išmetė rašinį pro langą, rašinys nuskriejo per visą Steiteno salą ir tai labai blogai, nes dabar žmonės jį perskaitys ir viską ne taip supras, nebent, žinoma, perskaitytų ir pabaigą, kurioje viskas paaiškinama.

Jis buvo parašęs tą rašinėlį, kurį buvote uždavęs, bet plaukdamas keltu išsitraukė jį ir vėjo gūsis išplėšė jį iš rankų.

Mus išmetė iš buto, o piktasis šerifas pareiškė, kad jei sūnus dar rėks, reikalaudamas sąsiuvinio, tai pasodins mus visus į kalėjimą.

Įsivaizdavau pateisinimo raštelių autorius autobusuose, traukiniuose, keltuose, kavinėse, ant parko suolelių, besistengiančius sugalvoti vis naujų logiškų pasiteisinimų, mėginančius juos užrašyti taip, kaip, jų manymu, rašytų tėvai.

Jie nežino, kad tikrieji tėvų parašyti rašteliai dažniausiai labai nuobodūs. „Piteris pavėlavo, nes laiku nesuskambo žadintuvas.“ Tokiam rašteliui per didelė garbė atsidurti net šiukšlių dėžėje.

Baigiantis semestrui aš perrašiau kokią dešimtį pateisinimo raštelių, padauginau juos ir išdalijau dviejų aukštesniųjų klasių moksleiviams. Jie perskaitė tylėdami, labai atidžiai.

Ei, pone Makortai, kas čia?

Pateisinimo rašteliai.

Kokie pateisinimo rašteliai? Kas juos parašė?

Jūs, tiksliau, kai kurie iš jūsų. Tyčia nerašiau pavardžių, norėdamas apsaugoti kaltuosius. Raštelius neva rašo tėvai, bet ir jūs, ir aš gerai žinome, kaip ten yra iš tikrųjų. Ar ne, Maiki?

Gerai, tai ką mums dabar daryti su tais rašteliais?

Pirmiausia garsiai juos perskaitysime. Supraskite — tai pirmoji pamoka visame pasaulyje, skirta pateisinimo raštelių menui nagrinėti; išvis pirmoji pamoka, kurioje būsite mokomi juos rašyti. Jums labai pasisekė, kad turite tokį mokytoją kaip aš, kuris atrado geriausius jūsų rašinių pavyzdžius — pateisinimo raštelius — ir pavertė juos studijų objektu.

Jie šypsosi. Jie mane suprato. Mes bendrininkai. Nusidėjėliai.

Kai kuriuos iš šių raštelių parašė jūsų bendraklasiai. Patys žinote, kurie taip pasielgėte. Jūs pasitelkėte vaizduotę, nepasitenkinote nuvalkiota istorija apie sugedusį žadintuvą. Pateisinimų jums reikės visą gyvenimą, reikės, kad jie būtų įtikinami ir originalūs. Gali būti, kad teks net rašyti pateisinimus savo vaikams, kai tie vėluos, nenorės eiti į mokyklą ar kur nors įklius. Pamėginkite tai padaryti dabar. Įsivaizduokite, kad turite penkiolikos metų sūnų arba dukterį, kuriam reikia parašyti pateisinimą, kodėl jam nesiseka anglų kalba. Nesivaržykite.

Jie nepradėjo dairytis aplinkui. Negraužė parkerių. Negaišo. Noriai, net su įkarščiu puolė kurti pateisinimus savo penkiolikmečiams sūnums bei dukterims. Dirbo iš meilės ir pasitikėjimo; ką gali žinoti, gal ateis diena, kai jiems tų pateisinimų tikrai prireiks.

Jie prirašė šlovingų raštelių: čia buvo ir šeimą ištikusi viduriavimo epidemija, ir sunkvežimis su priekaba, įvažiavęs tiesiai į namą, ir sunkus apsinuodijimas maistu dėl Makėjaus vidurinės mokyklos valgyklos darbuotojų kaltės.

Parašę prašė: dar, dar. Gal galima dar?

Apstulbau. Kaip suvaldyti tokį įkarštį?

Tada man antrą kartą atsivėrė akys, aplankė įžvalga, šovė mintis ar panašiai. Priėjau prie lentos ir užrašiau: „Šiandien namų darbams.“

Tai buvo klaida. Žodžiai „namų darbai“ visada neigiami. Aš juos nutryniau, o klasė atsiliepė: jo, jo.

Pasakiau jiems: pradėkite rašyti klasėje, o baigsite namie arba mėnulyje, man nerūpi. Tik noriu, kad parašytumėte...

Užrašiau pavadinimą ant lentos: „Adomo pateisinimo raštelis Dievui“ arba „Ievos pateisinimo raštelis Dievui“.

Galvos nusileido. Parkeriai ėmė lakstyti sąsiuviniais. Tokį dalyką jie parašytų net pririšti prie kėdės, supančiotomis rankomis. Ir užmerktomis akimis. Klasėje švysčiojo slaptos šypsenėlės. O, čia tai geras, vaikeli, mes juk žinome, ką rašyti, ar ne? Adomas kaltina Ievą. Ieva kaltina Adomą. Jie abu kaltina Dievą arba Liuciferį. Visi lieka kalti, išskyrus Dievą, kuris už visus aukščiau, todėl išmeta juos lauk iš Edeno, o jų tolimi palikuonys atsiduria Makėjaus profesinėje mokykloje ir rašo pateisinimo raštelius už pirmąjį vyrą ir pirmąją moterį; gali būti, kad ir pačiam Dievui praverstų pateisinimo raštelis už vieną kitą didžiųjų Jo klaidų.

Nuaidėjo skambutis ir pirmą kartą per pusketvirtų savo mokytojavimo metų pamačiau moksleivius taip įnikusius į darbą, kad išalkę draugai turėjo juos tempte tempti iš klasės.

Ei, Lėni. Na, eime. Baigsi valgykloje.

Rytojaus dieną visi atsinešė pateisinimo raštelius — ne tik nuo Adomo ir Ievos, bet ir nuo Dievo, ir nuo Liuciferio: vieni rašteliai buvo kupini supratimo, kiti pikti. Rašydama Ievos vardu Liza Kvin pateisino Adomo sugundymą tuo, kad baisiai pavargusi gulinėdama Rojuje ir neturėdama ką veikti. Be to, ją užkniso Dievas, nuolat kaišiojantis nosį į jų reikalus ir nė akimirkos nepaliekantis ramybėje. Jam tai gerai. Bet kada gali pasislėpti už kokio nors debesies ir pradėti rėkti tik tada, kai pamato, kad ji arba Adomas artinasi prie Jo numylėtosios obels.

Kyla karštos diskusijos apie Adomo ir Ievos kaltę bei nuodėmę. Visais balsais nutariama, kad žaltys Liuciferis — tikras suskis, menkystė ir kalės vaikas. Nė vienam moksleiviui nepakanka drąsos pasakyti ką nors negero apie Dievą, nors pasigirsta viena kita užuomina ar pastabėlė, kad Jis galėjo būti supratingesnis ir atlaidesnis nelaimei, ištikusiai Pirmąjį Vyrą bei Pirmąją Moterį.

Mikis Dolanas sako, kad katalikų mokyklose taip niekada nepašnekėtum. Jėzau (atsiprašau), vienuolės tuoj pat ištrauktų tave už ausų iš suolo ir lieptų atvesti tėvus, kad šie paaiškintų, iš kur prisiklausei tokių baisių šventvagysčių.

Kiti klasės moksleiviai, ne katalikai, giriasi, kad jie tai niekada nesitaikstytų su tokiom nesąmonėm. Kad spirtų toms vienuolėms į pasturgalius — kaip čia yra, kad visi katalikai bernai tokie vėplos?

Diskusija nukrypo ne visai ton pusėn, aš sunerimau, kad apie ją gali sužinoti katalikų moksleivių tėvai, kuriems nepatiks kalbos apie šiurkštų elgesį su vienuolėmis. Pasiūliau pagalvoti, kam iš dabar gyvenančių žmonių arba tų, kuriuos žinome iš istorijos, praverstų geras pateisinimo raštelis.

Pasiūlymus surašiau ant lentos.

Eva Braun, Hitlerio draugė.

Paklausiau: o kaip pats Hitleris?

Nėė, nėė, tas tai ne. Jokių pateisinimų.

Bet gal jo vaikystė buvo varginga?

Moksleiviai nesutiko. Pateisinimo raštelis Hitleriui būtų rimta užduotis tikram menininkui, bet šioje klasėje nėra norinčiųjų tuo užsiimti.

Ant lentos: Džulijus ir Etelė Rozenbergai, 1953 metais nubausti mirties bausme už tėvynės išdavimą.

O kaip pateisinimo rašteliai tiems, kurie vengia eiti į kariuomenę?

O, jo, pone Makortai. Tie vaikinai tikrai turi pateisinimą. Jie nenori kautis už savo šalį, bet mes ne tokie.

Ant lentos: Judas, Atila — hunų vadas, Li Harvis Osvaldas, Alas Kaponė, visi Amerikos politikai.

Ei, pone Makortai, o galima čia įrašyti mokytojus? Ne jus, o tuos bjaurybes, kurie kas antrą dieną duoda rašyti kontrolinius?

O ne, to negaliu padaryti. Jie mano kolegos.

Gerai. Gerai, mes galėsime jiems parašyti pateisinimo raštelius, paaiškinti, kodėl jie taip elgiasi.

Pone Makortai, direktorius už durų.

Mano širdis nukrinta į kulnus.

Į klasę direktorius atlydi Steiteno salos mokyklų inspektorių, poną Martiną Volfsoną. Jie nepasisveikina su manimi. Neatsiprašo, kad pertraukė pamoką. Vaikšto eilėmis tarp suolų ir žiūrinėja moksleivių sąsiuvinius. Pasiima juos, apžiūri atidžiau. Inspektorius paima vieną sąsiuvinį ir parodo direktoriui. Inspektorius suraukia kaktą, papučia lūpas. Direktorius irgi papučia lūpas. Moksleiviai supranta, kad tai svarbūs ir reikšmingi žmonės. Rodydami lojalumą ir ištikimybę man, susitvardo ir neprašo leidimo išeiti iš klasės.