Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Per Atvirų durų dieną į mokyklą ateina jo motina. Ji nieko negali su juo padaryti, pati nežino, kas vaikui negerai. Tėvas pabėgo, kai Kevinui buvo ketveri, tai bent galvijas; dabar jis gyvena Pensilvanijoje, Skrantone, su moterimi, kuri augina baltąsias peles laboratorijoms. Kevinas labai myli peles, bet nekenčia pamotės, nes ši jas parduoda mokslininkams, kurie paskui jas bado arba pjausto, kad įsitikintų, sustorėjo pelė ar suplonėjo. Kai Kevinui buvo dešimt metų, jis pagrasino pribaigsiąs pamotę, teko iškviesti policiją. Motina domisi, ką jis veikia mano klasėje. Ar ko nors mokosi? Ar aš užduodu namų darbus? Nes jis nė karto neparsinešė namo nei jokio sąsiuvinio, nei knygos, nei pieštuko.

Aš jai sakau, kad Kevinas sumanus vaikinas, turintis gyvą vaizduotę. Ji atsako: kurgi ne, jums gal ir gerai turėti klasėje sumanų berniuką, bet kas jo laukia ateityje? Jai neramu, kad jis paklius į kariuomenę ir galiausiai atsidurs Vietname, ten dėl savo rudų plaukų bus visiems aiškiai matomas ir taps pirmu taikiniu tiems niekšams. Aš suabejoju, ar jį paims į kariuomenę, ji įsižeidžia. Sako: ką jūs norite pasakyti? Jis ne blogesnis už kitus moksleivius. Jo tėvas, žinokit, metus mokėsi kolegijoje ir mėgo skaityti laikraščius.

Aš paaiškinu, kad Kevinas man nepanašus į karinių polinkių turintį jaunuolį.

Mano Kevinas viską gali. Mano Kevinas nė kiek ne blogesnis už kitus moksleivius, jei būčiau jūsų vietoje, tikrai jo neniekinčiau.

Mėginu su juo kalbėtis, bet jis nekreipia į mane dėmesio arba apsimeta negirdįs. Siunčiu jį pas konsultantą, šis grąžina moksleivį atgal su rašteliu, kuriame siūloma duoti jam kokios nors veiklos. Tegu valo lentas. Tegu pirmame aukšte išplauna visas kempines. Gal, siūlo konsultantas, jį būtų galima paleisti į kosmosą su kitu astronautu ir tegu jie ten sukasi orbitoje. Toks konsultantų humoras.

Aš pasakau Kevinui, kad nuo šiol jis — klasės prižiūrėtojas ir atsako už viską. Jis per kelias minutes baigia visus darbus ir liepia visai klasei pažiūrėti, koks jis greitas. Denis Guarinas atkerta, kad jis vis tiek visada greitesnis, ir pasiūlo Kevinui susitikti po pamokų. Atskiriu juos ir liepiu abiem pažadėti, kad nesimuš. Kevinas paprašo leidimo išeiti, paskui persigalvoja ir pareiškia, kad jis ne kūdikis, kitaip negu kai kurie asmenys šioje klasėje, kurie negali išsėdėti nė kelių minučių.

Motina jį dievina, kiti mokytojai iš tolo kratosi, konsultantas permeta jį man, o aš neįsivaizduoju, ką su juo daryti.

Spintoje jis randa šimtus vandeninių dažų buteliukų, kuriuose dažai seniai išdžiūvę ir suskeldėję. Sako: oje, oje. Oho, brolau. Buteliukai, kiek daug. Spalvos, spalvos. Man, man.

Gerai, Kevinai. Gal norėtum juos išplauti? Gali įsitaisyti prie plautuvės su visu stalu, tau nebereikės daugiau sėdėti savo suole.

Rizikinga. Jis gali įsižeisti, sulaukęs pasiūlymo dirbti kone valytojų.

Jo, jo. Mano buteliukai. Mano stalas. Tuoj nusiimsiu gobtuvą.

Jis stumteli gobtuvą ant nugaros ir plaukai suliepsnoja. Aš jam sakau, kad nesu matęs tokių raudonų plaukų, jis nusišiepia. Ištisas valandas dirba prie plautuvės: kabina išdžiūvusius dažus į didelį agurkų stiklainį, šveičia dangtelius, dėlioja buteliukus ant lentynų. Metams baigiantis jis dar tebedirba, dar nebaigęs. Pranešu, kad negalės pasilikti čia per vasarą; iš apmaudo jis apsiverkia. Gal galima pasiimti buteliukus namo? Skruostai drėgni.

Gerai, Kevinai. Pasiimk juos namo.

Jis paliečia mano petį įvairiomis spalvomis ištepliota ranka, sako, jog esu geriausias mokytojas pasaulyje, ir pažada, kad jei kas nors man įkyrės, tai jis viską sutvarkys, nes žino, kaip elgtis su tokiais, kurie trukdo mokytojams.

Namo išsineša dešimtis stiklo buteliukų.

Rugsėjį jis negrįžta. Švietimo tarybos darbuotojai pervedė jį į specialią mokyklą beviltiškiems moksleiviams. Jis pabėgo ir kurį laiką gyveno tėvo garaže su baltosiomis pelėmis. Paskui jį paėmė į kariuomenę, motina atėjo į mokyklą man pranešti, kad Kevinas dingo be žinios Vietname, ir parodė man jo kambario nuotrauką. Ant stalo — stiklo buteliukai, sudėlioti raidžių forma: MKORTAS OK.

Matote, klausia jo motina. Jis jus mėgo, nes jam padėjote, bet komunistai jį pričiupo, tai dabar sakykit, kokia prasmė? Žiūrėkit, kiek mamų, kurių vaikai susprogdinti į gabalus. Jėzau, nėra net pirštelio, kurį galėtum palaidoti, gal bent jūs man papasakosit, kas vyksta toje tolimoje šalyje, apie kurią niekas nėra net girdėjęs? Gal paaiškinsit? Baigiasi vienas karas, prasideda kitas: gerai, jei turi dukterų, jų bent niekas ten nenusiųs.

Iš drobinio krepšio ji išsitraukia didelį agurkų stiklainį, kurį Kevinas prikrovė išdžiūvusių dažų. Sako: žiūrėkit. Tame stiklainyje visos vaivorykštės spalvos. Dar žinote ką? Jis nusikirpo plaukus, matote, sumaišė juos su dažais. Tai juk meno kūrinys, teisybė? Žinau, kad jis būtų norėjęs jį dovanoti jums.

Galėjau būti atviras su Kevino motina, pasakyti, kiek mažai padėjau jos sūnui. Jis atrodė tarsi paklydusi siela, plūduriavo ieškodamas vietos, kurioje galėtų išmesti inkarą, bet aš nieko neišmaniau ir buvau pernelyg drovus, kad parodyčiau meilę.

Pasidėjau stiklainį ant savo stalo, jis ryškiai spindėjo, o aš, pažvelgęs į Kevino plaukų kuokštus, gailėjausi, kad leidau jam išsprūsti iš mokyklos ir atsidurti Vietname.

Mano moksleiviai, ypač merginos, sakė, kad stiklainis labai gražus, tikrai, meno kūrinys, turbūt reikėjo daug darbo. Papasakojau jiems apie Keviną, kai kurios merginos apsiverkė.

Valytojas kartą valė klasę, palaikė stiklainį šiukšle ir išnešė į dėžę rūsyje.

Mokytojų bufete kalbėjausi su kolegomis apie Keviną. Jie purtė galvas. Kartojo: kaip gaila. Kartais pasitaiko, kad tokie vaikai išsprūsta, bet ką daryti mokytojui? Klasės milžiniškos, laiko maža, o mes juk ne psichologai.

8

Sulaukęs trisdešimties, vedžiau Albertą Smol ir pradėjau Bruklino kolegijoje lankyti kursus, rengdamasis gauti anglų literatūros magistro laipsnį, turėjusį padėti man iškilti karjeros laiptais, pelnyti visų pagarbą ir gauti didesnį atlyginimą.

Laikydamasis reikalavimų, parašiau darbą apie Oliverį Sindženą Gogartį — gydytoją, poetą, dramaturgą, neprilygstamą gėriką Oksforde, memuarų autorių, senatorių, (trumpalaikį) Džeimso Džoiso draugą; pastarasis jį pavertė Baku Muliganu „Ulise“ ir amžiams išgarsino visame pasaulyje.

Mano darbas vadinosi taip: „Oliveris Sindženas Gogartis: kritinė studija“. Kritikos joje nebuvo nė lašo. Pasirinkau Gogartį dėl to, kad nuo seno juo žavėjausi. Jei daug apie jį skaitysiu ir dar parašysiu darbą, tai gal man persiduos bent dalelė jo žavesio, talento ir žinių. Gal ir aš tapsiu bent kiek prašmatnesnis, veržlesnis, spalvingesnis. Jis buvo garsus visame Dubline, ir aš turėjau viltį, kad pasidarysiu toks pats galantiškas ir poetiškas girtuoklis airis kaip jis. Išgarsėčiau visame Niujorke. Prie mano stalo visi kvatotųsi iki užkimimo, mano dainos ir istorijos skambėte skambėtų visuose Grinvič Vilidžo baruose. „Liūto galvos“ bare gėriau viskį, stiklą po stiklo, kad būtų drąsiau tapti spalvingam. Barmenas man pasiūlė sulėtinti tempą. Draugai skundėsi nesuprantą nė vieno mano tariamo žodžio. Jie išnešė mane iš baro, įkėlė į taksi, sumokėjo vairuotojui ir liepė nesustoti, kol neprivažiuos prie mano namų Brukline. Mėginau ir su Alberta kalbėti sąmojingai kaip Gogartis, bet ji prisakė man užsičiaupti, dėl Dievo meilės, ir už visas pastangas prilygti Gogarčiui tegavau vienintelį atlygį — tokias klaikias pagirias, jog rytą puoliau ant kelių ir meldžiau Viešpatį, kad greičiau mane pasiimtų pas save.