Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Tylėdami metro traukiniu grįžome į Brukliną. Buvau visai sutrikęs, vis galvojau, kam Dalbergui prireikė taip elgtis. Ar jam būtinai reikėjo pažeminti nepažįstamą žmogų? Kodėl aš su tuo taiksčiausi?

Todėl, kad jaučiausi toks tvirtas ir savimi pasitikintis kaip vištos kiaušinis. Jam buvo šešiasdešimt, man trisdešimt. Jaučiausi neseniai atvykęs iš laukinių krašto. Literatūros pasaulyje niekada nebūsiu savas. Nepriklausau jam ir esu visiškas neišmanėlis, todėl niekad neprisidėsiu prie būrio gerbėjų, sugebančių užmėtyti Dalbergą rašytojų vardais.

Jaučiausi visiškai sukaustytas, baisiai gėdijausi ir prisiekinėjau, kad niekada daugiau nesimatysiu su tuo žmogumi. Mesiu tą niekam tikusį mokytojo darbą, neatnešantį jokios pagarbos, susirasiu darbą pusei dienos, likusį laiką skaitysiu bibliotekose, nuolat vaikščiosiu į tokius vakarėlius kaip šis, be paliovos ką nors cituosiu, nenusileisiu visokiems dalbergams bei jų gerbėjų minioms. Arlina pakvietė mus dar kartą, bet dabar Dalbergas elgėsi mandagiai, o man pakako proto ir sumanumo jam nusilenkti, suvaidinti pakaliką. Jis manęs kaskart klausdavo, ką skaitau, ir aš palaikiau taiką, vardydamas įvairius graikus, romėnus, Bažnyčios tėvus, Migelį de Servantesą, Bartono „Melancholijos anatomiją“, Emersoną, Toro ir, žinoma, Edvardą Dalbergą, tarsi dabar nieko daugiau neveikčiau, tik sėdėčiau ant subinės giliame krėsle ir skaityčiau, o paskaitęs laukčiau, kol Alberta paduos man pietus ir pamasažuos sustingusį sprandą. Jei pokalbis darydavosi nemalonus ar pasukdavo netinkama kryptimi, pacituodavau ištrauką iš kurios nors jo knygos, ir jo veidas iškart nušvisdavo, sušvelnėdavo. Nustebau pamatęs, kad žmogus, dominuojantis visuose susirinkimuose ir taip lengvai įsigyjantis priešų, yra toks jautrus padlaižiavimui. Taip pat nustebau, kad man pakako proto sukurti strategiją, padedančią išsaugoti jo ramybę. Mokiausi prikąsti liežuvį ir nuolankiai išklausyti įžeidimus, nes tikėjausi pasisemti jo išminties bei žinių.

Pavydėjau jam rašytojo gyvenimo — svajonės, kurios siekti pats buvau per silpnas. Žavėjausi juo, kaip visais tais, kurie eina savo keliu ir nepaiso kliūčių. Net tiek daug visko patyręs Amerikoje vis dar tebesijaučiau tarsi vakar išlipęs iš laivo. Kai jis pradėdavo vaitoti, koks sunkus rašytojo gyvenimas, kokias kančias kasdien prie darbo stalo patiria rašantis žmogus, norėdavau jam atkirsti: oi, Dalbergai, susikišk tas kančias sau į subinę. Tu vos kelias valandas iš ryto patupi prie rašomosios mašinėlės, paskui visą dieną sau skaitai, o Arlina stypčioja aplink ant pirštų galiukų ir tenkina kiekvieną tavo užgaidą. Per visą savo gyvenimą nesi nė vienos dienos sunkiai dirbęs. Pamėgink bent dienelę vesti pamokas šimtui septyniasdešimčiai paauglių: pamatysi, kaip kaukdamas parlėksi į savo saugų literatūros gyvenimėlį.

Mes kartais susitikdavome ir vėliau, kol jis mirė Kalifornijoje, būdamas septyniasdešimt septynerių. Būdavo, pakviečia mane vakarienės ir būtinai liepia atsivesti savo kalę. Taip jis vadino mano bobą. Suvokiau, kad mano kalė jam rūpi daug labiau negu aš, ir kai kartą pasiūlė vieną vasarą visiems drauge keliauti po šalį, puikiai supratau, ko tikisi — kelioninio romano su Alberta. Gudruolis sugalvos pasiųsti mane atlikti kokios nors beprasmės užduoties, o pats pasinaudos proga.

Vieną šeštadienio rytą jis paskambino ir pakvietė mus vakarienės, o kai atsakiau, kad vakare esame užsiėmę, paklausė: tai ką, mano mielas bičiuli airi, man dabar įsakysite daryti su visu pripirktu maistu? Aš atsakiau: suvalgyti. Juk nieko kita jau seniai nebedarote.

Ne kažin koks atsakymas, bet tai buvo mano paskutinis žodis. Daugiau jis man neskambino.

Visus aštuonerius metus, praleistus Makėjaus mokykloje, kiekvieną birželį anglų kalbos mokytojai susirinkdavo į vieną klasę perskaityti Niujorko valstijos egzamino darbų ir juos įvertinti. Egzaminą išlaikydavo vos pusė Makėjaus moksleivių. Kitai pusei reikėjo padėti. Mes stengėmės išpūsti nevykėlių pažymius nuo penkiasdešimties su trupučiu balų iki reikalaujamo minimumo — šešiasdešimt penkių.

Su testų, kuriuose reikėdavo pasirinkti vieną iš pateiktų atsakymo variantų, rezultatais nieko padaryti negalėdavome — atsakymai būdavo teisingi arba klaidingi, — užtat pagerindavome įvertinimą už literatūros bei kitų dalykų rašinėlius. Reikia įvertinti jau vien tai, kad vaikis atėjo į egzaminą. Kodėl ne? Juk galėtų kur nors vadalotis, ieškodamas bėdos, kabinėdamasis prie žmonių. Trys balai už atvykimą, nesavanaudiško pilietiškumo veiksmą. Ar rašyseną įmanoma įskaityti? Taip. Na, tai dar pora trejetas balų.

Ar vaikiu kada nors skundėsi mokytojai? Na, gal kokį kartą. Taip, bet tąsyk veikiausiai jis turėjo rimtą priežastį. Be to, jo tėvas miręs — prieplaukų krovikas, kuris pasipriešino mafijai ir galiausiai buvo ištrauktas negyvas iš Govanuso kanalo. Pridėkim vaikigaliui porą balų už tai, kad jo tėvas nuskendo Govanuso kanale. Na, jau turime reikalingą rezultatą?

Ar moksleivis pradeda naują mintį iš naujos eilutės? O, taip, jūs tik pažiūrėkit — nauja eilutė pradedama puslapio vidury. Tas vaikinas tikras naujos eilutės meistras. Žiūrėkite, jo rašinėlyje aiškiai matyti trys pastraipos.

Ar tos pastraipos pradedamos naujomis mintimis? Na, kaip čia pasakius, visada galima pasakyti, kad pirmasis pastraipos sakinys ir yra nauja mintis. Puiku, pridėkime jam dar tris balus už naujas mintis. Na, kiek dabar turime? Šešiasdešimt tris?

Ar jis geras vaikas? O, žinoma. Padeda mokytojui? Taip, kartą socialinių mokslų mokytojo paprašytas išplovė visas kempines. Koridoriuose elgiasi mandagiai? Visada sveikinasi. Jūs tik pažiūrėkite, kaip jis pavadino savo rašinį: „Teisi ar kalta mano šalis; ji vis tiek mano“. Nieko sau, teisybė? Ne juokas sugalvoti tokį pavadinimą rašiniui. Gal galime jam pridėti tris balus už tai, kad pasirinko patriotinę temą, ir dar vieną tašką už tai, kad pavartojo kabliataškį, nors šioje vietoje reikėtų kablelio? Pala, ten tikrai kabliataškis, o gal popierių nutupėjo musės? Šioje mokykloje yra vaikų, kurie net nežino, kad pasaulyje esti dvitaškiai, ir jiems visai nerūpi: jei pradėtum jiems aiškinti, kas yra dvitaškis ir kuo jis skiriasi nuo pusbrolio kabliataškio, jie tuojau pat pasiprašytų išleidžiami iš klasės.

Tai gal pridėkim dar trejetą balų? Toks simpatiškas vaikas, o jo brolis Stanas dabar Vietname. Tėvas susirgo poliomielitu, kai sūnus dar buvo mažas. Dabar sėdi invalido vežimėlyje. Oi, pridėkim dar balą — juk suprantate, tėvas invalido vežimėlyje, brolis Vietname.

Na, štai ir turime šešiasdešimt aštuonis. Šešiasdešimt aštuoni balai sukels mažiau įtarimų Olbanyje, kur tikrinami egzaminų rezultatai. Tikrai netikrins visų rašinių, juk gauna jų tūkstančius iš visos valstijos. Be to, jei kils kokių klausimų, mes, mokytojai, stosime mūru ir apginsime savo vertinimo sistemą.

Na, eime pietauti.

Ponas Biberšteinas, mokyklos konsultantas, man pasakė, kad jei turėsiu vargo su kuriuo nors moksleiviu, turiu tik pranešti jam, ir jis viskuo pasirūpins. Jis sakė, kad su naujais mokytojais mokymo sistemoje elgiamasi kaip su tarnais, jei ne dar blogiau. Kaip išsikapstysi, priklauso tik nuo tavęs paties.

Aš jam nė karto nepasakojau apie vargus su moksleiviais. Gandai netrunka pasklisti. Jo, brolau, tas naujas mokytojas, Makortas, iškart siunčia pas konsultantą, paskui skambina tėvams — visi žino, ką tai reiškia. Ponas Biberšteinas juokavo, kad veikiausiai esu puikus mokytojas ir labai gerai sutariu su vaikais, nes nieko nesu pas jį nusiuntęs. Jo manymu, tai vis mano airiškas žavesys. Rodos, pažiūrėti nėra į ką, bet visos merginos alpsta dėl mano akcento. Jos pačios man taip sakė, tad turėkite galvoje.