Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Jo, atsako ponas Fernandesas. Suprantu jūsų problemą, dėstytojau.

Mano problemą? Tai mano problema, pone Fernandesai?

Na, juk jūs suprantate, kad reikės ką nors daryti su manim ir su „Milžinais“. Teisybė?

Aš ne apie tai, pone Fernandesai. Turiu galvoje, kad jei nelankysite paskaitų, neišlaikysite egzamino.

Jis spokso į mane, tarsi stengtųsi suvokti, kodėl aš taip keistai kalbu. Pasakoja man ir visai auditorijai, kad visą gyvenimą sirgo už „Milžinus“ ir neketina jų mesti dabar, šį sezoną, kai jiems nustojo sektis. Niekas jo negerbs. Jo septynmetis sūnus ims jį niekinti. Net žmona, kuriai „Milžinai“ niekad nerūpėjo, liausis jį gerbusi.

Kodėl, pone Fernandesai?

Tai juk akivaizdu, dėstytojau. Visus sekmadienius ir pirmadienius, kol aš žiūriu „Milžinus“, ji manęs laukia namie, prižiūri vaikus ir panašiai; net atleido už tą kartą, kai negalėjau ateiti į jos motinos laidotuves, nes „Milžinai“, broleli, žaidė atkrintamąsias varžybas. Kaip dabar bus — jei aš atsisakysiu „Milžinų“, ji manęs paklaus: tai ko aš visą šitą laiką laukiau? Sakys, kad bergždžiai švaistė laiką. Ir liausis mane gerbti, nes kas jau kas, o mano žmona atkakli, ji laikosi savo pažiūrų taip pat, kaip aš laikausi „Milžinų“, suprantate?

Rovena iš Barbadoso sako, kad šis pokalbis jai atrodo grynas laiko gaišimas: vaikiški plepalai. Kodėl jis negalėtų į paskaitas vaikščioti kurią nors kitą dieną, ne pirmadienį?

Todėl, kad kiti kursai jau buvo sukomplektuoti, o aš girdėjau, kad ponas Makortas simpatiškas vyrukas, jis neįsižeis, jei aš po sunkios darbo dienos nueisiu į futbolą. Supratai?

Rovena iš Barbadoso atsako nesupratusi. Gal tu, vyruti, jau šik arba lipk nuo puodo, atsiprašau už posakį. Mes čia visi ateinam po sunkios darbo dienos, bet nepradedam knarkti ir nelakstom į futbolo rungtynes. Gal balsuokime?

Auditorijoje linksi galvos — taip, balsuokime. Trisdešimt trys už tai, kad ponas Fernandesas lankytų paskaitas ir mestų „Milžinus“. Ponas Fernandesas balsuoja už save. „Milžinai“ pralaimi absoliučia balsų dauguma.

Šį vakarą „Milžinų“ rungtynes rodo per televiziją, bet jam pakanka mandagumo išsėdėti iki paskaitos galo. Paspaudžia man ranką, patikina, kad visiškai ant manęs nepyksta, esu tikrai simpatiškas vyrukas, deja, turiu keistų užgaidų.

Fredis Belas buvo elegantiškas juodaodis jaunuolis. Jis dirbo „Abrahamo ir Štrauso“ universalinės parduotuvės vyrų drabužių skyriuje. Kartą jis man padėjo išsirinkti švarką ir tai pakeitė mūsų santykius. Taip, aš jūsų studentas, bet aš jums padėjau išsirinkti tą švarką. Jis mėgo rašyti perdėtai įmantriu stiliumi, vartoti ilgus ir retai aptinkamus žodžius, kuriuos rasdavo žodynuose, ir kai aš prie jo rašinio pridėjau pastabą „Paprasčiau, paprasčiau (Toro)“, jis priėjo paklausti, kas per vienas tas Toro ir kodėl reikia stengtis rašyti kaip kūdikiui?

Todėl, Fredi, kad tavo skaitytojui patiks, jei rašysi aiškiai. Aiškumo, Fredi, aiškumo.

Jis nesutiko. Vidurinėje mokykloje anglų kalbos mokytojas jam buvo sakęs, kad anglų kalba — tai didingi vargonai. Kodėl nepasinaudojus šiuo pasakišku instrumentu? Be jokių apribojimų, taip sakant.

Todėl, Fredi, kad jūsų rašiniai iškankinti, dirbtiniai ir parašyti per jėgą.

To nereikėjo sakyti, juo labiau stebint ir klausant trisdešimčiai jo kolegų. Fredžio veidas sustingo, ir aš supratau, kad mudu nebe draugai. Tai reiškė, kad iki semestro pabaigos auditorijoje matysiu priešišką veidą: mane tokia perspektyva baugino, nes dar tik skyniausi kelią suaugusių studentų pasaulyje.

Jis man atkeršijo kalba. Ėmė rašyti dar sudėtingiau, dar labiau persistengdamas. Jo įvertinimai suprastėjo nuo A iki B su minusu. Galiausiai jis paprašė paaiškinti, kodėl taip vertinu. Jis parodęs savo rašinius buvusiam anglų kalbos mokytojui ir tas, buvęs anglų kalbos mokytojas, niekaip nesuprato, kaip tokius rašinius galima vertinti mažiau negu A su pliusu. Jūs tik pažvelkite į jo kalbą. Į žodyną. Į prasmių gausą. Pažvelkite į sakinių sandarą: kokia ji įvairi, sudėtinga, išmoninga.

Mudu kalbėjomės koridoriuje. Jis nenorėjo pasiduoti. Pasakojo, kad labai stengiasi ruoštis mano paskaitoms, nuolat ieško naujų žodžių, nenorėdamas man įkyrėti vis tais pačiais. Jo buvęs anglų kalbos mokytojas sakydavo, kad mokytojui nėra nieko baisesnio kaip skaityti krūvų krūvas moksleivių darbų ir nerasti juose nė vienos originalios minties, nė vieno naujo žodžio. Buvęs anglų kalbos mokytojas manė, kad ponas Makortas turėtų įvertinti Fredžio pastangas ir jomis džiaugtis. Fredžiui reikėtų papildomo įvertinimo vien už tai, kad jis braunasi į naujas sritis, kad stengiasi. Be to, pridūrė Fredis, aš dar dirbu naktimis, kad užsidirbčiau gyvenimui ir susimokėčiau už kolegiją. Jūs pats žinote, kaip tai sunku, pone Makortai.

Nesuprantu, ką tai turi bendra su jūsų rašymo stiliumi.

Be to, šioje visuomenėje juodaodžiams nelengva.

O Jėzau, Fredi. Šioje visuomenėje visiems nelengva. Gerai. Jūs norite gauti A? Gausite. Nenoriu būti apkaltintas rasiniu nepakantumu.

Ne, aš nenoriu, kad įvertintumėte mane A tik dėl to, kad jums įkyrėjau ar kad esu juodaodis. Noriu gauti A, nes jo nusipelniau.

Aš pasisukau eiti. Jis sušuko man pavymui: ei, pone Makortai, ačiū. Man patinka jūsų paskaitos. Jos, tiesa, keistos, bet aš pamaniau, kad gal verta tapti mokytoju, tokiu kaip jūs.

Mano dėstomame kurse reikia parašyti kursinį darbą. Studentas turi įrodyti, kad sugeba pasirinkti temą, atlikti pagrindinius tyrimus, surašyti naudotą medžiagą, kurią dėstytojas galėtų patikrinti, pateikti reikalingas nuorodas ir pagrindinių bei antraeilių šaltinių bibliografiją.

Nusivedu studentus į biblioteką, kad maloni, žvitri bibliotekininkė jiems parodytų, kaip ieškoti informacijos, kaip naudotis pamatiniais tyrimų įrankiais. Jie jos klausosi, kažką tarpusavyje šnibždėdamiesi ispaniškai bei prancūziškai, bet pasiteiravus, ar kas nors turi klausimų, visi tylėdami spokso; bibliotekininkė sutrinka, nes labai nori jiems padėti.

Aš mėginu jiems paaiškinti, kas tai yra mokslinis darbas.

Pirmiausia reikia pasirinkti temą.

Kas tai?

Pagalvokite apie tai, kas jus domina, gal ne tik jus, gal visus žmones. Galima rašyti apie kapitalizmą, religiją, abortus, vaikus, politiką, švietimą. Kai kurie iš jūsų kilę iš Haičio ar Kubos. Štai dvi puikios temos. Galite rašyti apie vudu religiją arba Kiaulių įlankos įvykius. Galite panagrinėti kokį nors savo šalies ypatumą, pavyzdžiui, žmogaus teises; surinkti medžiagą, pasverti „už“ ir „prieš“, apmąstyti, padaryti išvadas.

Atsiprašau, dėstytojau, ką reiškia — pasverti „už“ ir „prieš“?

„Už“ — argumentai, patvirtinantys jūsų dėstymą, „prieš“ — neigiantys.

A!

Tas „A!“ aiškiai rodo, kad jie neturi supratimo, apie ką aš kalbu. Reikia grįžti, pradėti pasakoti iš kitos pusės. Klausiu, ką jie mano apie mirties bausmę. Jie į mane žiūri, ir aiškiai matyti, kad jie patys nežino, ką mano, nes nesupranta, ko klausiu.

Mirties bausmė — tai kai žmonės baudžiami mirtimi pakariant, elektros kėdėje, dujomis, sušaudant arba smaugiant garota.

Kuo tokiu?

Tai toks geležinis lankas, kuriuo Ispanijoje smaugiami nusikaltėliai.

Jie paprašo užrašyti šį žodį ant lentos. Persirašo jį į savo sąsiuvinius, o aš mintyse pasižymiu, kad jei kada nors paskaita pradės strigti, tuojau pat pradėsiu pasakoti apie įvairius mirties bausmės vykdymo būdus.

Viviana iš Haičio pakelia ranką. Ta mirties bausmė, taip, tai negalima, bet man patinka ta kita tema, apie kūdikius, aha, šita — abortai. Abortininkus reikia sušaudyti.