Dabar visa klasė mane niekins, o labiausiai kubiečiai, prie kurių priklauso ir Hektoras. Kubiečių iš viso trylika, tai didžiausia klasėje tautinė grupė. Jie laiko save viršesniais už kitus ispaniškai kalbančius vaikus, penktadieniais pasipuošia baltais marškiniais, mėlynais kaklaraiščiais ir juodomis kelnėmis, kad nieku gyvu nebūtų supainioti su jokia kita grupe, ypač puertorikiečiais.
Rugsėjo vidurys: jei nesugebėsiu kaip nors rasti bendros kalbos su kubiečiais, jie mane kamuos iki pat sausio.
Per pietus profesijos konsultantas atsineša padėklą su maistu prie mano stalo. Labas. Kaip ten buvo su tuo Hektoru?
Aš jam papasakoju.
Jis linkteli. Blogai. Aš norėjau, kad jis mokytųsi pas jus, labiausiai dėl jo tautybės.
Kaip dėl tautybės? Jis kubietis, aš airis.
Jis ne grynas kubietis. Jo motina vardu Konsidina, bet jis to gėdijasi.
Tai kodėl jis turėtų būti mano klasėje?
Žinau, kaip tai banaliai nuskambės, bet jo mama Havanoje buvo aukštos klasės prostitutė. Jis manęs klausinėjo apie airius, tai pamaniau, kad jūs galėsite atsakyti. Be to, jis turi lyties problemų.
Atrodo kaip normalus berniukas.
Na, taip, bet... suprantate? Čia tas homoseksualumas. Jis mano, kad jūs nekenčiate homoseksualų, ir dabar sako: gerai, tada bus taip, jis nuo šiol nekęs visų airių, ir visi jo draugai kubiečiai nekęs airių. Ne, ne taip. Jis neturi draugų kubiečių. Jie jį vadina maricon ir laikosi atokiai. Net šeima jo gėdijasi.
O, velnias. Jis įžūliai manęs neklausė. Atsisakė atsiversti pratybų sąsiuvinį. Visai nenoriu veltis į karus dėl lyties ir tautybės.
Melvinas manęs paprašo ateiti į konsultavimo kabinetą ir pasikalbėti su juo ir Hektoru.
Hektorai, ponas Makortas nori su tavim susitarti.
Man nerūpi, ko nori ponas Makortas. Aš nenoriu mokytis pas airį. Jie girtuokliai. Ir mušasi be jokios priežasties.
Hektorai, aš tau liepiau atsiversti sąsiuvinį, o tu neatsivertei.
Jis dėbso į mane šaltomis juodomis akimis. Tai ką, jei neatsiverti sąsiuvinio, mokytojas turi teisę tau trenkti per veidą? Jūs ne mokytojas. Mano mama buvo mokytoja.
Tavo mama buvo... Vos nepasakiau garsiai, bet jis jau išėjo — antrą kartą išėjo, man nebaigus su juo kalbėti. Melvinas papurtė galvą, gūžtelėjo pečiais, o aš supratau, kad mano dienos Madų pramonės profesinėje mokykloje suskaičiuotos. Melvinas pasakė, kad Hektoras galėtų paduoti mane į teismą už fizinę prievartą, ir tada man būtų „visiškos šakės“. Jis mėgino juokauti. Jei nori lupti moksleivius, susirask darbą katalikų mokykloje. Visi tie kunigai, vienuoliai ir net vienuolės iki šiol vaikams dyžia kailį. Gal tau ten labiau patiks.
Žinoma, mokymo dalies vedėjas sužinojo apie mano kivirčą su Hektoru. Jis nieko nesakė iki pat semestro pabaigos, o tada įdėjo į mano pašto skyrelį laišką, kuriame nurodė, kad kitą semestrą man mokykloje vietos nebus. Jis man linkįs visa ko geriausia ir mielai parašysiąs palankią rekomendaciją. Kai susitikau jį koridoriuje, jis pareiškė, kad apie palankią rekomendaciją, cha cha, truputį pajuokavęs. Vis dėlto, jei nepasiduosiu, gal kada nors ir prasimušiu, nes stebėdamas mano pamokas jis ne kartą matė, kaip pataikau tiesiai į pedagogikos dešimtuką. Jis nusišypsojo; aiškiai mačiau, kaip jam patiko šis posakis. Paskui paminėjo pamoką, kurioje aš neva aiškinęs sakinio struktūrą, rodydamas sulaužytą tušinuką. O taip, pataikiau tiesiai į pedagogikos dešimtuką.
10
Alberta pasakė, kad jos mokykloje, Sjuardo parke Žemutiniame Istsaide, reikia mokytojo. Pagrindinis pastatas buvo visas užimtas ir mane paskyrė dirbti į priestatą, buvusią pradinę mokyklą prie Rytų upės. Mano paaugliai moksleiviai skundėsi, kaip nepatogu ir neoru stengtis sutalpinti augančius kūnus į pradinukams skirtas kėdes.
Ta mokykla buvo įvairių tautų mišrainė: joje mokėsi žydai, kinai, puertorikiečiai, graikai, išeiviai iš Dominikos, rusai, italai, o aš neturėjau nei praktikos, nei žinių dėstyti anglų kalbą užsieniečiams.
Paaugliams visada rūpi būti kietiems. Nesvarbu, ką sako tėvai ar apskritai visi suaugusieji. Paaugliai nori leisti laiką kartu ir kalbėti gatvės žargonu. Jie mėgsta iškalbingai keiktis. O taip, žmogau, jei moki gerai keiktis, tai esi tikras vyras.
O jei stoviniuoji gatvėje ir pamatai, kad šaligatviu artėja tokia daili baltoji panelė, — žmogau, gali atrodyti kietas kaip akmuo, bet jei nemokėsi jai nieko pasakyti arba kalbėsi su idiotišku užsieniečio akcentu, tai panelė į tave net nepažvelgs, ir tada, žmogau, verčiau jau sėdėk namie ir linksminkis sau vienas, manydamas, kad anglų kalba velniškai sunki, jos neįmanoma nei suprasti, nei išmokti. Tu juk Amerikoje, todėl teks ją išmokti, žmogau.
Taigi, tamsta mokytojau, pamiršk aukštąją literatūrą ir imkis pagrindų. Primink jiems, kaip tarti žodį „katė“. Kalbėk, kaip žmonės kalba, tik lėtai, lėtai.
Nuaidi skambutis ir man jau metas į Babelio bokštą.
Atsiprašau.
Arba jie nekreipia į mane dėmesio, arba nesupranta, ko taip nuolankiai prašau.
Pakartosiu. Atsiprašau.
Stambus rudaplaukis vaikinas iš Dominikos pažvelgia į mane. Mokytojau, jums reikia pagalbos?
Jis užlipa ant savo suolo ir visi ima pritariamai šaukti, nes laipioti ant suolų griežtai uždrausta, o štai Rudis Oskaras sulaužė draudimą paties mokytojo akivaizdoje.
Ei, surinka Oskaras. Mira.
Choras pasigauna šį žodį ir be galo kartoja — mira, mira, mira, mira, mira, — kol Oskaras pakelia ranką ir užrinka: ei. Užsičiaupkit. Klausykit, ką sako mokytojas.
Ačiū, Oskarai, bet gal malonėtum nulipti nuo suolo?
Jis man ištiesia ranką. Na ką, tamsta. Koks jūsų vardas?
Aš ant lentos užrašau: PONAS MAKORTAS. Paskui perskaitau.
Ei, tamsta, jūs žydas?
Ne.
Šitoje mokykloje visi mokytojai žydai. Kodėl jūs ne?
Nežinau.
Atrodo, jie nustemba, beveik apstulbsta: klase perbėga nuostabos šuoras. Tarsi sakytų: tu girdėjai, Migeli? Žiūrėk, tas mokytojas, jis nežino.
Tai svarbi akimirka. Mokytojas prisipažįsta kažko nežinąs ir sukrėsta klasė nutyla. Tamsta mokytojas nusiėmė kaukę — koks palengvėjimas. Jis jau nebėra ponas Visažinis.
Prieš kelerius metus aš galėjau būti vienas iš jų, šios minios dalis. Tarp šių imigrantų jaučiuosi gerai. Aš moku angliškai, bet kartais sutrinku visai taip pat kaip jie. Žemiausias socialinės hierarchijos laiptelis. Galėčiau nusimesti mokytojo kaukę, pereiti eile tarp suolų, prisėsti greta ir imti klausinėti apie jų šeimas, kaip sekėsi gyventi senojoje tėvynėje, pasakočiau apie save, apie savo klajonių dienas, kaip metų metus slėpiausi po kauke, tiesą pasakius, ir dabar slepiuosi, kaip norėčiau užrakinti klasės duris ir laikyti juos čia tol, kol padoriai išmoks anglų kalbą ir galės ramiai užsiminti tai dailiai panelytei, jog neprieštarautų kai kuo su ja užsiimti.
Ar ne puiku būtų?
Žiūriu į šiuos paauglius, susirinkusius iš visų žemynų, įvairiaspalvius ir įvairiaformius veidus: tai Dievo įvairovė, jo sodas — azijiečiai tokiais juodais ir blizgančiais plaukais, kokių nepamatysi jokioje Europos šalyje, didelės rudos lotynų amerikiečių akys; vieni drovūs, kiti pasiutę, vaikinai stengiasi kažką vaizduoti, merginos koketuoja.
Nensė Ču paklausia, ar negalėtų po paskutinės pamokos su manimi pasikalbėti. Ji sėdi suole ir laukia, kol klasė ištuštės. Paskui primena man, kad mokosi vienoje iš mano klasių.
Aš čia jau treji metai iš Kinijos.
Tu labai gerai kalbi angliškai, Nense.
Ačiū. Aš išmokau anglų kalbą iš Fredo Astero.
Читать дальше