Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Išėjus į platformą, jos laksto iš vienos pusės į kitą. Kur traukinys? Nematau jokio traukinio.

Apsimetinėja, kad ketina nustumti viena kitą ant bėgių. Mokytojau, mokytojau, ji bandė mane nužudyti, mokytojau. Jūs matėt?

Keleiviai, laukiantys traukinio, piktai dėbčioja į mane. Vienas vyriškis sako: kodėl jų nenuvarius atgal į priemiesčius, ten jų tikroji vieta? Vis tiek nemoka elgtis kaip žmonės.

Norėčiau būti drąsus, ištikimas, rūpestingas mokytojas, norėčiau jam ką nors atkirsti, apginti dvidešimt aštuonias pasiutėles, išskyrus Mariją, klastotoją Mariją. Bet man toli iki drąsos, o ir ką jam atsakyčiau? Pamėginkit pats, Pasipiktinęs pilieti. Pamėginkit vežti metro dvidešimt devynias juodaodės merginas, pakvaišusias nuo to, kad joms po penkiolika metų ir kad gavo visai dienai ištrūkti iš mokyklos, apkvaitusias nuo begalės cukraus — saldainių, sausainių, rausvo limonado. Pamėginkit diena iš dienos vesti joms pamokas, kai jos žiūri į tave taip, tarsi būtum baltas sniego senis ir tuoj ištirpsi.

Nieko neatsakiau, tik tyliai meldžiausi, kad greičiau pasigirstų F traukinio dundėjimas.

Traukinyje jos cypauja, stumdosi ir kaunasi dėl vietų. Keleiviai piktai dėbso. Kodėl tos negrės ne mokykloje? Nieko nuostabaus, kad paskui nieko neišmano.

Vakarų ketvirtojoje gatvėje į traukinį įplumpina stora baltoji moteriškė ir sustoja nugara į duris. Merginos sužiūra į ją, pradeda kikenti. Moteris įremia žvilgsnį į jas. Į ką taip spoksot, kalaitės?

Serena moka sumaniai atsikirsti ir nebijo konfliktų. Ji atsako: dar niekad nematėm, kaip kalnas įlipa į traukinį.

Dvidešimt aštuonios jos bendraklasės juokiasi, apsimeta, kad nuo kvatojimo joms darosi bloga, vėl juokiasi. Serena rimtu veidu žiūri į storulę, ši atsako: o tu prieik arčiau, brangute, aš tau parodysiu, kaip kalnas juda.

Aš mokytojas. Privalau palaikyti tvarką, tačiau kaip? Staiga pasijuntu keistai. Apžvelgiu visus keleivius, jų pasipiktinimo grimasas ir pajuntu, kad noriu atsikirsti, noriu apginti savąsias dvidešimt devynias merginas.

Atsistoju nugara į storąją moterį, užstodamas Serenai kelią.

Bendraklasės skanduoja: Serena, pirmyn, pirmyn.

Traukinys sustoja Keturioliktosios gatvės sankryžoje, storoji moteris pasitraukia nuo durų. Tau pasisekė, brangute, kad man reikia išlipti, nes suvalgyčiau tave pusryčiams.

Serena jai pavymui mesteli: kurgi ne, storule, ko jau ko, bet pusryčių tau tikrai reikia.

Ji žingtelėjo į priekį, tarsi ketindama vytis storąją moterį, bet aš užstojau duris ir išlaikiau ją traukinyje iki pat Keturiasdešimt antrosios gatvės. Ji pažvelgė į mane taip, kad aš pasijutau sutrikęs ir patenkintas. Jei pavyks ją patraukti į savo pusę, man paklus visa klasė. Jos sakys: tai ponas Makortas, tas mokytojas, kuris neleido Serenai traukinyje susimušti su baltąja moterim. Jis mūsiškis. Jis savas.

Kai merginos Keturiasdešimt antrojoje gatvėje pamatė pornografijos ir sekso reikmenų parduotuves, jokia jėga nebūtų jų išlaikiusi kartu. Jos rykauja, kikena, stengiasi atsistoti tokiomis pat pozomis kaip pusnuogės figūros parduotuvių vitrinose.

Pone Makortai, pone Makortai, ar galima įeiti vidun?

Ne, ne. Ar nematote užrašų? Čia įleidžia tik tuos, kuriems jau suėjo dvidešimt vieni. Eime.

Priešais mane išdygsta policininkas.

Taip. Aš jų mokytojas.

Tai ką šitos panelės vidury dienos veikia Keturiasdešimt antrojoje gatvėje?

Sutrikęs išraustu. Mes einame į kiną.

Oho, jūs tik pamanykit. Jie eina į kiną. Tai štai už ką mokame mokesčius. Ką gi, pone mokytojau, veskitės savo paneles.

Nagi, merginos, raginu aš. Eime. Tiesiai, tiesiai iki pat Taimso aikštės.

Marija eina greta manęs. Ji sako: žinot, mes niekad nesame buvusios Taimso aikštėje.

Norėjau ją apkabinti vien už tai, kad kalbasi su manimi, bet sugebėjau išspausti tik tiek: reikėtų čia ateiti vakare, pamatytumėt, kokios šviesos.

Priėjusios kino teatrą, jos nulėkė prie kasos ir pradėjo stumdytis. Penkios merginos iš padilbų dirsčiodamos stoviniavo aplink mane.

Kas atsitiko? Kodėl neperkat bilietų?

Jos nejaukiai mindžikavo, dairėsi į šalis, galiausiai pasakė neturinčios pinigų. Jau buvau beatrėžiąs: na, tai ko tada čia atėjote? Tačiau nenorėjau sugadinti beužsimezgančių santykių. Gal rytoj jos man leis pabūti mokytoju.

Nuperku bilietus, išdaliju merginoms, tikėdamasis padėkos ar bent malonaus žvilgsnio. Ničnieko. Jos čiumpa bilietus, lekia į vestibiulį, tiesiai prie kiosko, už pinigus, kurių sakėsi neturinčios, prisiperka kukurūzų spragėsiu, saldainių, kokakolos.

Einu joms iš paskos į balkoną; jos stumdosi, grumiasi dėl vietų, trukdo kitiems žiūrovams. Kontrolierius man pasiskundžia: taip negalima. Aš paliepiu merginoms: prašyčiau susėsti ir nutilti.

Jos nekreipia į mane dėmesio. Dvidešimt devynių juodaodžių merginų gauja, staiga paleista į laisvę miesto centre, triukšmauja, įžūliai dairosi, svaidosi spragėsiais, rėkia kino mechanikui: ei, kada pagaliau bus filmas? Juk nesėdėsim čia iki pasaulio pabaigos.

Kino mechanikas sako: jei jos nenusiramins, man teks pakviesti direktorių.

Aš atsakau: gerai. Labai norėčiau sulaukti direktoriaus. Norėčiau pamatyti, kaip jis su jomis susidoros.

Tačiau šviesos užgeso, pradėjo rodyti filmą ir mano dvidešimt devynios moksleivės pritilo. Pirmuose filmo kadruose išniro tobulas Amerikos miestelis dailiomis, medžiais apsodintomis gatvėmis, kuriomis dviratukais važinėjosi šviesiaplaukiai baltieji vaikučiai, fone grojo nerūpestinga muzika, dar kartą įrodanti, kaip viskas gerai šiame amerikietiškame rojuje, o iš balkono pirmos eilės pasigirdo kupinas skausmo mano dvidešimt devynių merginų riksmas: ei, pone Makortai, į kokį čia sumautą filmą jūs mus atvedėt?

Jos skundėsi visą filmą.

Kontrolierius apšvietė jas žibintuvėliu ir pagrasino, kad pakvies direktorių.

Aš jų maldavau. Merginos. Labai prašau, nutilkit. Tuojau ateis direktorius.

Mano meldimą jos pavertė skanduote:

Tuojau ateis direktorius,

Tuojau ateis direktorius,

Ė, ė, ėhė, brolau,

Tuojau ateis direktorius.

Jos pareiškė, kad direktorius gali pabučiuoti joms į pasturgalį; kontrolierius įsižeidė. Jis pareiškė: na, gerai. Tai jau viskas.

Vis-kas. Jei tuojau pat nenusiraminsit, aš jus išmesiu iš čia lauk, girdėjot? Iš-me-siu.

Oi, jūs tik paklausykit. Jis moka skiemenuoti, nieko sau. Gerai. Nusiraminsim.

Baigėsi filmas, užsidegė šviesa, bet nė viena mergina nepasijudino iš vietos.

Na, gerai, paraginau. Eime. Filmas baigėsi.

Žinom, kad baigėsi. Mes ne aklos.

Jau reikia eiti namo.

Jos pareiškė, kad neis. Ketinančios dar kartą pažiūrėti šitą sumautą filmą.

Pasakiau, kad aš einu.

Gerai, eikit.

Jos nusisuko nuo manęs ir pasiruošė antrą kartą žiūrėti „Sunkias pagirias“ — tą nuobodų, sumautą filmą.

Kitą savaitę visos dvidešimt devynios merginos pareiškė: tai mes daugiau nieko įdomaus neveiksim? Neisim į ekskursijas? Tik sėdėsim čia per dienas, kalbėsim apie daiktavardžius, o jūs liepsite mums išmokti viską, ką užrašote ant lentos? Ir viskas?

Savo pašto skyrelyje radau pranešimą, kad mūsų mokyklos moksleiviams organizuojama išvyka į „Hamletą“, pastatytą Long Ailande. Išmečiau pranešimą į šiukšlių dėžę. Dvidešimt devynios merginos, pajėgios du kartus iš eilės žiūrėti „Sunkias pagirias“, „Hamleto“ tikrai neįvertins.

Rytojaus dieną klausimų dar daugiau.

Kodėl visos kitos klasės eina į tą spektaklį?