Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Galėjai nutylėti. Niekas nebūtų pastebėjęs. Na, tamsta mokytojau, kas iš tikrųjų įvyko? Paprastas dalykas. Endrius nuo pat pirmos dienos aiškiai rodė, jog tu jam nepatinki, o tau nepatinka nepatikti, juo labiau šitam šikniui, kurio nemėgsta visa klasė. Endrius žino, kad tau labiau patinka merginos. Aišku, taip ir yra. Jei gaunu penkias klases, kuriose daugumą sudaro merginos, jaučiuosi kaip danguje. Kokia įvairovė. Kiek spalvų. Kokie žaidimai. Kiek dramų.

Endrius laukia. Laukia ir klasė. Kėdė siūbuoja ant dviejų kojų. O, kokia pagunda čiupti už vienos kojos ir truktelėti. Jo galva atsitrenktų į sieną, visa klasė juoktųsi.

Nusigręžiu nuo Endriaus. Pats nežinau, kodėl nusigręžiu ir einu į klasės priekį; tikrai nežinau, ką darysiu ar ką sakysiu, kai grįšiu prie savo stalo. Nenoriu, kad jie galvotų, jog atsitraukiau, todėl privalau veikti. Endrius atremia galvą į sieną ir niekinamai man šypsosi.

Man nepatinka susivėlę rudi Endriaus plaukai, grakštūs veido bruožai. Nepatinka jo subtili arogancija. Kartais įsikarščiavęs ką nors pasakoju, klasė atidžiai klausosi, man žodžiai liete liejasi, jaučiuosi patenkintas savimi, bet vos žvilgtelėjęs į jo šaltas akis pradedu galvoti, kas būtų geriau — mėginti jį palenkti savo pusėn ar visiškai sunaikinti?

Vidinis balsas man sako: pasinaudok šia padėtim. Paversk ją pastabumo pamoka. Apsimesk, kad viską suplanavai. Aš sakau moksleiviams: na, tai kas čia įvyko? Jie spokso į mane. Nesupranta.

Sakau: įsivaizduokite, kad esate laikraščio reporteris. Prieš kelias minutes įėjote į šią klasę. Ką matėte? Ką girdėjote? Apie ką rašysite?

Maiklas prabyla: nėra apie ką rašyti. Endrius kaip visada išsidirbinėja.

Endriaus niekinama šypsenėlė išnyksta; jaučiu, kad jis mano valdžioje. Nereikės beveik nieko sakyti. Dar keletas tinkamų klausimų ir klasė pati jį sudirbs. Visiems laikams priversiu jį pamiršti tą šypsenėlę, kad jį kur, ir nesisups jis man daugiau ant kėdės.

Vėl apsimetu logišku, objektyviu mokytoju. Tokia pastaba, Maiklai, skaitytojams neduoda daug informacijos.

Jo, bet kam reikia tokios informacijos? Ar į šitą klasę kada nors ateis reporteris iš Daily News rašyti apie tai, kaip Endrius supasi ant kėdės ir kaip mokytoją tai užkniso?

Jo mergina pakelia ranką.

Diana?

Ji atsisuka į klasę. Ponas Makortas nori mumis paklausti...

Mūsų paklausti, Diana.

Ji nutyla. Neskuba. Paskui sako: ar suprantat, pone Makortai, kas šiame pasaulyje negerai? Žmogus mėgini padėti kitam, bet nespėji nė apsidairyti, kaip kas nors būtinai pradės taisyti kiekvieną tavo žodį. Tai įžeidimas. Noriu pasakyti, kad reikėjo sudrausti Endrių ir neleisti jam suptis ant kėdės, nes jis gali griūti ir prasiskelti savo kvailą galvą, bet kam taisyti kitų žmonių kalbą? Jei jūs taip elgsitės, niekas šioje klasėje nedrįs prasižioti. Užtat žinot, ką dabar padarysiu? Liepsiu Endriui pastatyti kėdę tiesiai ir liautis elgtis kaip asilui.

Ji šešiolikmetė, aukšta ir rami, šviesūs plaukai įmantriai sruvena jos nugara tarsi mano matytų skandinavių aktorių. Nerimaudamas žiūriu, kaip ji eina į klasės galą ir atsistoja priešais Endrių.

Dabar žiūrėk, Endriau. Tu pats matai, kas čia vyksta. Didelė klasė, trisdešimt žmonių, ir dar ponas Makortas; tu supiesi ant kėdės, jis tau liepia pastatyti ją ramiai, bet tu toliau supiesi ir sau šaipaisi, Endriau, kas gali žinoti, ką tuo metu galvoji? Gaišini visus, kurie dabar yra šioje klasėje, ir dėl ko? Mokytojas gauna atlyginimą už tai, kad mus mokytų, o ne už tai, kad lieptų tau nesisupti su kėde kaip kokiam pirmaklasiui, teisingai? Ar teisingai, Endriau?

Jis vis dar supasi, bet žvelgia į mane, tarsi norėdamas pasakyti: kas čia darosi? Ką man dabar daryti?

Jis taip atlošia kėdę, kad joje galima gulėti. Atsistoja ir žiūri Dianai į akis. Matai? Tu manęs niekada nepamirši, Diana. Pamirši visą šitą klasę, pamirši mokytoją, kokia ten jo pavardė, bet aš pasisupau ant kėdės, mokytojas įniršo, ir visi šios klasės mokiniai amžinai mane prisimins. Taip, pone Makortai?

Man knieti nusimesti racionalaus mokytojo kaukę ir sakyti, ką galvoju. Klausyk, tu, smulkme, tuojau pat pastatyk kėdę taip, kaip reikia, o jei ne, išmesiu tave velniop pro langą, tegu balandžiai lesa.

Tačiau taip kalbėti negalima. Tuoj pat būtų pranešta vadovybei. Žinai savo vaidmenį: tai kas, kad kartkartėm mažieji pašlemėkai galutinai priveikia — kentėk, brolau, kentėk. Niekas tavęs neverčia laikyti įsitvėrus šitos niekingos, menkai mokamos profesijos, niekas tau netrukdo atsidaryti duris ir išeiti į spindulingą pasaulį, kupiną galingų vyrų, gražių moterų, kokteilių vakarėlių miesto centre, šilko paklodžių.

Aha, mokytojau, ir ką tu veiktum tame didingame pasaulyje tarp galingų vyrų ir taip toliau? Grįžk prie darbo. Kalbėk su moksleiviais. Spręsk pakreiptos kėdės problemą. Niekas nesibaigė. Jie laukia.

Klausykite. Ar visi klausote?

Jie šypsosi. Jis ir vėl su tuo savo: „Klausykite. Ar visi klausote?“ Koridoriuose mėgdžiodami rėkauja vieni kitiems: klausykite. Ar visi klausote? Tai reiškia, kad tu jiems patinki.

Sakau: matėte, kas įvyko šioje klasėje. Matėte, kaip Endrius suposi ant kėdės, matėte, kaip aš jam liepiau ją pastatyti tvirtai. Taigi turite faktus, kurių reikia pasakojimui, ar ne? Įvyko konfliktas. Endrius prieš mokytoją. Endrius prieš klasę. Endrius prieš save patį. O taip, Endrius prieš save patį. Jūs juk viską įsiminėte, ar ne? O gal tik pasakėte patys sau: ko tas mokytojas prisikabino prie Endriaus ir jo kėdės? Arba: ko tas Endrius elgiasi kaip paskutinis stuobrys? Jei rašytumėte apie visa tai, turėtumėte atsižvelgti į dar vieną įvykio matmenį: Endriaus motyvaciją. Tik jis vienas žino, kodėl suposi ant kėdės, o jūs galite spėlioti. Gautume trisdešimt skirtingų spėjimų.

Rytojaus dieną Endrius užtrunka po pamokos. Pone Makortai, jūs studijavote Niujorko universitete, ar ne?

Taip.

Tai va, mano mama sakė, kad jus pažįsta.

Tikrai? Malonu girdėti, kad kas nors mane atsimena.

Norėjau pasakyti, kad jūs susipažinote ne per paskaitas.

Dar kartą: tikrai?

Ji pernai mirė. Sirgo vėžiu. Jos vardas buvo Džuna.

O Jėzau. Tokiam mano nesupratingumui pavadinti net žodžių nėra. Gryniausias protinis atsilikimas. Kaip aš neatspėjau? Kodėl nepamačiau jos Endriaus akyse?

Ji vis kalbėjo, kad jums paskambins, bet skyrybos buvo labai sunkios, o paskui tas vėžys, ir kai pasakiau, kad jūs mums dėstote, ji liepė man pažadėti, kad niekada jums apie ją neprasitarsiu. Sakė, kad vis tiek niekada nenorėjote su ja kalbėti.

Bet aš norėjau su ja kalbėti. Aš visada norėjau su ja kalbėti. Už ko ji ištekėjo? Kas tavo tėvas?

Aš nežinau, kas mano tėvas. Ji ištekėjo už Gaso Petersono. Dabar turiu eiti išsiimti daiktų iš spintelės. Mano tėtis kraustosi į Čikagą, aš važiuoju su juo ir pamote. Juokinga, ar ne, kad gyvenu su patėviu bei pamote ir man visai neblogai?

Mes paspaudėme vienas kitam rankas ir aš žiūrėjau, kaip jis nueina koridoriumi. Prieš pasukdamas prie spintelių, jis atsigręžė ir pamojo man, o aš akimirką sudvejojau, ar dera taip lengvai atsisveikinti su praeitimi.

Mokyklos išmintis skelbia: nieku gyvu negrasink klasei ar moksleiviui, jei nesi pasirengęs įvykdyti grasinimo. Ir nebūk kvailys, niekada negrasink Beniui Bum Bum Brantui, kuris garsus visoje mokykloje, nes turi juodąjį karatė diržą.

Keturias dienas nebuvęs mokykloje, jis ramiausiai įžengia į klasę vidury pamokos, man vardijant kalboje esančius svetimos kilmės žodžius: amen, makaronai, kelneris, sušis, limuzinas; paskui žodžius, kurie sukelia tylų kiknojimą, — buduaras, bidė, peniuaras.