Jos ėmėsi tiesti tiltus, kuriais galėjome artėti vieni prie kitų. Aš atsakinėjau į jų klausimus ir nebesirūpinau, kad per daug pasakoju apie save. Kai aš buvau tokio amžiaus kaip šitos merginos, kiek kunigų jau buvo girdėję mano išpažintį? Svarbiausia, kad jos manęs klausosi.
Praėjus mėnesiui nuo Serenos išvykimo, nutiko du geri dalykai. Klaudija pakėlė ranką ir pasakė: pone Makortai, jūs labai geras. Visa klasė sulinksėjo galvomis — taip, taip, — o puertorikiečiai klasės gale tyliai pritariamai šypsojosi.
Paskui ranką pakėlė Marija. Pone Makortai, gavau Serenos laišką. Ji rašo, kad tai pirmas jos gyvenime laiškas, ir šiaip nebūtų jo rašiusi, bet senelė liepė. Anksčiau Serena nebuvo mačiusi savo senelės, bet dabar labai ją pamilo, nes ji nemoka nei skaityti, nei rašyti, todėl kas vakarą prieš miegą Serena jai skaito Bibliją. O dar ji rašo, pone Makortai, dabar tai tikriausiai nukrisit, rašo, kad baigusi vidurinę ketina stoti į kolegiją ir paskui mokyti vaikus. Ne paauglius, tokius kaip mes, nes su jais vienas vargas, bet mažylius, kurie neatsikalbinėja; dar ji rašo, kad atsiprašo už viską, ko pridirbo mokykloje, ir liepia jums tai pasakyti. Kada nors parašys ir jums.
Mano galvoje ėmė sproginėti fejerverkai. Pasijutau taip, tarsi švęsčiau šimtą Naujųjų metų ir šimtą Nepriklausomybės dienų iškart.
11
Dešimt metų dirbu mokytoju, man trisdešimt aštuoneri, ir jei reikėtų įvertinti save, pasakyčiau: stengiuosi iš paskutiniųjų. Yra mokytojų, kurie ramiausiai dėsto ir nė kiek nesijaudina, ką apie juos mano moksleiviai. Svarbiausia — dėstomas dalykas. Tokie mokytojai galingi. Jie valdo klasę asmenybės jėga, palaikoma didžiosios grėsmės: raudono parkerio, kuriuo visada galima parašyti siaubingąjį įvertinimą F. Moksleiviams jie sakyte sako: aš jūsų mokytojas, o ne konsultantas, ne patikėtinis, ne tėvas ar motina. Dėstau konkretų dalyką, o jūs elkitės kaip norit, mokykitės arba ne.
Dažnai galvoju, kad geriau būtų tapti griežtu, gerai organizuotu, drausmę prižiūrinčiu ir tikslingu mokytoju, pedagogikos Džonu Veinu, kaip mano paties mokytojai airiai su lazdele, diržu ar rykšte rankoje. Griežtas mokytojas keturiasdešimt minučių valdo klasę. O dabar, vaikai, suvirškinkite viską, ką šiandien išgirdote, ir būkite pasirengę per egzaminą išspjauti.
Kartais juokais pagrasinu: sėdėk ramiai, vaiki, ir nesijudink, nes nusuksiu tau galvą. Jie juokiasi, nes puikiai viską supranta. Ei, koks jis juokingas? Kai imu elgtis griežtai, jie mandagiai laukia, kol šis priepuolis praeis. Jie viską supranta.
Negaliu į klasę žiūrėti kaip į visumą, kuri sėdi ir manęs klausosi. Matau veidus, kuriuose įrašytas nevienodas susidomėjimo ar abejingumo kiekis. Labiausiai mane įkaitina abejingumas. Kodėl tas smulkus niekšelis plepasi su drauge, juk dabar turėtų klausyti, ką aš kalbu! Džeimsai, atsiprašau, bet gal pastebėjai, kad vyksta pamoka?
O, jo, jo.
Pasitaiko įvairių aplinkybių, įvairių žvilgsnių. Kartais moksleiviai drovisi pasakyti, kad pamoka buvo gera, bet iš to, kaip jie eina iš klasės, kaip žiūri į tave, nesunku suprasti, ar pamoka praėjo puikiai, ar taip, kad geriau ją pamiršti. Patenkintus žvilgsnius smagu prisiminti pakeliui namo.
Kad ir kas vyktų klasėje, būtinai reikia laikytis taisyklių, kurias paskelbė pareigūnai, tikrinantys Niujorko vidurines mokyklas.
Moksleiviams negalima garsiai kalbėti. Negalima lakstyti nei po klases, nei koridoriais. Triukšmingoje aplinkoje neįmanoma mokytis.
Klasės negalima paversti žaidimų aikštele. Negalima nieko mėtyti. Jei moksleivis nori ko nors paklausti arba atsakyti į klausimą, jis privalo pakelti ranką. Negalima jiems leisti šaukti iš vietos. Jei visi šauks iš vietų, kils sumaištis, o tai padarys blogą įspūdį Bruklino švietimo tarybos darbuotojams arba iš užsienio šalių atvykusiems pedagogams.
Negalima be saiko išleidinėti moksleivių į tualetą. Visi žino, kaip jie moka gudrauti, gavę tokį leidimą. Išleidi vaikiną į tualetą antrame aukšte, o paskui, žiūrėk, randi jį spoksantį pro langą, už kurio klasėje sėdi neseniai jo širdį pavergusi mergina ir atsako jam panašiomis meiliomis grimasomis. Su tuo negalima taikstytis. Kartais vaikinai ir merginos, pasinaudoję leidimais išeiti į tualetą, susitinka rūsyje arba laiptinėje ir ten užsiima nederamais dalykais, kol juos užklumpa akylas direktoriaus pavaduotojas, praneša direktoriui ir iškviečia tėvus. Kiti pasiprašo išleidžiami į tualetą, o patys kur nors pasislepia ir rūko. Jei išleidi moksleivį į tualetą, tai jis ir privalo eiti tik į tualetą, jokiu būdu ne kitur. Ir negalima užtrukti ilgiau kaip penkias minutes. Jei taip atsitinka, mokytojas privalo pranešti direktoriui, o šis pasiųs mokymo dalies vedėją, kad tas apžiūrėtų tualetus bei kitas įtartinas vietas ir užtikrintų, jog niekas niekur netinkamai nesielgia.
Direktoriai trokšta tvarkos, drausmės, rutinos. Jie nuolat slankioja koridoriais. Žvilgčioja pro langelius klasių duryse. Nori matyti berniukus ir mergaites, palinkusius prie knygų, rašančius, gražiai keliančius rankas, susijaudinusius, nekantraujančius kuo geriau atsakyti į mokytojo klausimą.
Geri mokytojai nepaleidžia moksleivių. Jie prižiūri drausmę, o tai nepaprastai svarbu Niujorko profesinėse mokyklose, nes kartais gaujos jose sprendžia savo santykių problemas. Reikia labai atidžiai stebėti gaujas. Jei išleisi jas iš akių, gaujos perims visą mokyklą, ir tada gali atsisveikinti su mokymu.
Mokytojai irgi mokosi. Metų metus praleidę klasėse, matę tūkstančius paauglių, jie išsiugdo šeštąjį jausmą, padedantį įvertinti moksleivius, vos šiems įžengus į klasę. Jie pastebi jų slaptus žvilgsnius. Įėję į nepažįstamą klasę, mokytojai įkvepia oro ir jau gali pasakyti, ar ši klasė visiems kelia problemų, ar su ja galima dirbti. Jie atpažįsta tylenius, kuriuos būtina prakalbinti, ir rėksnius, kuriuos reikia nutildyti. Iš to, kaip vaikinas sėdi, gali atspėti, ar jis linkęs mokytis, ar su juo bus vargo. Geras ženklas, kai moksleivis sėdi tiesiai, rankas sudėjęs ant suolo, žiūri į mokytoją ir šypsosi. Blogas — jei jis sėdi atsilošęs, iškišęs kojas į tarpą tarp suolų, dėbso pro langą, į lubas, mokytojui virš galvos. Tada lauk bėdos.
Kiekvienoje klasėje yra neklaužada, kurio vienintelis tikslas — kankinti mokytoją. Dažniausiai jis sėdi pačiame gale, kad galėtų kėde atsiremti į sieną. Jūs jau esate įspėjęs moksleivius, kaip pavojinga sūpuotis ant dviejų galinių kėdės kojų, atrėmus ją į sieną: vaikai, kėdė gali paslysti, ir jūs galite susižeisti. Tada mokytojui teks rašyti raportą, jei kartais tėvai sugalvotų skųstis ar grasintų paduoti į teismą.
Endrius žino, kad supimasis kėdėje tave erzina, bent jau patraukia dėmesį. Taip jis gali žaisti savo žaidimėlį, kurio tikslas — pasirodyti prieš merginas. Tu sakai: ei, Endriau.
Jis neskuba atsakyti. Žmogau, čia juk spektaklis, visos merginos žiūri.
Ka?
Tai paauglių vartojamas žodis, kurio žodynuose nerasi. Ne „ką?“, ne „ko?“, bet „ka?“ Tėvai jį girdi nuolat. Jis reiškia: ko tu iš manęs nori? Ko prikibai?
Kėdė, Endriau. Gal malonėtum nesisupti?
Aš sau ramiai sėdžiu, niekam netrukdau.
Kėdė, Endriau, turi keturias kojas. Jei supsiesi ant dviejų, gali susižaloti.
Klasėje tyla. Šou prasidėjo. Šį kartą jautiesi pakankamai saugus. Numanai, kad šioje klasėje Endrius nemėgstamas, jis ir pats žino, jog nesulauks pritarimo. Jis liesas ir išblyškęs, tikras vienišius. Tačiau visi žiūri. Tai kas, kad jo nemėgsta: jei pradėsi jį uiti, visi atsisuks prieš tave. Kai moksleivis susigrumia su mokytoju, klasė visada palaiko moksleivį. Ir viskas tik dėl to, kad jis suposi ant kėdės.
Читать дальше