Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Na, tai Šekspyro pjesė.

Taip? Ir ką?

Kaip aš joms galiu pasakyti tiesą — kad esu apie jas labai prastos nuomonės, netikiu, jog jos supras bent žodį spektaklyje, pastatytame pagal Šekspyro pjesę? Paaiškinau, jog ši pjesė labai sudėtinga ir man neatrodo, kad ji joms patiks.

O, tikrai? Tai apie ką ta pjesė?

Ji vadinasi „Hamletas“. Joje pasakojama apie princą, kuris parvyksta namo ir sukrėstas sužino, kad neseniai mirė jo tėvas, o motina jau spėjo ištekėti už tėvo brolio.

Žinau, kas buvo toliau, sako Serena.

Visa klasė balsu klausia: o kas buvo toliau? Kas buvo?

Tas brolis, kuris vedė motiną, norės nužudyti princą, ar ne?

Taip, bet ne iš karto.

Serena kantriai, užjaučiamai pažvelgia į mane. Aišku, kad ne iš karto. Juk turi praeiti laiko. Jei viskas įvyktų iškart, tai ką tada rodytų?

Dona klausia: apie ką jūs čia kalbat?

Ne tavo reikalas. Kalbu su mokytoju apie princą.

Bręsta konfliktas. Privalau jį sustabdyti. Sakau: Hamletas supyko ant motinos, kad ši ištekėjo už dėdės.

Jos sako: oho.

Hamletas manė, kad dėdė nužudė jo tėvą.

O ką, ar aš nesakiau? — klausia Serena. Kam man dar burną aušinti, jei jūs paskui pats viską pakartojat? Mums rūpi, kodėl negalime eiti žiūrėti šitos pjesės? Baltieji moksleiviai tikrai eis jos žiūrėti, nes tas princas baltasis.

Gerai. Paklausiu, gal ir mes galėsime eiti su kitomis klasėmis.

Prie autobuso jos sustojo į eilę. Visiems pro šalį praeinantiems ar pravažiuojantiems žmonėms pasakojo, kad važiuoja į Long Ailandą žiūrėti pjesės apie moterį, kuri ištekėjo už velionio vyro brolio. Abu puertorikiečiai paprašė, kad leisčiau atsisėsti šalia. Jie nenorintys sėdėti su tom mergom, jos visos beprotės, nuolat kalba tik apie seksą, ir šiaip.

Vos autobusas pajudėjo, merginos ėmė raustis po krepšius ir dalytis sumuštiniais. Šnibždėjosi, kad ta, kuri pataikys vairuotojui į galvą duonos gabalu, gaus prizą. Visos susimes po dešimt centų ir tada laimėtojai atiteks du doleriai aštuoniasdešimt centų. Bet vairuotojas stebėjo jas galinio vaizdo veidrodėlyje, todėl garsiai tarė: nagi, pamėginkit. Prašau, tik pamėginkit, jei kuri pataikys, kaipmat išmesiu tą juodą kalaitę iš autobuso. Merginos narsiai ir įžūliai atsiliepė: oi, žinoma. Tačiau daugiau nebeturėjo ką sakyti: vairuotojas buvo juodasis ir jos puikiai suprato, kad taip lengvai neišsisuks.

Kolegijoje, kurioje vyko spektaklis, vyriškis su garsintuvu rankoje šaukė, kad kiekvienas mokytojas atsako už drausmę savo klasėje.

Mokyklos direktoriaus pavaduotojas man priminė, kad pasitiki manimi ir neabejoja, jog aš suvaldysiu savo klasę. Ta klasė visiems žinoma, pridūrė jis.

Suleidau jas į žiūrovų salę ir stovėjau tarp eilių, kol jos stumdėsi, grumdėsi ir pešėsi dėl vietų. Puertorikiečiai paklausė, ar negalėtų atsisėsti atokiau. Serena juos praminė Keniu ir Speniu, merginos įniko kikenti, liovėsi tik tada, kai scenoje pasirodė Hamleto tėvo šmėkla ir visus išgąsdino. Šmėkla įėjo ant kojūkų, visa apsigaubusi juodai: merginos ėmė aikčioti ir vaitoti. Kai prožektorių šviesa užgeso ir šmėkla dingo už kulisų, Klaudija, sėdinti greta manęs, garsiai sušuko: oi, koks jis mielas! Kur išėjo? Mokytojau, jis dar grįš?

Taip, grįš, atsakiau, susigėdęs dėl to, kad mus ėmė tildyti aplink sėdintys rimti žiūrovai.

Kas kartą pasirodžius šmėklai Klaudija imdavo ploti, o jai dingus — sielvartingai inkštė. Kaip jis man patinka, sakė. Noriu, kad dar grįžtų.

Kai spektaklis baigėsi ir aktoriai išėjo nusilenkti žiūrovams, o tarp jų nebuvo šmėklos, Klaudija atsistojo ir sušuko: kur šmėkla? Tegu pasirodo šmėkla. Kur padėjot šmėklą?

Kitos dvidešimt aštuonios merginos irgi pakilo ir tol šaukė šmėklą, kol vienas aktorius išnyko už kulisų ir netrukus pasirodė šmėkla. Dvidešimt devynios merginos ėmė garsiai ploti ir rėkauti, kad nori susitikinėti su šmėkla.

Šmėkla nusimetė juodą apsiaustą, nusiėmė skrybėlę ir pasirodė, jog tai eilinis kolegijos studentas, visiškai nevertas tokio dėmesio. Visos dvidešimt devynios merginos nusivylusios aiktelėjo ir ėmė skųstis, kad ši pjesė — gryniausias akių dūmimas, ypač toji netikra šmėkla, ir davė garbės žodį daugiau niekada nežiūrėti tokių apgavysčių, net jei reikėtų per dienas sėdėti to pono Makorto klasėje, mokytis rašybos ir kitokių niekų, net jei jas žiūrėtų visi kiti mokyklos moksleiviai.

Važiuojant namo visos užmigo, išskyrus Sereną, kuri sėdėjo tiesiai už vairuotojo nugaros. Ji paklausė, ar jis turįs vaikų, o šis atsakė negalintis tuo pat metu ir vairuoti, ir kalbėti. Taisyklės neleidžia, bet taip, jis turi vaikų ir labai nenori, kad bent vienas iš jų turėtų dirbti autobuso vairuotoju. Tam jis ir dirba, kad jie galėtų mokytis gerose mokyklose, o jei nedarys taip, kaip jis liepia, tai savo rankomis iškarš jiems kailį. Jis pasakė, kad šioje šalyje juodiesiems reikia daugiau dirbti, bet galiausiai tai išeina į naudą, nes žmogus tampa stipresnis. Kai visą laiką reikia stengtis, atkakliai kopti aukštyn, užsiaugini raumenis, ir tada jau niekas tavęs nebesustabdys.

Serena atsakė, kad norėtų būti kirpėja, bet vairuotojas atsiliepė: tu verta ko nors geresnio. Ką, nori visą gyvenimą šokinėti apie surūgusias senes ir daryti joms šukuosenas? Tu sumani. Gali mokytis kolegijoje.

Taip? Tikrai manai, kad galėčiau įstoti į kolegiją?

O kodėl ne? Atrodai visai protinga, moki gražiai kalbėti. Tai kodėl ne?

Niekas man dar to nesakė.

Na, tai dabar aš sakau, ir žiūrėk, nenusipigink.

Gerai, sutiko Serena.

Gerai, sutiko ir vairuotojas. Jis jai nusišypsojo galinio vaizdo veidrodėlyje; tikriausiai ir ji jam nusišypsojo. Nemačiau jos veido.

Jis buvo autobuso vairuotojas, be to, juodasis, ir klausydamas, kaip patikliai Serena su juo kalba, susimąsčiau apie tai, kiek žmonių gyvenimų šiame pasaulyje nueina vėjais.

Rytojaus dieną Klaudija klausia: ko visi kabinėjosi prie tos merginos?

Ofelijos?

Jo. Visi prie jos tik kabinėjasi, tik kabinėjasi, o ji juk net ne juodaodė. Kodėl? Tas vaikinas, kuris visą laiką kalbėjo, turi kalaviją, užtai niekas jo ir neįstūmė į upę.

Hamletas?

Jo, ir dar žinot ką?

Ką?

Kaip jis bjauriai elgėsi su mama, o dar princas. Kodėl ji, pavyzdžiui, neužvežė jam per ausį? Kodėl?

Serena, gabioji Serena, pakelia ranką tarsi paprasta paprastos klasės moksleivė. Aš įsmeigiu akis į tą ranką. Neabejoju, kad tuoj pasiprašys išleidžiama į tualetą. O ji sako: Hamleto mama — karalienė. Karalienės ne tokios kaip visi žmonės, jos nesišvaisto antausiais. Jei esi karalienė, privalai elgtis oriai.

Ir žiūri į mane įsmeigusi akis, tarsi mesdama iššūkį: akys plačiai išplėstos, gražios, nemirkčioja, tik gilumoje švysčioja šypsenėlė. Ši liesa keturiolikmetė juodaodė suvokia savo galią. Pajuntu, kad raustu, ir merginos vėl pradeda kikenti.

Kitą pirmadienį Serena nepasirodo mokykloje. Merginos sako, kad ji daugiau nebeateis, nes suėmė jos motiną. Už narkotikus ir šiaip, todėl dabar Serenai teks kraustytis pas senelę į Džordžiją, kur, sako jos, su juodaisiais elgiamasi nežmoniškai. Jos sako, kad Serena ten ilgai neišbus. Tuoj pat paklius į bėdą, nes pradės atsikalbinėti baltiesiems. Todėl ji ir pasakė negražų žodį, pone Makortai.

Be Serenos klasė visai kitokia, tarsi kūnas be galvos. Marija pakelia ranką ir klausia, kodėl aš taip keistai kalbu. Ar aš vedęs? Ar turiu vaikų? Kas man labiau patiko — „Sunkios pagirios“ ar „Hamletas“? Kodėl tapau mokytoju?