Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Galėjau nekreipti dėmesio į Bum Bum, toliau tęsti pamoką, leisti jam ramiai atsisėsti į vietą. Bet žinojau, kad visi klasės moksleiviai stebi jį ir galvoja: kodėl mes, kai praleidžiame bent vieną pamoką, turime nešti pateisinimo raštelius, o Bum Bum gali ramiausiai įeiti kada tik nori ir atsisėsti? Jie teisūs, aš jiems pritariu, be to, privalau įrodyti, kad nesu koks skystalas.

Atsiprašau. Stengiuosi kalbėti sarkastiškai.

Jis stabteli tarpdury. Taip?

Aš žaidžiu su kreidos gabalėliu, norėdamas parodyti, koks esu kietas. Stengiuosi nuspręsti, kaip geriau paklausti — kur eini? ar: ir kurgi tu dabar eini? Pirmasis variantas — paprastas klausimas, primenantis mokytojo valdžią. Antrojo formuluotė skamba provokuojamai; gali kilti konfliktas. Abiem atvejais viską lems balso tonas. Nutariu neišsišokti.

Atsiprašau. Ar turi leidimą? Jei praleidai pamokų, turi turėti administracijos leidimą.

Šitaip kalba mokytojas. Jis atstovauja valdžiai: administracijos kabinetui koridoriaus gale, išduodančiam visus leidimus; direktoriui; komendantui; merui; prezidentui; Dievui. Nenorėjau tokio vaidmens. Aš noriu mokyti, o ne klausinėti, kas turi kokių leidimų.

Brantas sako: o kas mane sustabdys? Jo balsas beveik draugiškas, jame girdėti nuoširdus smalsumas, bet klasė girdimai aikteli.

O, šūdas, sako Ralfis Boisas.

Vyresnybė skatina vidurinės mokyklos mokytojus kovoti su keiksmais klasėse. Keiksmažodžiai rodo nepagarbą, jie ragina pažeisti tvarką bei įstatymus. Noriu sudrausminti Ralfį, bet negaliu, nes mano paties galvoje aidi: o, šūdas.

Brantas stovi nugara į duris, kurios jau spėjo užsidaryti. Atrodo, kantriai laukia.

Kokia čia simpatija staiga mane apima šiam milžinui, būsimam santechnikui iš Manheteno, Delansio gatvės? Ar tai dėl to, kad jis taip kantriai, beveik nuolankiai laukia? Atrodo mąslus ir protingas. Gal man liautis apsimetinėjus griežtu mokytoju ir tarti jam: et, tiek jau to. Sėskis, Brantai. Šį kartą apsieisim be leidimo, tik kitą kartą būtinai atsinešk. Bet aš nuėjau per toli ir nebegaliu grįžti atgal. Visi jo klasės draugai — liudytojai, kas nors turi įvykti.

Išmetu kreidą į orą ir pagaunu. Brantas stebi. Žingteliu arčiau jo. Nenorėčiau šiandien mirti, bet klasė laukia, o man jau laikas atsakyti į jo klausimą: kas mane sustabdys?

Išmetu kreidą į orą, gal paskutinį kartą gyvenime, ir atsakau jam: aš.

Jis linkteli, tarsi sakydamas: visiškai pagrįstas atsakymas. Jūs mokytojas.

Vėl pajuntu simpatiją, užsimanau paplekšnoti jam per petį ir pasakyti: et, baikim visa tai, eik ir sėskis, Brantai.

Vėl išmetu į orą kreidą, bet šį kartą nepagaunu. Kreida guli ant grindų. Gyvybiškai svarbu ją pakelti. Pasilenkiu ir matau tiesiai prieš akis Branto pėdą, tarsi tyčia lendančią man į akis. Sugriebiu ją ir trukteliu. Brantas griūva aukštielninkas — galva trinkteli į žalvarinę durų rankeną, nuslysta ant grindų — ir ramiai guli tarsi svarstydamas, ką daryti toliau. Klasė dar kartą aikteli: oho.

Jis pasitrina pakaušį. Tikriausiai kaupiasi, po to bus smūgis, dar smūgis, spyris?

Šūdas, pone Makortai. Nežinojau, kad jūs karatistas.

Panašu, kad laimėjau aš, tad kitas ėjimas mano. Gerai, Beni, sėskis į vietą.

Gali sėstis.

Ką?

Visi mokytojai sako taip: gali sėstis į vietą. Bum Bum taiso mano kalbos stilių? Gal aš beprotnamy?

Gerai. Gali sėstis į vietą.

Tai jums nebereikia to leidimo?

Ne. Viskas gerai.

Tai mes čia stumdėmės be reikalo?

Eidamas prie savo vietos Bum Bum užlipa ant kreidos ir žvilgteli į mane. Įdomu, jis tai padarė tyčia? Ar verta į tai reaguoti?

Ne. Vidinis balsas man liepia: tęsk pamoką. Baik elgtis kaip paauglys. Šitas vaikinas lengvai tave perlaužtų perpus. Tamsta mokytojau, grįžk prie pamokos temos — svetimos kilmės žodžiai mūsų kalboje.

Brantas elgiasi taip, tarsi tarp mūsų nieko nebūtų įvykę, ir mane apima tokia gėda, kad norisi atsiprašyti visos klasės ir konkrečiai jo. Niekinu save už tokį nebrandų elgesį. Dabar jie žavėsis mano įsivaizduojamais karatė sugebėjimais. Išsižioju ir imu kliedėti.

Įsivaizduokite, kokia būtų mūsų kalba, jei iš jos pašalintume visus prancūziškos kilmės žodžius. Niekas nebegalėtų paliepti šoferiui arčiau pastatyti limuziną. Užuot sakę „buduaras“, turėtume sakyti „miegamasis“. Negalėtume nueiti į restoraną. Nebeliktų nei gurmanų, nei parfumerijų, nei meniu, nei bistro. Net peniuarui pavadinti reikėtų sugalvoti naują žodį.

Šnibždesiai. Kikenimas. Ooi, pone Makortai, ką jūs dabar pasakėte.

Šitaip geriausia priversti juos pamiršti, kas atsitiko. Jau manau, kad viskas puikiai pasisekė, tik staiga dirsteliu į Brantą. Jo akys sakyte sako: viskas gerai, pone Makortai. Tikriausiai jums labai reikėjo gerai pasirodyti, ką gi, aš neprieštarauju.

Jam pakako gabumų išlaikyti Niujorko valstijos anglų kalbos egzaminą žodžiu. Būtų galėjęs parašyti neblogą rašinį ir išlaikyti egzaminą raštu, bet pats nutarė kitaip. Nepaisydamas pasiūlytų temų sąrašo, rašinį pavadino „Čirik“ ir tris šimtus penkiasdešimt kartų pakartojo šį žodį tekste. „Čirik, čirik, čirik, čirik, čirik, čirik...“

Po baigiamųjų egzaminų sutikau Bum Bum Delansio gatvėje ir paklausiau, kaip ten buvo su tuo „čirik“?

Nežinau. Kartais man taip užeina, kad visai neberūpi, kas darosi. Sėdėjau klasėje, viskas atrodė taip kvaila — mokytojas, kuris įspėjo, kad nesižvalgytume į kaimynų sąsiuvinius, — o ant palangės čirškėjo paukščiukas, tai aš ir pagalvojau, velniop, imsiu ir užrašysiu, ką jis čirškia. Kai man buvo keturiolika, tėtis mane nusiuntė mokytis kovos menų. Tas japonas valandą pralaikė mane ant suoliuko prie salės durų, o kai galiausiai paklausiau: ei, tamsta, o kaip treniruotė?, jis man liepė eiti namo. Namo? Klausykit, aš juk jam mokėjau už valandas. Jis sako: eik namo. Aš klausiu: kitą savaitę ateiti? Jis nieko neatsako. Ateinu kitą savaitę, jis manęs klausia: ko tu nori? Aš jam vėl sakau, kad noriu mokytis kovos menų. Jis man liepia išvalyti tualetą. Pagalvojau, ką tai turi bendra su kovos menais, bet nieko nesakiau. Išvaliau tualetą. Paskui jis man liepė sėsti ant suoliuko, nusiauti batus, kojines ir žiūrėti į savo pėdas. Neatitraukti nuo jų akių. Ar kada žiūrėjote į savo pėdas? Mano viena pėda didesnė už kitą. Tada jis išėjo iš salės ir sako: apsiauk tik batus, be kojinių, ir eik namo. Kaskart buvo vis lengviau daryti tai, ką jis man liepdavo. Lioviausi įsižeidinėti. Kartais pasėdėdavau ant to suoliuko nieko nedarydamas, paskui eidavau namo, ir vis tiek jam mokėjau. Papasakojau tėčiui, bet jis tik nusišaipė. Tik po šešių savaičių japonas įsivedė mane į salę pirmai treniruotei. Pastatė mane veidu į sieną ir gal penkiolika minučių baisiai rėkaudamas puldinėjo su kažkokiu kardu. Baigęs pasakė, kad priima mane į savo mokyklą, tik prieš išeidamas dar turiu išvalyti tualetą, kad nepradėčiau puikuotis. Todėl aš supratau, kas vyko tą dieną, kai jūs mane patraukėt už kojos. Žinojau, kad jums reikia išsisukti, ir neprieštaravau, nes man to pasaulio nereikia, o jūs visai neblogas mokytojas — man visiškai nusispjauti, ką apie mane galvoja tie vaikigaliai klasėje. Jei jums taip reikia jausti, kad esat labai kietas mokytojas, geriau eikit namo ir išvalykit tualetą.

Štai kaip atrodo padėtis Amerikos valstybinėse mokyklose: juo toliau esi nuo klasės ir moksleivių, juo geresnė tavo finansinė ir profesinė būklė. Gauni mokytojo diplomą, pamokytojauji dvejus trejus metus. Tada baigi administravimo, vadybos, konsultavimo ar kokius nors kitus kursus ir su naujuoju diplomu gali kraustytis į savo kabinetą, kur oras kondicionuotas, tualetas privatus, pietų pertrauka ilga, o tave aptarnauja sekretorė. Nebereikia kautis su didžiulėmis išdykėlių ir nenaudėlių gaujomis. Užsidarai sau kabinete ir gali tų laukinių nė nematyti.