Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Bet man buvo trisdešimt aštuoneri, neturėjau jokio noro iškilti pedagogikos sistemoje, jaučiausi pasiklydęs amerikietiškoje svajonėje, kamuojamas amžiaus vidurio krizės, nevykęs vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojas, kuriam iškilti trukdo vyresnybė — direktoriai bei jų padėjėjai: taip man atrodė.

Mane kamavo nerimas, pats nesupratau, kas negerai. Alberta paklausė: kodėl nenori parašyti disertacijos, galėtum bent kiek iškilti?

Atsakiau: gerai.

Niujorko universitetas sutiko mane priimti į doktorantūrą, bet žmona paklausė: gal geriau važiuok į Londoną arba Dubliną?

Ar tu nori manęs nusikratyti?

Ji nusišypsojo.

Būdamas šešiolikos, kartą nuvažiavau su draugu vienai dienai į Dubliną ir atsirėmęs į pilką akmenų sieną stebėjau paradą. Pilkoji siena buvo Trejybės kolegijos, o aš nežinojau, kad tai svetima teritorija, priklausanti anglams ir protestantams. Tolėliau buvo matyti geležinės grotelės ir platūs vartai, uždaryti tokiems kaip aš. Šiapus sienos stovėjo paminklai Edmundui Berkui ir Oliveriui Goldsmitui. O, tariau aš, štai ir jis, žmogus, parašęs „Apleistą kaimą“, jį mokykloje turėjau išmokti atmintinai.

Mano draugas iš Limeriko, kuris apie gyvenimą išmanė daug daugiau už mane, atsakė: gerai įsidėmėk Oliverį ir visus kitus, nes tokie kaip tu niekada nė kojos nekels už šių vartų. Arkivyskupas sakė, kad katalikas, įstojęs į Trejybės kolegiją, iškart atskiriamas nuo Bažnyčios.

Nuo to laiko kaskart, kai tik nuvažiuodavau į Dubliną, mane traukė į Trejybę. Stovėdavau prie vartų ir gėrėdavausi, kaip elegantiškai studentai persimeta per petį plevėsuojančius kolegijos spalvų šalikus. Žavėjausi jų angliška tartimi. Geidžiau dailių protestantų merginų, kurios niekada į mane nė nežvilgtels. Jos ištekės už saviškių, tos pačios klasės atstovų, protestantų, jodinėjančių žirgais, o jei toks žmogelis kaip aš vestų vieną iš jų, tuojau pat būtų išspirtas iš Katalikų bažnyčios be jokios vilties sulaukti atpirkimo.

Po kolegiją vaikštinėjo ryškiai apsitaisę amerikiečių turistai; svajojau turėti drąsos ir pats ten įeiti, bet jei kartais vartininkas būtų paklausęs, ką čia veikiu, būčiau nežinojęs, ką atsakyti.

Po šešerių metų grįžau į Airiją, vilkėdamas Amerikos kariuomenės uniforma; maniau, ji man pelnys pagarbą. Taip ir buvo, kol neprasižiojau. Taikydamasis prie uniformos, mėginau apsimesti, kad kalbu amerikietiškai. Nepavyko. Iš pradžių padavėjos lėkte lėkdavo prie manęs parodyti laisvo staliuko, bet kai tik prabildavau, jos atsiliepdavo: o, Jaaazau, tu visai ne jankis, ne, visai ne. Toks pat airis kaip visi kiti. Iš kur kilęs? Mėginau apsimesti, kad esu šauktinis iš Alabamos, bet mergina Biulio kavinėje Graftono gatvėje atkirto: jei tu iš Alabamos, tai aš Rumunijos karalienė. Užsikirtęs prisipažinau, kad esu iš Limeriko, ji taip pat atsisakė pretenzijų į Rumunijos sostą. Pasakė, kad Biulio kavinės taisyklės neleidžia padavėjoms kalbėtis su klientais, bet aš jai panašus į žmogų, kuris norėtų išgerti. Pasigyriau, kaip gėriau alų ir degtinę įvairiuose Bavarijos miestuose, o ji atsakė, kad jei taip, tai galiu jai nupirkti taurelę chereso Makdaido aludėje čia netoliese.

Man ji nepasirodė patraukli, bet jaučiausi labai pamalonintas, kad Biulio kavinės padavėja sutiko su manimi išgerti.

Nuėjau į Makdaido barą jos palaukti. Gėrikai sužiuro į mano amerikietišką uniformą ir ėmė kumščiuoti vienas kitą, o man pasidarė nesmagu. Barmenas irgi įžūliai spoksojo, o kai paprašiau įpilti alaus, paklausė: kas čia pas mus atvyko, generolas, ar ką?

Nesupratau sarkazmo ir atsakiau: ne, aš kapralas. Prie baro pasigirdo kvatojimas, o aš pasijutau didžiausias kvailys pasaulyje.

Visai sutrikau. Buvau gimęs Amerikoje. Užaugau Airijoje. Grįžau į Ameriką. Vilkiu Amerikos uniforma. Jaučiuosi airis. Jie turėtų patys matyti, kad esu airis. Neturėtų iš manęs tyčiotis.

Kai atėjo padavėja iš Biulio kavinės, atsisėdo prie manęs nugara į sieną ir užsisakė chereso, gėrikai vėl sužiuro į mus ir ėmė kumšėti vienas kitam į pašonę. Barmenas mirktelėjo ir kažką pasakė apie „dar vieną auką“. Išėjo iš už baro ir paklausė, ar nenorėčiau dar alaus. Žinoma, kad norėčiau. Nuo tokio perdėto dėmesio man ėmė kaisti veidas ir pažvelgęs į didžiulį veidrodį pamačiau, jog sėdžiu raudonas tarsi gaisrinės mašina.

Padavėja pasakė, kad jei barmenas jau neša man antrą bokalą alaus, tai gal atneštų ir jai dar taurelę chereso, nes diena Biulio kavinėje buvusi baisiai sunki. Ji pasisakė esanti vardu Merė. Pareiškė, kad jei ketinu žiūrėti į ją iš aukšto už tai, kad tėra tik padavėja, tai verčiau persigalvočiau. Juk ir pats esu ne kas kitas, kaip kaimo stuobrys, tik su amerikietiška uniforma, dėl to ir pasipūtęs. Nuo chereso ji, atrodo, darėsi šneki, ir juo daugiau šnekėjo, juo garsiau kikeno kiti baro lankytojai, susėdę prie sienos. Ji pasakojo, kad pas Biulį dirba laikinai. Laukia, kol advokatai susitars dėl jos senelės testamento, ir kai viskas bus sutvarkyta, atidarys krautuvėlę Graftono gatvėje, pardavinės subtilius drabužius aukštesnės klasės žmonėms.

Nieko neišmaniau apie subtilius drabužius, bet suabejojau, ar tokia krautuvėlė tikrai jai tiktų. Ji buvo stora, akys paskendusios riebiame veide, o po smakru tabalavo keli pagurkliai. Kūnas atrodė išpleręs. Nebenorėjau daugiau su ja sėdėti, bet neišmaniau, ką daryti. Mačiau, kaip žmonės iš manęs juokiasi, ir iš nevilties pareiškiau, jog jau turiu eiti.

Ką? — paklausė ji.

Man reikia... reikia apžiūrėti Trejybės kolegiją. Iš vidaus. Privalau įeiti pro vartus. Už mane kalbėjo trečiasis alaus bokalas.

Juk ta vieta skirta protestantams, atsakė ji.

Man tas pats. Privalau įeiti po vartus.

Jūs girdėjote? — paklausė ji visų baro lankytojų. Jis nori įeiti į Trejybės kolegiją.

O, Jaaazau, tarė vienas žmogus, o kitas pridūrė: Motin Švenčiausia!

Gerai, generole, tarė barmenas. Eik. Eik į savo Trejybės kolegiją ir gerai pasivaikščiok, tik žiūrėk, kad šeštadienį prieitum išpažinties.

Jūs girdėjot? — paklausė Merė. Šeštadienį jis eis išpažinties, bet nesijaudink, branguti. Aš tavo išpažintį išklausysiu kada tik nori. Nagi, baik savo alų ir einam į Trejybę.

O Dieve. Ji nori eiti su manim. Stora, liumpsinti Merė nori eiti Graftono gatve su manimi, vilkinčiu Amerikos uniforma. Žmonės sakys: tik pažiūrėkit į tą jankį. Ką, jis nieko geresnio nesusirado, tik tą lašinių kalną, o juk Dublinas pilnas gražiausių pasaulio merginų?

Patariau jai nesivarginti, bet ji neatlyžo, tada barmenas pasakė, kad veikiausiai turėsiu ne vieną priežastį šeštadienį eiti išpažinties: tavo bičiulė, atrodo, tvirto būdo.

Kodėl nepasielgiau savarankiškai? Nejau pirmą kartą gyvenime pro Trejybės kolegijos vartus įžengsiu vedinas šia išplerusia storule?

Taip ir buvo.

Mums einant Graftono gatve, ji visą kelią rėkavo kiekvienam, kas tik į mus pažvelgdavo: kas yra? Gal jankio nematėte? Galiausiai viena moteriškė su skara jai atrėžė: matėm, tik dar nė vienas nebuvo tiek žemai puolęs, kad susidėtų su tokia kaip tu. Merė suriko, kad jei dabar neturėtų svarbesnių reikalų, tuojau pat išdraskytų skarotajai akis.

Eidamas pro Trejybės kolegijos vartus būgštavau. Uniformuotas vyriškis tikrai paklaus, ko man čia reikia; bet jis nekreipė į mane jokio dėmesio, net po to, kai Merė sušuko: puikus vakaras, brangusis.

Ir štai galiausiai aš čia, užvartų, stoviu ant grindinio akmenų ir nedrįstu žengti toliau. Čia vaikščiojo Oliveris Goldsmitas. Ir Džonatanas Sviftas. Čia ištisus šimtmečius vaikščiojo visi turtingieji protestantai, žengiau pro šiuos vartus, ir man to pakako.