Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Merė patraukė mane už rankos. Temsta. Tu ketini čia stovėti visą naktį? Eime, mirštu, kaip noriu chereso. Paskui galėsim eiti į mano kambarėlį ir kas žino, kuo viskas baigsis. Ji sukikeno, prispaudė mane prie didžiulio, tirtančio savo kūno, o aš norėjau visam Dublinui sušukti: ne, ne, ji ne mano.

Einant Nasau gatve, ji sustojo prie kampinės Jeitso parduotuvės pasigrožėti vitrinoje išdėliotais papuošalais. Kaip gražu, kalbėjo ji, kaip gražu. O, vieną dieną ir aš užsimausiu ant piršto kurį nors iš šitų žiedų.

Ji paleido mano ranką, norėdama parodyti žiedą, ir aš leidausi bėgti. Bėgau Nasau gatve, beveik negirdėdamas jos klyksmo, kad esu šlykštus Limeriko bukagalvis, apsimetęs jankiu.

Kitą dieną grįžau į Biulio kavinę jos atsiprašyti. Ji atsakė: et, nieko. Juk nė vienas žmogus negali atsakyti už save, kai išgeria alaus arba chereso. Pasakė, kad šeštą baigs darbą; jei noriu, galim nueiti suvalgyti žuvies su skrudintomis bulvėmis, o paskui pas ją namie išgerti arbatos. Po arbatos ji pareiškė, kad jau tikrai per vėlu man grįžti į viešbutį Graftono gatvėje; jai visai netrukdys, jei pasiliksiu pernakvoti, o rytą parvažiuosiu autobusu. Nuėjo į tualetą koridoriuje, o aš nusirengiau iki apatinių. Ji grįžo, apsitaisiusi pilkais plevėsuojančiais naktiniais marškiniais. Atsiklaupė prie lovos, persižegnojo ir ėmė prašyti Dievo apginti ją nuo pikto. Pasisakė Dievui suvokianti, kad veda save į pagundą, bet pasiteisino, kad tas vaikinas lovoje niekuo nekaltas.

Paskui įsirito į lovą, prispaudė mane prie sienos, o kai pamėginau pakelti jos naktinius, pliaukštelėjo man per ranką. Pasakė nenorinti atsakyti už mano sielos pražūtį, bet jei prieš užmigdamas sukalbėsiu atgailos maldą, jai bus ramiau. Kol kalbėjau maldą, ji išsinėrė iš naktinių ir prispaudė mane prie savo kūno. Sušnibždėjo, kad maldą teks pabaigti vėliau; atsakiau, jog iš tiesų, panirau į jos milžinišką riebų kūną ir baigiau savo atgailą.

Tada man buvo dvidešimt dveji; dabar, sulaukęs trisdešimt aštuonerių, padaviau dokumentus į Trejybės kolegiją. Taip, jie sutinka svarstyti mano kandidatūrą, jei aš išlaikysiu Amerikos aukštojo mokslo baigimo egzaminą. Išlaikiau — apstulbau pats ir apstulbinau visus pažįstamus, nes gavau devyniasdešimt devynių punktų įvertinimą iš anglų kalbos. Tai reiškė, kad aš irgi priklausau mūsų šalies gabiesiems, ir šis suvokimas mane taip įkvėpė, jog nuėjau į Geidžo ir Tolnerio restoraną Brukline, suvalgiau jūrų ešerį su krosnyje kepta bulve ir prigėriau tiek vyno, kad nebepamenu, kaip parsiradau namo. Alberta su manimi elgėsi kantriai ir rytą nepuolė barti, nes aš vis dėlto tuoj išvyksiu į Dubliną, į gerą universitetą, o ji ateinančius dvejus metus — tiek laiko Trejybės kolegija skyrė disertacijai parašyti ir apginti — manęs beveik nematys.

Matematikos egzaminą išlaikiau, man regis, mažiausiu įvertinimu pasaulyje.

Alberta užsakė man vietą laineryje „Karalienė Elžbieta“, priešpaskutinį kartą plaukiančiame per Atlantą. Laive mes šventėme, nes taip, pasirodo, reikia. Gėrėme šampaną, o kai atėjo laikas išlydintiesiems lipti į krantą, aš ją pabučiavau ir ji man atsilygino tuo pačiu. Pasakiau, kad pasiilgsiu jos, ji irgi žadėjo manęs pasiilgti, bet negalėčiau užtikrinti, kad bent vienas iš mūsų sakėme tiesą. Apsvaigau nuo šampano, ir kai laivas pajudėjo nuo kranto, ėmiau mojuoti, pats nesuvokdamas kam. Toks mano visas gyvenimas, pamaniau. Mojuoju pats nežinodamas kam. Ši įžvalga man pasirodė neeilinė ir verta apsvarstyti nuodugniau, bet netrukus ėmė skaudėti galvą ir aš nutariau užsiimti kuo nors kitu.

Laivas išplaukė į Hudzoną ir pasuko sąsiaurio link. Kai plaukėme pro Eliso salą, buvau denyje, nes norėjau pamojuoti. Visi mojo statulai, bet aš mojau konkrečiai Eliso salai, vilčių išsipildymo ir žlugimo žemei.

Pagalvojau apie save prieš trisdešimt ketverius metus, beveik ketverių metų bamblį, mojuojantį, mojuojantį, išplaukiantį į Airiją: ir štai aš vėl čia, mojuoju, ką gi darau, kur vykstu, kas čia darosi?

Kai žmogus esi vienišas ir nelabai tvirtai laikaisi ant kojų nuo šampano, būtinai eini apžiūrėti laivo. Štai aš laive „Karalienė Elžbieta“, plaukiu į Dubliną, į Trejybės kolegiją, prašyčiau. Ar kada pagalvojai per tas savo keliones pirmyn ir atgal, vis mojuodamas, kad galiausiai prisidėsi prie priešų? Trejybės kolegija, protestantų kolegija, nuolat lojali tai vienai, tai kitai didenybei — ar Trejybės kolegija yra kuo nors prisidėjusi prie mūsų laisvės? Bet juk pačioje savo menkutės sielos gilumoje tau jie visada atrodė viršesni, ar ne, tie protestantai, su savo pasipūtusia tarme, aukštai iškeltomis nosimis?

Oliveris Sindženas Gogartis mokėsi Trejybės kolegijoje; nors aš apie jį rašiau, nors perskaičiau visut viską, ką tik jis buvo parašęs, tikėdamasis kaip nors įgyti bent šiek tiek jo talento ir stiliaus, visas mano darbas nuėjo niekais. Kartą parodžiau savo darbą Stenliui Garberiui, Makėjaus mokyklos mokytojui, ir papasakojau apie savo viltis. Jis papurtė galvą ir atsakė: klausyk, Makortai, pamiršk tą Gogartį. Sielos gelmėse tu amžinai išliksi apsimyžęs vaikiūkštis iš Limeriko skersgatvių. Išsiaiškink, po velnių, kas toks esi. Lipk ant savo kryžiaus ir kentėk savo kančią. Niekas čia tavęs nepavaduos, bičiuli.

Kaip tu gali taip kalbėti, Stenli? Apie kryžių. Juk esi žydas.

Teisingai. Pažvelk į mus. Mes stengėmės susilieti su gojais. Stengėmės supanašėti su jais, bet jie mums neleido. Ir kas nutiko tada? Atsirado trintis, brolau, o trintis visad iškelia tokius žmones kaip Marksas, Froidas, Einšteinas arba Stenlis Garberis. Dėkok Dievui, kad nesupanašėjai su jais, Makortai, ir mesk Gogartį. Tu ne Gogartis. Tu esi pats sau. Ar supratai? Jei dabar pat, šią akimirką, kristum negyvas, žvaigždės ir toliau šviestų danguje, o tave netrukus pamirštų. Eik savo keliu arba nė pats nepastebėsi, kaip sėdėsi jaukiame namelyje Steiteno saloje ir kalbėsi sveikamarijas su kokia nors Morina.

Nebegalėjau daugiau apie tai galvoti, nes pamačiau, kad didingais pagrindiniais „Karalienės Elžbietos“ laiptais lipa žemyn moteris, kurią pažinojau. Ji pamatė mane ir pasakė, kad reikia išgerti. Prisiminiau, jog ji dirba privačia slauge pas turtingus niujorkiečius, ir svarsčiau, kuo gi dar užsiima. Ji pasisakė nusivylusi drauge, kuri pakeitė kelionės planus ir visoms penkioms kelionės dienoms paliko ją, slaugę, vieną pirmos klasės kajutėje su dviem lovom. Gėrimas atpalaidavo man liežuvį, aš jai papasakojau apie savo vienatvę, užsiminiau, kaip mudu galėtume palaikyti vienas kitam draugiją kelionėje, tik, žinoma, būtų sunku, nes ji plaukia pirmąja klase, o mano gultas žemiau vaterlinijos.

O, tai tikrai puiku, atsakė ji. Buvo pusiau airė ir dėl to kartais taip kalbėdavo.

Būdamas blaivus būčiau elgęsis išmintingiau, bet dabar pasidaviau pagundai ir pamiršau savo gultą kažkur laivo viduriuose.

Trečią kelionės dieną patraukiau į restoraną pusryčių — ėjau ten pirmą kartą. Padavėjas paklausė: taip, pone? Pasijutau kaip kvailys, aiškindamas, kad nežinau, kur mano vieta.

Pone, ar jūs čia jau esate buvęs?

Ne.

Jis buvo padavėjas ir dėl to nieko neklausinėjo. Nei budėtojas, kuris pranešė, kad esu paskelbtas nekeliaujančiu. Laivo vadovybė nutarė, kad apimtas entuziazmo išlipau prieš kelionę su draugais. Buvo aiškiai matyti, kad jie laukia paaiškinimo, bet juk negalėjau jiems pasakoti apie savo patirtį su slauge pirmos klasės kajutėje. Jis pasakė, kad man vieta, žinoma, atsiras, ir palinkėjo gero apetito.

Kajutėje žemiau vaterlinijos buvo du gultai. Savo bendrakeleivį radau klūpantį, besimeldžiantį. Pamatęs mane jis atrodė sukrėstas. Jis buvo metodistas iš Aidaho, plaukė į Heidelbergą studijuoti teologijos, todėl negalėjau jam pasigirti, kad tris naktis praleidau pirmos klasės kajutėje su privačia slauge iš Niujorko. Atsiprašiau, kad sutrukdžiau melstis, bet jis atsakė, kad niekas jam negali sutrukdyti melstis, nes jo visas gyvenimas — malda. Pamaniau, kad nuostabu, kai žmogus gali taip pasakyti, ir panorau, kad mano gyvenimas irgi būtų malda. Jo žodžiai pažadino mano sąžinę, pasijutau menkas ir nuodėmingas. Jis buvo vardu Tedas. Atrodė gaivus ir nerūpestingas. Jo buvo gražūs dantys ir trumpi, ežiuku kirpti plaukai. Balti marškiniai švarūs, gražiai išlyginti ir iškrakmolyti. Buvo matyti, kad jis jaukiai jaučiasi šiame pasaulyje. Danguje yra Dievas, metodistų Dievas, ir viskas visur gerai. Pasijutau suglumęs. Jei jo gyvenimas — malda, tai kas tada manasis? Nepertraukiama nuodėmė? Jei mūsų laivas užplauktų ant ledkalnio, Tedas stovėtų denyje giedodamas „Dieve, arčiau Tavęs“, o aš užsimušdamas visur ieškočiau kunigo, norėdamas paskutinį kartą atlikti išpažintį.