Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Tai buvo mano ketvirtas užsiėmimas grupėje, iki tol nebuvau prataręs nė žodžio. Tą akimirką panorau atsistoti ir išeiti. Nebebuvau kažin koks katalikas, bet man nė į galvą neateitų panaudoti Komunijos ostiją lytiniam pasitenkinimui. Kodėl jis negalėjo paprasčiausiai liautis lankęs bažnyčios ir užsiimti savo reikalais?

Henris žinojo, ką galvoju. Jis liovėsi užsirašinėjęs ir paklausė manęs, gal norėčiau ką nors pasakyti tam vyriškiui; pajutau, kad raustu. Papurčiau galvą. Rudaplaukė moteris tarė: et, baik. Tu čia jau ketvirtą kartą. Dar nepratarei nė žodžio. Kodėl mes turime kas kartą apsinuoginti, o tu gali išeiti ramus ir patenkintas, paskui pasakoti apie mūsų paslaptis draugužiams baruose?

Vyriškis, papasakojęs apie Komuniją, pritarė: jo, bičiuli, aš išsinėriau iš kailio, dabar norim ką nors išgirsti iš tavęs. Kaip bus? Sėdėsi kaip stuobrys ir lauksi, kad mes už tave dirbtume?

Henris paklausė Irmą, jauną moterį, sėdinčią greta manęs, ką ji apie mane mano; nustebau, kai ji atsakė jaučianti jėgą ir pamasažavo man petį. Ji pasakė, kad norėtų būti mano mokinė, veikiausiai aš esąs geras mokytojas.

Tu girdėjai, Frenkai? — paklausė Henris. Jėgą.

Žinojau, kad visi laukia, kol ką nors pasakysiu. Pagalvojau, kad reikėtų. Kartą Vokietijoje permiegojau su prostitute, tariau.

Na ką gi, atsiliepė rudaplaukė. Ir tai verta pagirti. Žmogus stengėsi.

Pamanykit, atsakė Komunijos niekintojas.

Papasakok, paprašė Irma.

Aš su ja miegojau.

Ir? — paklausė rudaplaukė.

Ir tiek. Permiegojau su ja. Sumokėjau keturias markes.

Mane išgelbėjo Henris. Laikas baigėsi. Pasimatysim kitą savaitę.

Daugiau ten nebėjau. Maniau, jis man paskambins, paklaus, kodėl lioviausi vaikščiojęs, bet Alberta paaiškino, kad jie taip nesielgia. Žmogus privalo apsispręsti pats, ir jei jis nebeina pas psichiatrą, tai reiškia, jog jam pasidarė dar blogiau. Ji pasakė, kad psichoterapeutas nėra visagalis, ir jei aš noriu rizikuoti savo psichine sveikata, tai tekrinta mano kraujas ant mano galvos.

Ką?

Čia iš Biblijos.

Ką tik išėjau iš profesoriaus Valtono, Trejybės kolegijos anglų kalbos katedros vedėjo, kabineto. Išgirdęs apie mano ketinimą tapti doktorantu, jis pasakė: taip, gerai; lygiai tą patį pakartojo išgirdęs mano siūlomą disertacijos temą — „Airijos ir Amerikos literatūriniai ryšiai 1889–1911 metais“. Kodėl tokios datos? Nes 1889-aisiais Viljamas Batleris Jeitsas išleido pirmąją poezijos knygą, o 1911 metais Filadelfijoje Edžio teatro aktoriai buvo apmėtyti įvairiais daiktais, pasibaigus spektakliui „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“. Profesorius Valtonas tarė: įdomu. Mano disertacijos vadovas būsiąs profesorius Brendanas Kenelis, pridūrė jis. Puikus jaunas poetas ir mokslininkas iš Kerio apygardos. Tapau oficialiai pripažintu Trejybės kolegijos nariu, pakilau į aukštybes, apsigyvenau marmuro salėse. Pamėginau išeiti pro vartus kaip žmogus, pratęs taip elgtis. Žingsniavau labai lėtai, norėdamas leisti amerikiečių turistams mane pastebėti. Grįžę į Mineapolį jie pasakos saviškiams, kad Trejybės kolegijoje matę tikrą kolegijos pamaivą.

Jei jau esi priimtas į doktorantūrą Trejybės kolegijoje, tokį dalyką galima ir atšvęsti — pereiti Graftono gatve iki Makdaido aludės, kurioje kadaise sėdėjau su Mere, padavėja iš Biulio kavinės. Vyriškis prie baro paklausė: tikriausiai iš Amerikos? Iš kur jis sužinojo? Drabužiai, paaiškino jis. Jankį visada pažinsi iš drabužių, pridūrė. Pajutau jam simpatiją, papasakojau apie Trejybės kolegiją, apie išsipildžiusią svajonę. Jis pasišiaušė. Jaaazau, kas per laikai atėjo, žmogus važiuoja į Dubliną mokytis universitete. Nejau neturit jų Amerikoje iki valiai, o gal ten tavęs niekas nepriėmei tu protestantas, ar kaip?

Jis juokavo ar ne? Teks priprasti prie dubliniečių manierų.

Pamažu ėmiau suvokti, kad esu prašalaitis, svetimšalis, grįžęs jankis ir, tarsi to dar būtų negana, kilęs iš Limeriko. Maniau sugrįšiąs kaip didvyris — jankis, gavęs kolegijos išsilavinimą, bakalauras ir magistras, žmogus, beveik dešimt metų ištvėręs Niujorko vidurines mokyklas. Suklydau: tikėjausi lengvai rasiąs savo vietą šiltame Dublino aludžių gyvenime. Maniau, jog bendrausiu su tokiais gabiais, sąmojingais ir iškalbiais žmonėmis, kad Amerikos mokslininkai, slankiojantys šio literatūros pasaulio pakraštėliais, grįžę namo pasakos saviškiams kiekvieną mano pokštą, o mane patį kvies skaityti paskaitų apie Airijos literatūrinį gyvenimą neatsispiriamai dailioms Vasaro ir Saros Lorens kolegijų studentėms.

Nieko panašaus nebuvo. Jei toks pasaulis ir egzistavo, aš į jį nepatekau. Slankiojau pakraštėliais.

Dubline praleidau dvejus metus. Pirmasis mano nuomotas butas buvo Sivju terasoje netoli Eilsberio plento, kur gyveno Entonis Trolopas, kai dirbdamas pašto inspektoriumi jodinėjo po Airiją ir kas rytą parašydavo po tris tūkstančius žodžių. Šeimininkė man pasakė, kad jo vaiduoklis iki šiol čia rodosi, be to, buvo įsitikinusi, kad jo senojo namo sienoje esąs paslėptas žymaus romano rankraštis. Žinojau, kad pono Trolopo vaiduoklis čia gyvena, nes, jam pradėjus vaikščioti po namus, riebalai aplink mano kiaušinienę ir šoninę staiga sustingdavo. Ištyriau visus namus, ieškodamas rankraščio, kol kaimynai ėmė skųstis, kad dieną naktį stuksenu sienas. Dubline neradau sau vietos. Kiekvieną rytą pabusdavau kupinas geriausių ketinimų. Išgerdavau kavos Biulio kavinėje ir eidavau dirbti į Nacionalinę arba Trejybės kolegijos biblioteką. Vidudienį pasakydavau sau, kad išalkau, ir eidavau suvalgyti sumuštinio į artimiausią aludę — Nyrio, Makdaido arba Beilio. Sumuštinį būtinai reikėdavo užgerti alumi, o paskui, kaip sakoma, ir ant antros kojos. Antras bokalas atrišdavo liežuvį ir padėdavo užmegzti pokalbį su kitais lankytojais, netrukus įtikindavau save, kad smagiai leidžiu laiką. Kai aludes uždarydavo šventai popietės valandai, vėl eidavau gerti kavos pas Biulį. Paprasčiausiai stūmiau laiką. Ėjo savaitė po savaitės, o mano Airijos ir Amerikos literatūrinių ryšių tyrimas nejudėjo iš vietos. Sakiau sau, kad esu nemokša, kad Amerikos literatūros neišmanau visai, o Airijos — tik labai paviršutiniškai. Reikia nuodugnesnio pasirengimo, todėl pradėjau skaityti abiejų šalių istorijos knygas. Skaitydamas apie Airijos istoriją, užsirašinėdavau į kartotekos korteles viską, kas susiję su Amerika. Skaitydamas Amerikos istoriją, užsirašinėdavau viską, kas susiję su Airija.

Tačiau nepakako skaityti istorijos veikalus. Dar reikėjo perskaityti žymiausius autorius ir nustatyti, kokią įtaką jie darė kolegoms kitapus Atlanto (ar kokią jų įtaką patyrė). Žinoma, Jeitsas turėjo ryšių Amerikoje, patyrė Amerikos įtaką. Žinoma, Edmundas Doudenas iš Trejybės kolegijos buvo vienas pirmųjų europiečių, populiarinusių Voltą Vitmeną, bet ką man su tuo daryti? Ką aš noriu pasakyti? Galiu vargti kaip nešulinis asilas, ar mano darbas kam nors bent kiek rūpės?

Atradau ir kai ką daugiau, įnirtingai šniukštinėdamas takeliais, tolimais Amerikos transcendentalizmui ir Airijos literatūriniam atgimimui. Radau pasakojimų apie tai, kaip airiai triūsė, kapojo, mušėsi ir dainavo, kasdami Irio kanalą, tiesdami Ramiojo vandenyno unijos geležinkelį ir net dalyvaudami Amerikos pilietiniame kare. Atsidūrę priešingose pusėse, airiai neretai stodavo prieš savo pačių brolius ar pusbrolius. Atrodo, kad jei tik kur kildavo karas, airiai būtinai kaudavosi abiejose fronto pusėse, net Airijoje. Limerike, mokykloje, mes daug kartų girdėjome ilgą, liūdną Airijos kančių dėl saksų jungo istoriją, tačiau niekas mums nė žodžio nesakė apie airius Amerikoje, apie jų statybas, muštynes ir dainas. Aš skaičiau apie airių muziką Amerikoje, apie airių galią ir talentus Amerikos politikoje, apie milijonus, nutiesusius Džonui Kenedžiui kelią į Ovalųjį kabinetą. Skaičiau pasakojimus, kaip piktieji jankiai diskriminavo airius visoje Naujojoje Anglijoje, kaip airiai su jais kovėsi ir galiausiai tapo merais, gubernatoriais, partijų vadovais.