Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Rodžeris kalbėjo, kaip gaila, kad Džo Kuranas turi tokių problemų dėl gėrimo. Kitaip jis būtų galėjęs Džesui ištisas valandas atmintinai skaityti Homerą, o jei Džesas nepalūžtų, tai dar ir Vergilijų, ir Horacijų, ir, žinoma, įnirtingojo Džo mėgstamiausią autorių Juvenalį.

Mokytojų bufete Džo man pasakė: paskaityk Juvenalį, tada gal suprasi, kas darosi šitoj sušiktoj šaly.

Rodžeris kalbėjo, kaip jam gaila Džeso. Jis jau visai nebejaunas, vienas Dievas težino, kiek metų dirbęs mokytoju. Jam nebepakanka jėgų penkioms pamokoms per dieną. Jis prašė sumažinti krūvį iki keturių, bet ne, oi ne, direktorius atsisakė, valdybos pirmininkas atsisakė, visi biurokratai iki vieno atsisakė, todėl dabar Džesas atsisveikina. Sveikas, Homerai. Sveika, Itake. Sveika, Troja. Štai Džesas. Mes netenkam puikaus mokytojo; brolau, kokios buvo jo diagramos! Apstulbtum pamatęs, ką jis išdarinėdavo, turėdamas tik nagrinėjamą sakinį ir gabalėlį kreidos. Grožis.

Jei užduosi Stiuvesanto mokyklos vaikinams ir merginoms parašyti trijų šimtų penkiasdešimties žodžių rašinį bet kokia tema, jie tau galėtų prirašyti penkis šimtus žodžių. Šito gero jie turėjo per akis.

Jei užduosi visiems penkių savo klasių moksleiviams parašyti po tris šimtus penkiasdešimt žodžių, gausi šimtą septyniasdešimt penkis kartus po tris šimtus penkiasdešimt, tai yra 43 750 žodžių, kuriuos teks vakarais arba per savaitgalį perskaityti, įvertinti, ištaisyti ir parašyti už juos pažymius. Žinoma, jei tau pakako proto duoti per savaitę tik vieną rašto užduotį. Privalėsi ištaisyti rašybą, gramatines klaidas, netinkamą sakinio struktūrą, kėlimo klaidas, apskritai bet kokius netikslumus. Privalėsi pateikti pasiūlymus turinio atžvilgiu ir parašyti komentarą, aiškinantį pažymį. Priminsi jiems, kad už rašinius, papuoštus pomidorų padažo, majonezo, kavos, kokakolos, ašarų, riebalų ir pleiskanų dėmėmis, pažymys nedidinamas. Primygtinai siūlysi rašyti rašto darbus atsisėdus prie stalo, o ne traukinyje, autobuse, ant eskalatoriaus ar triukšmingoje „Tikrojoje Džo picerijoje“ už kampo.

Jei kiekvienam rašiniui skirsi vos penkias minutes, vien šiems rašiniams ištaisyti sugaiši keturiolika valandų ir trisdešimt penkias minutes. Tai yra daugiau negu dvi mokymo dienas ir dar gabalą savaitgalio.

Rašyti knygų recenzijas beveik niekada neužduodi. Jos būna dar ilgesnės, be to, ten knibžda plagiato.

Kiekvieną dieną nešdavausi knygas ir popierius namo rudame dirbtinės odos portfelyje. Ketindavau patogiai įsitaisyti ir juos perskaityti, bet po penkių pamokų ir šimto septyniasdešimt penkių paauglių nebuvo jokio noro dirbti dar ir namie. Po velnių, tegu palaukia. Aš nusipelniau taurės vyno ar puodelio arbatos. Rašinius taisysiu vėliau. Taip, išsivirsiu arbatos, paskaitysiu laikraštį ir pasivaikščiosiu netoliese arba kelias minutes praleisiu su dukrele, ji man papasakos, ką veikė darželyje ir kaip žaidė su savo drauge Klere. Tiesa, reikėtų peržvelgti laikraštį, kad nepamirščiau, kas pasaulyje darosi. Anglų kalbos mokytojas privalo orientuotis įvykiuose. Niekada nežinai, kada kuris nors moksleivis paklaus ko nors apie užsienio politiką arba naują pjesę. Niekas nenori pasijusti kaip pagautas prieš visą klasę: žiopčioti ir mikčioti nieko nepasakant.

Toks yra vidurinės mokyklos aukštesniųjų klasių anglų kalbos mokytojo gyvenimas.

Portfelis pūpso ant grindų kampe prie virtuvės, nuolat matomas ir prisimenamas tarsi gyvūnas, dėmesio laukiantis šuo. Jo akys mane sekioja. Nenoriu jo paslėpti spintoje, nes bijau, kad tada visai pamiršiu perskaityti ir ištaisyti rašinius.

Prieš vakarienę nėra jokios prasmės su jais prasidėti. Palauksiu, padėsiu suplauti indus, užmigdysiu dukrą ir tik tada imsiuosi darbo. Nagi, brolau, trauk portfelį. Sėsk ant sofos, kurią gali plačiai apskleisti savo daiktais, pasirink kokį nors muzikos įrašą arba įsijunk radiją. Kad neblaškytų. Kokio nors akustinio sirupo. Muzikos, tinkamos skaityti ir vertinti moksleivių rašinius. Įsitaisyk ant sofos.

Minutėlę pailsink galvą, prieš imdamasis skaityti pirmą rašinį — „Mano patėvis yra kiaulė“. Vėl tas paaugliškas įtūžis. Trumpam užsimerk. Aaa... pasvajok, pasvajok, mokytojau... Jau plūduriuoji. Prabundi nuo knarktelėjimo. Rašiniai nuslinkę ant grindų.

Nagi, prie darbo. Peržiūri rašinį. Gerai parašytas. Nenukrypta nuo temos. Geros struktūros. Pilnas kartėlio. Ak, ką čia ta mergaitė rašo apie savo patėvį, kad jis pernelyg artimai su ja elgiasi. Kai mama dirba viršvalandžius, kviečiasi ją į kiną ir restoranus. Ir taip keistai žiūri. Mama sako: o, kaip gražu. Bet jos akyse kažkas slypi, o dar ta tyla. Autorė nežino, ką jai daryti. Ar ji klausia manęs, mokytojo? Ar tai aš turėčiau ką nors daryti? Atsakyti jai, padėti išspręsti šį sunkumą? Jei išvis yra koks nors sunkumas. Kišti nosį į svetimos šeimos reikalus? Gal ji viską išgalvoja. Kas bus, jei ką nors pasakysiu, o patėvis arba motina sužinos? Galėčiau perskaityti šį rašinį ir objektyviai jį įvertinti, pagirti autorę už sugebėjimą aiškiai rašyti ir vystyti temą. Juk toks mano darbas, ar ne? Nejaugi norite, kad velčiausi į visus šeimų kivirčus, juo labiau Stiuvesanto mokykloje, kur moksleiviai linkę nieko neslėpti? Mokytojai man sakė, kad pusė tų vaikų lanko psichoterapeutus, o kita pusė turėtų lankyti. Aš ne socialinis darbuotojas ir ne psichoterapeutas. Čia pagalbos šauksmas ar eilinė paauglės fantazija? Ne, ne, ne, šitose klasėse ir taip per daug problemų. Kitų mokyklų moksleiviai niekad taip nesielgdavo. Nepaversdavo pamokų grupės terapija. Stiuvesante viskas kitaip. Galėčiau perduoti rašinį konsultantui. Štai, Semai, dirstelėk tu. Jei neperduosiu, o vėliau paaiškės, kad patėvis išnaudojo merginą, ir pasklis kalbos, jog aš tai žinojau, bet nieko nedariau, mane gali išsikviesti šios mokyklos galingieji: direktorių pavaduotojai, direktoriai, valdybų pirmininkai. Norės, kad pasiaiškinčiau. Kaip galėjote jūs, patyręs mokytojas, leisti tokį dalyką? Gali būti, kad mano vardas net nuskambės trečiame bulvarinių laikraščių puslapyje.

Keliose vietose brūkšteliu raudonu parkeriu. Įvertinu darbą 98 balais. Parašyta puikiai, nors pasitaiko rašybos klaidų. Pagiriu už nuoširdų ir brandų pasakojimą, priduriu — Dženise, tu tikrai gabi, tikiuosi skaityti dar ne vieną tavo rašinį.

Jie turi susikūrę tokį privataus mokytojų gyvenimo vaizdą, kurį man knieti sugriauti. Sakau jiems: mintyse pasirinkite kurį nors mokytoją. Nesakykite kurį. Neužsirašykite. Dabar įsivaizduokite. Kai mokytojas išeina iš mokyklos, ką jis — ar ji — veikia toliau? Kur eina?

Na, kaip. Po pamokų mokytojas eina tiesiai namo. Nešasi portfelį, pilną rašinių, kuriuos reikia perskaityti ir įvertinti. Gal su sutuoktiniu (sutuoktine) išgeria puodelį arbatos. O, ne. Jau vyno tai mokytojai tikrai negeria. Ne, jų gyvenimas ne toks. Jie niekur neina. Nebent kartais savaitgaliais į kiną. Valgo vakarienę. Paguldo miegoti vaikus. Pasižiūri žinias, tada sėda skaityti namų užduočių. Vienuoliktą valandą išgeria dar puodelį arbatos arba stiklinę šilto pieno, kad miegas geriau imtų. Tada apsivelka pižamą, pabučiuoja sutuoktinį (sutuoktinę) ir užsnūsta.

Mokytojų pižamos būtinai medvilninės. Tai negi mokytojas vilkės šilko pižamą? Ne, jie niekad nemiega nuogi. Jei užsimeni apie nuogumą, moksleiviai atrodo sukrėsti. Žmogau, nejau galima šios mokyklos mokytojus įsivaizduoti nuogus? Tai visad sukelia garsų juoką; imu galvoti, ar tik jie dabar neįsivaizduoja manęs nuogo.

Apie ką galvoja mokytojas prieš pat užmigdamas?

Prieš miegą visi šie mokytojai, šiltai ir patogiai įsitaisę su savo medvilnės pižamom, galvoja tik apie rytdienos pamokas. Mokytojai yra geri, padorūs, profesionalūs, sąžiningi, jie niekada neužsigeidžia pakibinti greta lovoje miegančio partnerio. Žemiau bambos mokytojas negyvas.