Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Sutemus jis kviesdavosi mane išgerti brendžio kampiniame kambaryje, išeinančiame į Atlanto aveniu netoli uosto. Gatve bildėjo sunkvežimiai, kosėdami ir šnypšdami, kai užsidegus raudonai šviesoforo šviesai prireikdavo perjungti bėgius, o Long Ailando kolegijos ligoninės greitosios pagalbos automobilių sirenos nenutildavo nei dieną, nei naktį. Pro langą buvo matyti mirkčiojanti raudona neoninė Montero baro iškaba — ten rinkdavosi jūreiviai, išlipę iš krovininių laivų bei tanklaivių, ir nakties peteliškės, pasiryžusios paįvairinti jų apsilankymą Brukline.

Pilarai Montero ir jos vyrui Džo priklausė baras ir visas pastatas Atlanto aveniu. Virš baro buvo tuščias butas, kurį ji pasisiūlė man išnuomoti už du šimtus penkiasdešimt dolerių mėnesiui. Ji man duosianti lovą, keletą kėdžių, stalą; žinau, Frenki, kad tau čia bus gerai. Ji pareiškė, kad jai patinku, nes kadaise pasakiau, jog ispaniškus dūdmaišius mėgstu labiau už airiškus, be to, esu ne toks kaip tie airiai, kuriems rūpi tik muštis, muštis, muštis ir nieko daugiau.

Buto langai išėjo į Atlanto aveniu. Už mano lango mirkčiojo neoninė iškaba MONTERO BARAS, ir kambarį reguliariai užliedavo ryški raudona šviesa. Apačioje muzikos automatas garsiai grojo Village People dainą „YMCA“.

Niekaip nebūčiau galėjęs moksleiviams prisipažinti, kad gyvenu virš vieno iš paskutinių Bruklino uosto barų, kad kiekvieną vakarą stengiuosi kaip nors prislopinti girtų jūreivių rėkavimus, kad kišuosi į ausis vatos, nenorėdamas klausytis sausumoje jiems meilę siūlančių moterų klyksmų bei juoko, kad kasnakt mano lova tirta nuo Village People dainos „YMCA“, visu garsu grojamos muzikos automato.

13

Kiekvieno semestro pradžioje savo naujiesiems moksleiviams, atėjusiems mokytis kūrybinio rašymo, sakydavau: tai mūsų bendras darbas. Nežinau, kaip jūs, bet aš į šias pamokas žiūriu rimtai ir nė kiek neabejoju: semestro pabaigoje bent vienas žmogus šioje klasėje bus šio to išmokęs, ir tas žmogus, mano mažieji bičiuliai, būsiu aš.

Man tai atrodė gudrus manevras — prisistatyti pačiu smalsiausiu moksleiviu, iškilti virš minios, virš tinginių, virš oportunistų, virš abejingųjų.

Anglų kalba buvo privalomas dėstomasis dalykas, tačiau kūrybinis rašymas — pasirenkamasis. Galėjai tas pamokas lankyti, galėjai nelankyti. Jie pradėjo lankyti. Į pamokas plūdo miniomis. Klasė buvo sausakimša. Viena mokytoja, Pamė Šeldon, pasakė: gal perkelkime jo pamokas į Jankių stadioną? Štai koks buvau populiarus.

Iš kur toks „kūrybinio rašymo“ entuziazmas? Nejau vaikinai ir merginos staiga pajuto saviraiškos troškimą? O gal juos traukė meistriškas mokytojo darbas, mano charizma, mano airiškas žavesys? Gerai žinomas veiksnys — tikėjimo ir nutrūktgalviškumo samplaika?

O gal mokykloje pasklido kalbos, kad tas Makortas nieko nedaro, tiktai plepa, o paskui visiems dalija gerus pažymius tarsi žemės riešutus?

Nenorėjau pagarsėti kaip tas, kuris lengvai rašo pažymius. Reikės sugriežtinti savo įvaizdį. Susiimti. Tapti organizuotesniam. Nenukrypti nuo temos. Apie kitus mokytojus vaikai kalbėjo su pagarbia baime. Penktame aukšte matematiką dėstė Filas Fišeris, įvarydavęs siaubą visiems, su kuo susidurdavo. Mane pasiekė kelios istorijos. Jei moksleivis netvirtai ką nors moka arba nerodo susidomėjimo, jis užriaumoja: kaskart, kai praveri burną, tu didini žmogiškojo neišmanymo sumą. Arba: kaskart, kai praveri burną, tu menkini žmogiškosios išminties išteklius. Jis niekaip negalėjo suprasti, kad žmogaus protui gali būti sunku suvokti logaritmus arba trigonometriją. Tik stebėdavosi, kaip tie kvaili pašlemėkai nesugeba įvertinti jų elegancijos ir paprastumo.

Semestro pabaigoje kvailieji pašlemėkai didžiuodamiesi rodė iš jo gautus teigiamus pažymius ir gyrėsi savo laimėjimais. Filui Fišeriui niekas nebuvo abejingas.

Edas Markantonijus vadovavo matematikos skyriui. Jis dirbo klasėje, kurią nuo manosios skyrė koridorius. Dėstė tuos pačius kursus kaip ir Filas Fišeris, bet jo pamokos buvo tikros proto ir tikslingumo oazės. Mokytojas pateikia užduotį ir paskui keturiasdešimt minučių veda arba stumia moksleivius elegantiško jos sprendimo link. Nuaidėjus skambučiui, patenkinti moksleiviai ramiai išplaukdavo į koridorių, o kai išlaikydavo Edo kurso egzaminą, žinodavo, jog to nusipelnė.

Paaugliai ne visada nori plaukioti po apmąstymų ir abejonių jūras. Jiems gera žinoti, kad Tirana yra Albanijos sostinė. Jiems nepatinka, kai ponas Makortas klausia: kodėl Hamletas taip bjauriai elgėsi su savo motina? Arba: kodėl jis nenužudė karaliaus, juk buvo pasitaikiusi proga? Aišku, galima visą pamoką svarstyti šiuos klausimus, bet prieš suskambant skambučiui, po šimts, norėtųsi žinoti atsakymą į juos. Bet iš Makorto to negausi, brolau. Jis tik klausinėja, kaišioja savo pasiūlymus, kelia sumaištį, tu žinai, kad tuojau pasigirs skambutis, visu kūnu trokšti sužinoti atsakymą, o jis tik kartoja — nagi, ką tu manai? Tada suskamba skambutis, tu išeini į koridorių nieko nesužinojęs ir matai, kad tavo bendraklasiai sukioja pirštus ties smilkiniais, svarstydami, iš kur toks mokytojas atsirado. Matai, kaip priešais ateina moksleiviai po Markantonijaus pamokos, ramūs ir taikūs, tarsi sakydami: mes žinome atsakymą. Išsprendėme užduotį. Taip norėtum, kad bent kartą, bent vieną kartelį Makortas atsakytų nors į vieną klausimą, bet ne, jis visą naštą užmeta tau. Gal ten, Airijoje, visi taip elgiasi, tačiau kas nors turėtų jam pasakyti, kad amerikiečiai mėgsta žinoti teisingą atsakymą. O gal jis pats jo nežino, todėl ir verčia mąstyti savo moksleivius.

Norėjau mokyti su tokia pat aistra kaip Fišeris, taip pat meistriškai kaip Markantonijus. Buvo malonu sužinoti, kad šimtai vaikų nori lankyti mano pamokas, bet jų motyvai man kėlė abejonių. Nenorėjau tapti lengvu uždarbiu. A, to Makorto pamokos grynas šlamštas. Sėdim ir plepam. Žinai, reikia būti visiškam bukagalviui, kad pas jį negautum geriausio pažymio.

Jonkas Klingas popiet geria brendį Montero bare. Jis man sako, kad atrodau sumautai.

Ačiū, Jonkai.

Išgerk brendžio.

Negaliu. Reikia ištaisyti milijoną rašinių. Pilara, įpilk man taurę rioja.

Šaunuolis, Frenki. Tu mėgsti ispaniškus dūdmaišius. Mėgsti rioja. Susirask dailią ispanaitę. Galėsi visą savaitgalį nelipti iš lovos.

Aš prisėdau ant baro kėdės ir apsakiau savo vargus Jonkui. Atrodo, man trūksta griežtumo. Niekas negerbia mokytojo, kuris negriežtas. Stiuvesante vieną mokytoją praminė Visiems Pakaks. Aš noriu, kad jie stengtųsi pelnyti pažymį. Kad mane gerbtų. Šimtai moksleivių užsirašinėja į mano pamokas. Man neramu — gal tie vaikai mano, kad pas mane nereikės dirbti. Viena motina šiandien atėjo į mokyklą maldauti, kad priimčiau jos dukrą. Mama išsiskyrusi, ji pasisiūlė praleisti su manimi savaitgalį bet kuriame kurorte, kurį tik pasirinksiu. Atsakiau, kad ne.

Jonkas purto galvą ir sako, kad kartais aš elgiuosi nelabai protingai, kad mano charakteris linkęs į davatkiškumą, ir jei neatsipalaiduosiu, senatvėje būsiu bjaurus ir nelaimingas. Jėzau, brolau. Galėjai dovanoti žmonėms džiaugsmo. Savaitgalis su mama, užtikrinta rašytojos ateitis jos dukrelei. Kas tau yra?

Niekas manęs negerbs.

O, velniop pagarbą. Išgerk dar rioja. Arba ne, Pilara, įpilk jam to ispaniško brendžio mano sąskaita.

Gerai, Jonkai, bet aš negaliu įsisiautėti. Rašiniai. Šimtas septyniasdešimt rašinių, kiekviename, jei pasiseks, trys šimtai penkiasdešimt žodžių, jei ne — penki šimtai. Jaučiuosi gyvas po jais palaidotas.