Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Kas tas viskas?

Na, suprantate. Aš gyvenu Bedford-Stiuvesante. Jūs žinote tą rajoną?

Taip. Jame gyvena juodieji.

Tai štai, iš mano gatvės nieks niekada nesimokys kolegijoje. Oi.

Kas nutiko?

Aš pasakiau „nieks“. Jei mano mama tai išgirstų, lieptų man šimtą kartų parašyti „niekas“. O paskui dar lieptų šimtą kartų tai pakartoti balsu. Tai štai, ką norėjau pasakyti: kai einu namo, prie manęs amžinai kabinėjasi vaikigaliai. Aha, štai ir ji. Štai ta baltoji. Ei, daktaryte, turbūt jei gerai nusipraustum, tai būtum visai balta? Jie vadina mane daktaryte, nes aš noriu būt, noriu būti daktare. Aišku, mums gaila vargšų prancūzų, bet ir Bedford-Stiuvesante rūpesčių pakanka.

Kokia daktare norėtum būti?

Pediatre arba psichiatre. Noriu pasiekti vaikus, kol dar gatvė jų visai nepasiglemžė, kol nepasakė jiems, kad iš jų nieko nebus, nes kasdien aplink matau daugybę vaikų, kurie bijo pasirodyti, kokie yra gabūs, o paskui pradeda kvailioti visokiuose apleistuose sklypuose ir tuščiuose namuose. Žinot, skurdžių rajonuose yra bais daug, baisiai daug gabių vaikų.

Pone Makortai, ar rytoj papasakosite mums kokią nors airišką istoriją?

Jums, daktare Silvija, aš papasakosiu epą. Jis įstrigo mano atmintyje amžiams, tarsi uola. Kai buvau keturiolikos, dar gyvenau Airijoje, įsidarbinau telegramų išnešiotoju. Vieną dieną nunešiau telegramą į Gerojo ganytojo vienuolyną — vienuolių ir pasauliečių moterų bendruomenę, kurios narės nėrė nėrinius ir laikė skalbyklą. Limerike klaidžiojo pasakojimai, kad pasaulietės, dirbančios skalbykloje, buvo pagedusios moterys, garsėjančios sugebėjimais išvesti vyrus iš doros kelio. Telegramų išnešiotojams nebuvo leidžiama vaikščioti pro pagrindines duris, tad aš nuėjau prie šoninio įėjimo. Į telegramą, kurią nunešiau, reikėjo tuojau pat atsakyti, tad vienuolė, atidariusi duris, liepė man žengti vieną žingsnį vidun — tik vieną, ne daugiau, — ir palaukti. Ant savo kėdės ji pasidėjo gabalą nėrinio, kurį kaip tik nėrė; jai dingus koridoriuje, apžiūrėjau raštą, vaizduojantį mažytį kerubiną virš dobilo lapo. Nežinau, iš kur radau drąsos prabilti, bet kai vienuolė grįžo, pasakiau: kokie gražūs nėriniai, sese.

Teisybė, berniuk, bet nepamiršk: rankos, nunėrusios šiuos nėrinius, niekada nėra lietusios vyro kūno.

Vienuolė įsistebeilijo į mane taip, tarsi baisiai neapkęstų. Kunigai sekmadieniais per pamokslus nuolat kalbėdavo apie meilę, bet ši vienuolė veikiausiai bus praleidusi tuos pamokslus, ir aš sau pasakiau, kad jei kada nors dar ateis telegrama į Gerojo ganytojo vienuolyną, pakišiu ją po durimis ir pabėgsiu.

Silvija atsiliepė: ta vienuolė. Kodėl ji buvo tokia pikta? Kas jai negerai? Kodėl blogai liesti vyro kūną? Jėzus buvo vyras. Ji kaip tas bjaurusis kunigas, apie kurį rašė Džeimsas Džoisas, — tas, kuris amžinai kalbėjo apie pragarą. Jūs visu tuo tikite, pone Makortai?

Nebežinau, kuo aš iš tikrųjų tikiu, nebent tuo, jog esu šioje žemėje ne tam, kad būčiau katalikas, airis, vegetaras ar dar kas nors. Tik tiek ir težinau, Silvija.

Per pamoką aptarinėdamas „Menininko jaunų dienų portretą“ pastebėjau, kad moksleiviai nieko nežino apie septynias didžiąsias nuodėmes. Visi žiūrėjo į mane tuščiomis akimis. Aš ant lentos užrašiau: puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, nesaikingumas valgant ir geriant, tingumas. Kaip galit linksmintis, jų nežinodami?

Bet, pone Makortai, ką tai turi bendra su kūrybiniu rašymu?

Viską. Kad būtum labai nelaimingas, nebūtina būti vargšu airiu kataliku, tačiau tai puikiausia tema rašyti ir dingstis eiti išgerti. Pala. Atsiimu paskutinius žodžius. Užbraukite, ką užsirašėte apie gėrimą.

Kai mano santuoka žlugo, man buvo keturiasdešimt devyneri, Megei aštuoneri. Visiškai neturėjau pinigų, nakvojau pas įvairiausius draugus tai Brukline, tai Manhetene. Mokydamas pamiršdavau savo vargus. Dujininkų restorane arba „Liūto galvos“ bare galėdavau iki valiai raudoti, apsikabinęs bokalą, bet klasėje reikėdavo dirbti.

Po kurio laiko paimsiu paskolą iš Mokytojų pensijų fondo, už ją išsinuomosiu ir apsistatysiu butą. O kol kas Jonkas Klingas pasiūlė pagyventi jo nuomojamame bute Hikso gatvėje, netoli Atlanto aveniu.

Jonkas buvo šešiasdešimtį peržengęs dailininkas ir restauratorius. Jis buvo kilęs iš Bronkso, kur jo tėvas, politinis radikalas, dirbo gydytoju. Bet kuris į Niujorką užsukęs revoliucionierius arba anarchistas visad galėjo tikėtis pietų ir nakvynės pas daktarą Klingą. Antrajame pasauliniame kare Jonkas dirbo mirusiųjų registracijos skyriuje. Pasibaigus mūšiui, jis apžiūrėdavo lauką, ieškodamas lavonų bei jų kūno dalių. Jis man pasakojo, kad niekada nenorėjo eiti į mūšį, bet šitas darbas buvo dar blogesnis — ne kartą buvo sumanęs prašytis perkeliamas į pėstininkus, kur galima tiesiog nušauti priešą ir eiti toliau. Nereikėtų čiupinėti negyvėlių atpažinimo ženklų ar ieškoti jų piniginėse žmonos bei vaikų fotografijų.

Jonką iki šiol kankino košmarai, kuriuos geriausiai išgydydavo geras šlakas brendžio, todėl jis miegamajame visad laikė butelį. Iš skysčio kiekio butelyje galėjai spręsti, kaip dažnai pasitaiko košmarai.

Jis tapė savo kambaryje. Tiesiai iš lovos stodavo prie molberto; visi kambario daiktai buvo tarpusavyje susiję. Pabudęs pagulėdavo lovoje, surūkydavo cigaretę, apžiūrinėdamas paveikslą, kurį tapė vakar vakare. Atsinešdavo iš virtuvės į kambarį puodelį kavos, atsisėsdavo ant kėdės ir vėl žiūrėdavo į drobę. Kartkarčiais tepteldavo ką nors taisydamas ar trindamas. Kavos niekad neišgerdavo iki dugno. Visame bute galėjai rasti pridėliota pustuščių puodelių. Kai kava atvėsdavo, ją aptraukdavo plėvelė, palikdavusi ant puodelio sienų tamsų ratilą.

Buvo viena scena, kurią jis daugybę kartų tapė ant įvairaus dydžio drobių: grupelė moterų ryškiomis pastelinių spalvų skaromis, ilgomis, plevenančiomis šilko suknelėmis stovi paplūdimyje ir žiūri į jūrą. Aš jo paklausiau — kas nors paskendo, o gal jos ko nors laukia? Jis papurtė galvą. Pats nežinojo. Iš kur galėjo žinoti? Jis tik nutapė šias moteris, visai neketino kištis į jų reikalus. Būtent dėl to labai nemėgo kai kurių menininkų ir rašytojų. Jie visur kišasi, viską rodo pirštu, tarsi žmogus pats būtum aklas ar nemokėtum skaityti. Tik ne van Gogas. Pažiūrėk į van Gogo darbus. Štai tiltas, štai saulėgrąžos, štai kambarys, veidas, batai. Pats daryk išvadas. Van Gogas nieko tau nepasakys.

Buvo dar dvi jo mėgstamos temos: lenktynių žirgai ir šokantys chasidai. Jis tapydavo žirgus tuo momentu, kai jie artėdavo iš už posūkio. Tada žirgo kūnas atrodo lanksčiausias, sakydavo. Kiekvienas gali nutapyti žirgą, išbėgantį pro vartus arba artėjantį prie finišo tiesiosios. Tai tik žirgas, nuo nosies šnervių iki uodegos galiuko, bet kai jie daro posūkį, žmogau, kaip tada pasisuka, pakrypsta, ištįsta, prisitaiko prie posūkio kampo, randa vietos išsitiesti.

Chasidai jo paveiksluose atrodė visiški laukiniai: šeši vyrai juodais kostiumais, juodomis skrybėlėmis ir ilgais juodais paltais, plevėsuojančiais vėjyje plaukais ir barzdomis. Beveik girdėdavai aukštą klarneto aimaną ir aukštyn kylančią spigią smuiko melodiją.

Jonkas sakė, kad pati religija jam nė velnio nerūpi — judaizmas, ne judaizmas; bet jei žmonės gali Dievui šokti taip, kaip tie vyrai jo paveiksle, tai jie jam patinka.

Akveduko hipodrome žiūrėjau, kaip jis stebi lenktynes. Atrodo, jam vieninteliam visam hipodrome rūpėjo tie, kaip jis juos vadino, nukriošę kuinai — žirgai, kurie atbėgdavo gerokai atsilikę. Jis nekreipė dėmesio į žirgus, vedamus laimėtojų tribūnon. Pergalė tėra tik pergalė, užtat pralaimėjimas priverčia giliai susimąstyti. Prieš susipažindamas su Jonku aš hipodrome matydavau tik grupeles žirgų, kuriuos vesdavo į vieną pusę, o paskui leisdavo bėgti lenkčių, kol kuris nors iš jų laimėdavo. Jo akimis viską pamačiau visai kitaip. Nieko neišmaniau apie dailininko regėjimą ar suvokimą, bet žinojau, kad žirgų bei raitelių vaizdai išlieka jo galvoje.