Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

III DALIS Kaip aš grįžau į gyvenimą 205 klasėje

12

Praėjus metams po mano grįžimo iš Dublino, mūsų sena bičiulė Arlina Dalberg supažindino mane su Rodžeriu Gudmenu, Stiuvesanto mokyklos anglų kalbos skyriaus vedėju. Jis paklausė, ar nenorėčiau kokį mėnesį pavaduoti pono Džo Kurano, kol jis pasveiks po kažkokios ligos. Stiuvesanto mokykla mieste buvo laikoma pačia geriausia, vidurinių mokyklų Harvardu, daugelio Nobelio premijos laimėtojų ir net paties Džeimso Kagnio8 alma mater, mokykla, į kurią įstojusiam vaikinui ar merginai atsiveria geriausių šalies universitetų durys. Kasmet trylika tūkstančių kandidatų laikydavo stojamuosius egzaminus į Stiuvesanto mokyklą, o ši atsirinkdavo septynis šimtus geriausiųjų.

Pradėjau dirbti mokytoju mokykloje, į kurią būdamas moksleivis neturėjau jokios vilties patekti.

Kai po keleto mėnesių Džo Kuranas sugrįžo, Rodžeris Gudmenas pasiūlė man nuolatinį darbą. Jis pasakė, kad vaikai mane pamėgo, kad esu gyvybingas ir energingas mokytojas ir galiu atnešti daug naudos anglų kalbos skyriui. Pagyros mane suglumino, bet atsakiau: taip, ačiū. Pažadėjau pats sau pabūti dvejus metus. Viso miesto mokytojai grūmėsi dėl vietos Stiuvesanto mokykloje, bet aš norėjau ištrūkti į platųjį pasaulį. Baigęs darbą mokykloje kasdien išeini iš jos pilna galva paauglių keliamo triukšmo, jų rūpesčių, jų svajonių. Jie tavęs nepalieka nei per vakarienę, nei kine, nei tualete, nei lovoje.

Mėgini išmesti visa tai iš galvos. Šalin. Šalin. Aš dabar skaitau knygą, laikraštį, rašmenis ant sienos — šalin.

Norėjau imtis ko nors prasminga, kas derėtų suaugusiam žmogui: vaikščioti į susitikimus, diktuoti sekretorei, drauge su prašmatniais žmonėmis sėdėti prie ilgo raudonmedžio valdybos stalo, skraidyti į konferencijas, eiti atsipalaiduoti į madingus barus, šokinėti į lovą su geidulingomis moterimis, prieš tai ir po to linksminti jas sąmojingomis kalbomis, kasdien važinėti į darbą iš Konektikuto.

Kai 1971 metais gimė duktė, mano svajos nublanko prieš jos mielą tikrovę ir pasaulyje pasijutau gerokai jaukiau. Kiekvieną rytą paduodavau Megei buteliuką, pakeisdavau vystyklą, nuplaudavau jos užpakaliuką virtuvės praustuvėje šiltu muilinu vandeniu, atsispirdavau pagundai perskaityti rytinį laikraštį, nes tam reikėjo per daug laiko, drauge su kitais dirbančiaisiais stovėdamas nuvažiuodavau iš Bruklino į Manheteną, Penkioliktąja gatve nueidavau iki Stiuvesanto mokyklos, pro moksleivių minią prasibraudavau prie pagrindinių durų, įsisprausdavau vidun, pasisveikindavau su apsaugininku, paspausdavau laikmatį, pasiimdavau iš pašto skyrelio gniužulą popierių, pasisveikindavau su mokytojais, irgi spaudančiais laikmatį, praverdavau tuščios klasės Nr. 205 duris, ilga kartimi atidarydavau langus, atsisėsdavau, apžvelgdavau tuščius suolus, kelias minutes atsipalaiduodavau prieš pirmą pamoką, prisimindamas dukterį, gugenančią prie virtuvės praustuvės, stebėdamas dulkes, šokančias klasę skrodžiančios šviesos sraute, išsiimdavau iš stalčiaus lankomumo žurnalą, atsiversdavau jį, nutrindavau nuo lentos vakarykštės prancūzų kalbos gramatikos pamokos suaugusiųjų vakarinėje mokykloje likučius ir pasisveikindavau su moksleiviais, atėjusiais į pirmą pamoką.

Rodžeris Gudmenas man pasakė, kad labai svarbu išmokyti moksleivius piešti diagramas. Jis labai mėgo jų griežtą, dailią euklidinę struktūrą. Aš atsakiau: a. Apie diagramas nieko neišmaniau. Jis man visa tai papasakojo, mudviem pietaujant Dujininkų restorane čia pat už kampo.

Rodžeris buvo kresnas plikagalvis; plikumą pabrėžė vešlūs pasišiaušę juodi, vietomis pražilę antakiai ir trumpa barzdelė, teikusi veidui gudraus šelmiškumo išraišką.

Jis eidavo pietauti su mokytojais. Dėl to buvo neeilinis direktoriaus pavaduotojas, nes šiaip direktorių pavaduotojai man priminė Kebotus ir Lodžus:

Žmonės Bostone valgo pupas ir avieną,

Ten Kebotai sveikinas tiktai su Lodžais,

O Lodžai — tiktai su Dievu.

Kartais popiet Rodžeris užeidavo į Dujininkų restoraną su mumis išgerti. Jis nieko nevaizdavo, visad būdavo linksmas, visus drąsindavo — su tokiu vadovu nejautei jokios įtampos. Jis nesipūtė, neapsimetinėjo intelektualesniu už kitus ir tyčiojosi iš biurokratų žargono. Nemanau, kad būtų pajėgęs visiškai rimtu veidu ištarti žodžius „pedagoginės strategijos“.

Jis manimi pasitikėjo. Atrodo, manė, kad galiu dėstyti bet kuriai iš keturių aukštesniųjų klasių: pirmai, antrai, trečiai ar baigiamajai. Net paklausė, ką norėčiau dėstyti, ir nusivedė mane į patalpą, kurioje buvo sudėtos kiekvienai klasei skirtos knygos. Vos neapakau, pamatęs jas sukrautas ant lentynų iki pat dvidešimties pėdų aukščio lubų, sudėtas ant vežimėlių, parengtas vežti į klases. Čia buvo anglų, amerikiečių ir pasaulio literatūros antologijų, krūvos romanų, tokių kaip „Purpurinė raidė“, „Rugiuose prie bedugnės“, „Dažytas paukštis“, „Mobis Dikas“, „Erousmitas“, „Palaikų išniekintojas“, „Gulėti tamsoje“, K. F. Kenedžio „Poezijos įvadas“. Dar buvo žodynų, poezijos rinkinių, apsakymų, pjesių, žurnalistikos ir gramatikos vadovėlių.

Imk ką nori, pasakė man Rodžeris, o jei tau reikės dar ko nors, galėsime užsakyti. Neskubėk. Šiandien gerai pagalvok. Einam pas dujininkus pietauti.

Mokykla, knygos, pietūs. Rodžeriui tai buvo vienas ir tas pats. Jis nesikeitė. Dienos pabaigoje, kai mokytojai išsirikiuodavo prie laikmačio, norėdami kuo greičiau jį nuspausti ir lėkti namo, jis, būdavo, pajudina antakius ir pasikviečia ką nors čia pat už kampo išgerti brolybės taurės, kad kelias nedulkėtų. Juk žmogui reikia pasistiprinti prieš ilgą kelionę į tolimąjį Bruklino galą. Kartais jis parveždavo mane namo; tomis dienomis, kai būdavome išgėrę po tris martinius, vairuodavo lėtai ir atsargiai. Įsitaisęs ant pagalvės, reikalingos jo trumpam kūnui kilstelėti, jis įsikibdavo į vairą tarsi vairuodamas baržą. Rytojaus dieną prisipažindavo, kad nelabai prisimena, kaip važiavo.

Per visus darbo mokytoju metus aš pirmą kartą klasėje pasijutau laisvas. Galėjau dėstyti tai, ką pats norėjau. Nesvarbu, jei prašalaičiai imdavo kaišioti galvas. Retkarčiais, kai pamokų stebėti ateidavo Rodžeris, jis man parašydavo pakilius, teigiamus įvertinimus. Jis įveikė mano priešiškumą visiems žmonėms, stovintiems vienu ar dviem laipteliais aukščiau už mane. Pasakojau jam, ką veikiu per savo pamokas, o jis mane tik skatino. Kartais užsimindavo apie tai, kad būtina vaikus išmokyti diagramų, aš pažadėdavau pasistengti. Paskui tai virto pokštu.

Tikrai stengiausi, bet man nepavyko. Pripaišydavau ant lentos vertikalių, horizontalių, įstrižų linijų, o paskui stovėdavau, pats jų priblokštas, kol kartą vienas moksleivis kinas pasisiūlė paaiškinti mokytojui tai, ką mokytojas pats turėjo žinoti.

Mano moksleiviai buvo kantrūs, bet iš žvilgsnių, kuriais jie persimesdavo, iš gausių raštelių, perduodamų iš rankų į rankas, spėjau, jog esu įkliuvęs į gramatikos brūzgynus. Stiuvesanto moksleiviams reikėjo mokėti gramatiką — ji jiems buvo naudinga mokantis ispanų, prancūzų, vokiečių, hebrajų, italų ir lotynų kalbas.

Rodžeris mane suprato. Jis pasakė: žinai, gal diagramos ir nėra tavo stiprybė. Pasak jo, kai kuriems žmonėms tiesiog Dievo neduota jų permanyti. Arlina Dalberg permano. Džo Kuranas taip pat permano — kuo puikiausiai. Kaip kitaip, juk jis baigė Bostono lotynų kalbos mokyklą, pustrečio šimtmečio senesnę už Stiuvesanto, be to, jo tvirtinimu, dar prestižiškesnę. Dėstymas Stiuvesanto mokykloje jam prilygo socialiniam nuopuoliui. Jis galėjo pateikti graikų ir lotynų, o veikiausiai dar prancūzų ir vokiečių kalbos diagramas. Štai kaip mokoma Bostone. Džesas Lioventalis irgi jas permanė, bet kitaip nė negalėjo būti. Jis buvo seniausias skyriaus mokytojas, apsitaisęs elegantišku kostiumu su liemene, per kurios priekį tįso auksinė laikrodžio grandinėlė, su akiniais aukso rėmeliais, senoviškų manierų, tikras mokslininkas; Džesas Lioventalis nenorėjo eiti į pensiją, bet išėjęs ketino per dienas skaityti graikus ir iškeliauti į aną pasaulį su Homero žodžiais lūpose. Rodžeriui patiko savo skyriuje turėti rimtų mokytojų, galinčių prireikus akimirksniu sudaryti diagramą.