Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Jo įpročiai vertė mane jaustis nejaukiai. Būdavo, ateis į laukiamąjį ir stovi. Tai reiškė, kad man reikia atsistoti ir eiti į konsultacijų kambarį. Nė karto nepadavė man rankos, nė karto mudu nepersimetėme mandagumo frazėmis. Svarsčiau, gal tai man priklauso pasisveikinti ir ištiesti jam ranką: ką jis pamanytų, jei taip ir pasielgčiau? Gal pasakytų, kad darau tai skatinamas baisaus menkavertiškumo jausmo? Nenorėjau jam suteikti medžiagos, iš kurios jis galėtų daryti išvadas, jog esu pamišėlis, kaip kai kurie mano šeimos protėviai. Norėjau padaryti jam įspūdį ramiu elgesiu, logika ir, jei galima, sąmoju.

Per pirmą susitikimą jis stebėjo mano pastangas apsispręsti, kaip elgtis. Ar tai bus kas nors panašaus į išpažintį? Sąžinės sąskaitą? Man sėstis į aukštą kėdę su atlošu ar gultis ant kušetės, kaip elgiasi filmų herojai? Jei atsisėsiu į kėdę, turėsiu penkiasdešimt minučių į jį žiūrėti, o jei atsigulsiu ant kušetės, galėsiu spoksoti į lubas ir išvengti jo žvilgsnio. Atsisėdau į kėdę, jis atsisėdo į savąją, ir man gerokai palengvėjo, kai jo veide nepamačiau smerkimo.

Po kelių susitikimų užsimaniau viską baigti ir verčiau nueiti į Trečiojo aveniu barą ramiai popiet išgerti alaus. Bet neturėjau pakankamai drąsos arba dar nebuvau pakankamai įpykęs. Ėjo savaitės, o aš sėdėjau toje kėdėje ir paisčiau niekus, kartais ateidavau net dukart per savaitę, nes man, kaip jis pasakė, reikia daugiau dėmesio. Norėjau paklausti kodėl, bet jau buvau bepradedąs suprasti jo metodą — viską turėjau suprasti pats. Jei jau taip, klausiau savęs, tai už ką aš jam moku? Kodėl negalėčiau sėdėti Centriniame parke, žiūrėti į medžius bei voveres ir leisti rūpesčiams patiems išlįsti į paviršių? Arba kodėl negalėčiau nueiti į aludę, išgerti vieną kitą bokalą alaus, pažvelgti giliau, ištyrinėti savo sąžinę? Sutaupyčiau šimtus dolerių. Norėjau imti ir tiesiai paklausti: daktare, kas man negerai? Kodėl aš čia? Už visus pinigus, kuriuos jums moku, norėčiau išgirsti diagnozę, tai kas, kad man, vargšui mokytojui, suteikiate nuolaidą. Jei jūs įvardysite mano ligą, gal aš galėsiu apie ją pasiskaityti ir sugalvoti, kaip gydytis. Negaliu čia vaikščioti savaitė po savaitės ir pliurpti apie savo gyvenimą nežinodamas, ar tai gydymo pradžia, vidurys ar jau pabaiga.

Bet taip jam pasakyti man nepavyko. Buvau ne taip išauklėtas. Pasirodyčiau nemandagus, jis gali įsižeisti. Norėjau gerai pasirodyti, baiminausi, kad jis pradės manęs gailėtis. Nejau jis nemato, koks aš racionalus ir kupinas pusiausvyros, tai kas, kad mano santuoka žlunga, o gyvenimas neturi nei krypties, nei tikslo.

Jis vis rašėsi kažką savo sąsiuvinyje ir, nors nė karto jo neparodė, manau, jam su manim buvo smagu. Aš jam pasakojau apie savo gyvenimą Airijoje ir mokytojo darbą. Iš paskutiniųjų stengiausi pasakoti gyvai ir įdomiai, kad jis nepamanytų, jog kas nors negerai. Nenorėjau, kad jis sunerimtų. Bet jei viskas taip gerai, tai ką aš išvis čia veikiu? Norėjau sulaukti iš jo kokios nors reakcijos, bent šypsenėlės, bent žodelio, patvirtinančio, kad jis įvertino mano pastangas. Ničnieko. Jis laimėjo. Jo buvo viršus.

Staiga jis mane apstulbino. Pasakė: aha, numetė sąsiuvinį ant kelių ir įsispoksojo į mane. Aš bijojau prasižioti. Ką pasakiau, kad sulaukiau šito „aha“?

Manau, jūs pataikėte į dešimtuką, tarė jis.

O, dar vienas dešimtukas. Mados pramonės profesinėje mokykloje mokymo dalies vedėjas mane jau gyrė už tai, kad per pamoką aiškindamas sakinio dalis pataikiau į dešimtuką.

Prieš tą „aha“ tepasakiau, kad išėjęs iš mokyklos droviuosi bendrauti su žmonėmis. Atsidūręs kokioje nors grupėje beveik negaliu kalbėti, kol šiek tiek neišgeriu, kitaip negu mano žmona ar brolis, kurie gali prieiti prie bet ko ir iškart pradėti gyvai šnekučiuotis. Štai koks buvo tas dešimtukas.

Po „aha“ jis pasakė „hmmm“. Jums butų labai gerai palankyti grupės užsiėmimus. Jei pradėtumėte interakciją su kitais žmonėmis, tai būtų žingsnis į priekį. Turime čia tokią nedidelę grupę. Jūs būtumėte šeštas narys.

Aš nenorėjau būti šeštas narys. Nežinojau, kas ta interakcija. Kad ir kas tai būtų, nenorėjau tuo užsiimti. Kaip jam pasakyti, ką jaučiu, — kad tik švaistau pinigus ir gaištu laiką? Šešias savaites praleidau pliurpdamas jo kėdėje, o jaučiuosi kur kas prasčiau negu iki tol. Kada galiausiai galėsiu prieiti prie pirmo pasitaikiusio žmogaus ir pradėti su juo kalbėtis lengvai, nerūpestingai kaip Alberta arba Malachis?

Žmona man pasakė, jog tai gera mintis, tai kas, kad kainuos dar daugiau. Ji pareiškė, jog man trūksta socialinių įgūdžių, esu truputį netašytas ir dėl to darbas grupėje gali atnešti didelių permainų.

Tai buvo ilgo, kelias valandas trukusio kivirčo pradžia. Ką ji sau leidžia — pasakoti man, kad esu netašytas tarsi koks sumautas airiūkštis, tik išlipęs iš laivo su pelkių dumblu išterliotomis klumpėmis? Pareiškiau neketinąs gaišti laiko su Niujorko puspročiais, drauge su jais zirzti dėl nenusisekusio gyvenimo ar dalytis intymiausiomis paslaptimis. Jau pakaks, kad visą paauglystę šnibždėjau savo nuodėmes į ausį kunigui, kuris žiovaudamas klausydavo, o išklausęs liepdavo pažadėti, jog daugiau nebenusidėsiu, nes bijosiu įskaudinti vargšą Jėzų, kuris už mano nuodėmes kentėjo ant kryžiaus. Dabar ji su tuo psichiatru nori, kad pliurpčiau toliau. Ne.

Ji atsakė jau bloguojanti nuo visų tų pasakojimų apie mano varganą katalikišką vaikystę. Aš jos nekaltinau. Man pačiam buvo bloga nuo savo varganos katalikiškos vaikystės, kuri atsivijo mane per Atlantą ir kaulyte kaulijo visiems apie ją papasakojama. Alberta pareiškė, kad jei atsisakysiu tęsti terapiją, man bus blogai.

Terapiją? Apie ką tu kalbi?

Tu juk gydaisi, ir jei nutrauksi gydymą, mūsų santuokai galas.

Tai nuskambėjo kaip tikra pagunda. Jei vėl tapčiau viengungis, galėčiau laisvai slankioti po Manheteną. Galėjau jai atsakyti: ir gerai, mūsų santuokai galas. Bet nutylėjau. Net jei vėl būčiau laisvas, kokia sveiko proto moteris sutiktų susidėti su manim — be tikslo klaidžiojančiu netašytu pedagogu, pasakojančiu apie savo gyvenimą Dživsui iš Rytų devyniasdešimt šeštosios gatvės? Prisiminiau airių patarlę: „Geriau kivirčai, negu vienatvė“, ir nutariau nieko nekeisti.

Tai, ką toje grupėje kalbėjo žmonės, mane sukrėtė. Jie pasakojo apie seksą su tėvais, motinomis, broliais, seserimis, atvykusiais paviešėti dėdėmis, rabino žmona, airių seteriu, puodu vištos kepenėlių, seksą su meistru, kuris atėjo pataisyti šaldytuvo ir, numetęs drabužius ant virtuvės grindų, užtruko kelias dienas. Tokius dalykus atskleistum tiktai kunigui, bet šie žmonės nesipriešindami klojo savo paslaptis visam pasauliui. Aš šį tą išmaniau apie seksą. Buvau skaitęs „Kamasutrą“, „Ledi Čaterli meilužį“ ir markizo de Sado „Šimtą dvidešimt Sodomos dienų“, bet iki tol maniau, kad tai tik knygos, tik rašytojų išmonė. D. H. Lorensas ir net pats markizas, pasėdėję toje grupėje, išeitų sukrėsti.

Mes susėsdavome pusračiu priešais Henrį, o šis vis kažką rašėsi į savo sąsiuvinį, kartais linkteldamas galva. Kartą vienas vyriškis papasakojo, kaip jis nuėjo į mišias ir parsinešė namo Komunijos ostiją, norėdamas ant jos masturbuotis: staiga stojo tyla. Jis pareiškė tokiu būdu nutraukęs visus ryšius su Romos katalikų bažnyčia, ir šis veiksmas jį taip sujaudinęs, kad paskui ne kartą jį kartojęs vien dėl smagumo. Jis puikiai suvokė, kad nė vienas pasaulio kunigas jam nesuteiks atleidimo už tokį Komunijos išniekinimą.