Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Tedas paklausė, ar aš tikintis, ar lankau bažnyčią. Pasiūlė po valandos ateiti į metodistų pamaldas, bet aš sumurmėjau, kad kartais nueinu išklausyti mišių. Jis atsakė suprantąs mane. Kaip galėjo suprasti? Ką metodistas išmano apie kataliko, ypač airio kataliko, kančias? (Žinoma jam šito nepasakiau. Nenorėjau įžeisti. Jis buvo toks nuoširdus.) Paklausė, ar nenorėčiau kartu pasimelsti, bet aš vėl sumurmėjau, kad nemoku protestantų maldų, be to, man reikia nusiprausti po dušu ir persirengti. Jis metė į mane žvilgsnį, kurį rašytojai vadina veriamu, ir aš staiga pamaniau, kad jis viską suprato. Jam buvo tik dvidešimt ketveri, bet jis jau turėjo tikėjimą, perspektyvą, kryptį. Gal ir buvo girdėjęs apie nuodėmes, bet buvo aiškiai matyti, kad pats jų nedarė: buvo visiškai tyras.

Pasakiau Tedui, kad nusiprausęs susirasiu katalikų koplyčią ir nueisiu į mišias. Jis atsakė: nereikia jokių mišių. Nereikia kunigo. Yra tikėjimas, yra Biblija, yra tavo keliai ir grindys, ant kurių atsiklaupęs gali melstis.

Tai išgirdęs, suirzau. Kodėl žmonės negali palikti kitų ramybėje? Kodėl amžinai nori atversti tokius kaip aš?

Ne, aš nenorėjau pulti ant kelių ir melstis drauge su metodistu. Dar blogiau: nenorėjau eiti nei į mišias, nei išpažinties, nei ko nors kita, kadangi galėjau pakilti laiptais aukštyn, išeiti ant denio, atsisėsti į krėslą ir žiūrėti, kaip prieš akis linguoja horizontas.

Et, velniop, tariau sau ir nusiprausiau po dušu, mąstydamas apie horizontą. Horizontai man atrodė geresni už žmones. Jie nekibo prie kitų horizontų. Kai išėjau iš dušo, Tedas jau buvo išėjęs, o jo daiktai gulėjo dailiai sudėti ant gulto.

Ant denio pamačiau atlinguojančią privačią slaugę, įsikibusią į parankę kresnam žilam storuliui tamsiai mėlynu dvieiliu švarku aukso sagomis ir rausva skepetaite po kaklu. Ji apsimetė manęs nematanti, bet aš taip įdėmiai spoksojau, kad turėjo man linktelėti. Linktelėjo ir praėjo; kažin, pamaniau, ar viksi užpakaliu tyčia, kad labiau mane pakankintų?

Ir tegu viksi. Man nusispjaut.

Bet tai buvo netiesa. Pasijutau sugniuždytas, atstumtas. Kaip slaugė galėjo po trijų dienų, praleistų su manimi, nueiti paskui tą senį, juk jam mažiausiai šešiasdešimt? Nejau pamiršo, kaip mes sėdėjome lovoje, butelis po butelio gerdami baltąjį vyną? Arba kaip aš jai vonioje tryniau nugarą? Ką dabar man vienam veikti dvi dienas, kol laivas prisišvartuos Airijoje? Teks gulėti apačioje ir klausytis, kaip metodistas meldžiasi ir dūsauja dėl mano nuodėmių. Slaugei tai nerūpėjo. Ji tyčia painiojosi man po kojom įvairiuose deniuose, norėdama mane paerzinti, ir kai pradėdavau galvoti apie ją ir tą senį, pasibjaurėdavau įsivaizdavęs jo nukaršusį, susiraukšlėjusį kūną greta jos.

Likusios dvi dienos buvo tamsios kaip naktis: stovėjau prie denio aptvaro ir svarsčiau, ar nešokus į Atlanto vandenyną, pas visus laivus, nuskendusius per karą, — karo laivus, povandeninius laivus, naikintuvus, krovininius laivus, kažin, gal ir koks lėktuvnešis bus čia nuskendęs? Galvodamas apie lėktuvnešius ir vandenyje plūduriuojančius kūnus, kartais atsitrenkiančius į bortą, pasijutau kiek geriau, bet sielvartas netruko sugrįžti. Kai žmogus slankioji po laivą, neturėdamas ką veikti, ir nuolat susitinki slaugę, su kuria praleidai tris dienas, o dabar ji vaikšto su seniu, vilkinčiu dvieilį švarką, norom nenorom pradėsi nekaip apie save galvoti. Jei šokčiau į Atlantą, ji tikriausiai susimąstytų, tiktai kas man iš to, juk niekad to nebesužinočiau.

Stovėjau prie to aptvaro, linguodamas drauge su laivu, ir mąsčiau apie savo gyvenimą, apie tai, koks esu kinkadrebys. (Tuo metu tai buvo vienas mėgstamiausių mano žodžių, ir jis čia labai tiko.) Kinkadrebys. Nuo pat tos dienos, kai atvykau į Niujorką, iki šios akimirkos laive „Karalienė Elžbieta“ aš nieko kita neveikiau, tik klajojau iš vienos vietos į kitą: emigravau, dirbau visokius niekam tikusius darbus, gėriau Vokietijoje ir Niujorke, sekiojau paskui moteris, ketverius metus pramiegojau Niujorko universitete, dirbau mokytoju vienoje ar kitoje mokykloje, vedžiau ir tuoj pat pasigailėjau, vėl gėriau, pasiekiau aklagatvį mokytojo karjeroje, o paskui išplaukiau į Airiją, tikėdamasis, kad gyvenimas susitvarkys savaime.

Troškau priklausyti kuriai nors iš linksmų grupelių, susibūrusių sausumoje arba jūroje, kurios žaidžia stalo tenisą ir rodo fokusus kortomis, paskui eina išgerti ar dar balažin ko, bet neturėjau tam talento. Mintyse ne kartą buvau surepetavęs, ką reikia sakyti. O, sveiki, sakysiu. Kaip sekasi? O jie atsakys: puikiai, tarp kitko, gal ir jūs norėtumėte ko nors išgerti? Tada aš — taip atsainiai — atsakysiu: kodėl ne? („Atsainiai“ tuo metu irgi buvo mano mėgstamas žodis, nes labai stengiausi toks atrodyti, be to, man patiko jo skambesys.) Jei išgersiu keletą taurelių, gal ir atsainumas atsiras. Žaviai, kaip dera airiui, tapsiu vakarėlio siela, bet kol kas nenorėjau trauktis nuo aptvaro ir paguodos, kurią teikė suvokimas, kad dabar pat galiu viską baigti.

Negalėjau išmesti iš galvos to skaičiaus: trisdešimt aštuoneri. Senstantis mokytojas plaukia į Dubliną studijuoti toliau. Ar taip žmogui dera gyventi?

Prisiverčiau atsisėsti į šezlongą ir vidury Atlanto surengiau skubų susitikimą su pačiu savim, užmerkiau akis, kad nematyčiau nei vandenyno, nei slaugės. Bet negalėjau negirdėti jos kulniukų kaukšėjimo — kaukšt, kaukšt — ir amerikietiškai garsaus Nukaršėlio Skepetaičio kvatojimo.

Jei būčiau turėjęs bent šiokį tokį intelektą, o ne tik būtiniausius išgyvenimo įgūdžius, veikiausiai būčiau pamėginęs skausmingai perkainoti visą savo gyvenimą. Bet aš neturėjau savistabos gebėjimo. Šitiek metų atlikinėjus sąžinės sąskaitą Limerike, dabar man tai padaryti buvo vieni juokai. Tačiau čia reikėjo ko kita. Motina Bažnyčia čia nepadės. Sėdėdamas tame šezlonge, nedrįsau žingtelėti net už katekizmo ribų. Pradėjau suprasti, kad nieko nesuprantu, ėmiau gilintis į save ir iš sielvarto suskaudo galvą. Trisdešimt aštuonerių metų visiškai sutrikęs vyras: net neįsivaizdavau, ką toliau daryti. Štai koks neišmanėlis buvau. Dabar jau žinau, kad už viską reikia kaltinti ką tik nori, bet jokiu būdu ne save: tėvus, vargingą vaikystę, Bažnyčią, anglus.

Niujorke įvairūs žmonės, o labiausiai Alberta, man kalbėjo: tau reikia pagalbos. Supratau, kad iš tikrųjų jie nori pasakyti: tau galvoj negerai. Eik pas psichiatrą.

Alberta neatlyžo. Sakė, kad su manimi neįmanoma gyventi, ir pati sutarė man susitikimą su psichoanalitiku Rytų devyniasdešimt šeštojoje gatvėje, psichiatrų kvartale. Jo vardas buvo Henris ir aš iš karto viską sugadinau pareikšdamas, kad jis atrodo kaip Dživsas7. Jis paklausė, kas tas Dživsas, ir anaiptol neapsidžiaugė, kai papasakojau apie Vudhauzo romanų herojų. Pakėlė antakius kaip tikras Dživsas ir aš pasijutau visiškas kvailys. Be to, nesusivokiau, kas čia vyksta, ką aš veikiu jo įstaigoje. Iš psichologijos paskaitų Niujorko universitete žinojau, kad psichiką sudaro įvairios dalys — sąmonė, pasąmonė, kolektyvinė pasąmonė, ego, id, libido ir gal dar keli tamsūs, nuošalūs kampeliai, pilni pasislėpusių demonų. Tiek ir težinojau, jei tai galima pavadinti žinojimu. Todėl niekaip nesupratau, kodėl moku pinigus, kurių ir šiaip visai neturiu, žmogui, sėdinčiam priešais mane, laikančiam tiesiai po smakru užrašų sąsiuvinį ir kažką į jį rašančiam, o kartais pažvelgiančiam į mane taip, tarsi būčiau laboratorijos mėginys.

Jis beveik nekalbėjo ir aš jutau, kad privalau užpildyti tylos pauzes, nes kitaip tik sėdėsime ir dėbsosime vienas į kitą. Nė karto net nepaklausė: o kaip jūs tada pasijutote?, kaip daro psichiatrai filmuose. Kai užversdavo sąsiuvinį, suprasdavau, kad užsiėmimas pasibaigė ir atėjo metas jam sumokėti. Pradžioje jis man pasakė nereikalausiąs mokėti visos kainos. Suteiks man, vargšui mokytojui, nuolaidą. Norėjau jam atsakyti, kad labdaros man nereikia, bet jau buvau atpratęs sakyti tai, ką galvoju.