Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Atskirą kortelių krūvą skyriau airių istorijai Amerikoje, ir ši krūva išėjo didesnė negu ta, kuri buvo skirta literatūriniams ryšiams. Tik jos mane sulaikė, kad per pietus neičiau į aludes, tik jos man neleido dirbti to, ką būčiau turėjęs dirbti, — nagrinėti Airijos ir Amerikos literatūrinių ryšių.

Gal galėčiau pakeisti disertacijos temą? Gal Trejybės kolegija man leistų panagrinėti airių gyvenimą Amerikoje politikos, muzikos, karybos ir pramogų verslo srityse?

Profesorius Valtonas atsakė, kad anglų kalbos katedroje to padaryti neįmanoma. Jo manymu, aš nuklydau į istorijos sritį, tam reikėtų istorijos katedros pritarimo, tačiau jis abejojantis, ar jį gaučiau, nes neturiu istorinio išsilavinimo. Jau metus praleidau Trejybės kolegijoje, man beliko tik metai baigti disertacijai apie Airijos ir Amerikos literatūrinius ryšius. Profesorius paaiškino, kad dabar labai svarbu nepaleisti iš rankų vairo.

Kaip man pranešti žmonai į Niujorką, kad ištisus metus švaisčiau laiką, tyrinėdamas Airijos bei Amerikos istorijos nuošales, nors turėjau gilinti literatūros žinias?

Pasilikau Dubline, vargais negalais mėgindamas sukurpti kokią nors disertaciją. Jei per pietus nueisiu į aludę ir protui praskaidrinti išgersiu vieną kitą bokalą, tikrai patirsiu kokią nors įžvalgą ar įkvėpimą. Be abejo. Barmenas paima pinigus. Paduoda man alų. Daugiau nieko neįvyksta.

Sėdėdavau ant suolo Šv. Stepono parke, geisdamas Dublino įstaigose dirbančių merginų. Ar jos sutiktų pabėgti su manimi į Konio salą, Rokavėjų, Hemptonus?

Stebėjau antis tvenkinyje ir pavydėjau joms. Joms gyvenime nieko daugiau nereikėjo daryti, tik kvaksėti, irtis kojomis ir laiku išsižioti, kai gauna lesalą. Joms nerūpi disertacija, kuri baigia mane nukamuoti. Kaip, kada aš taip įkliuvau? Jėzau! Galėčiau dabar būti Niujorke, patenkintas vesti po penkias pamokas per dieną, paskui eiti namo, išgerti alaus, nueiti į kiną, paskaityti knygą, paburkuoti su žmona ir miegoti.

Bet matai, ne. Snargliui Frenkiui iš Limeriko skersgatvių prireikė iškilti aukščiau už kitus, užkopti karjeros laiptais, susidraugauti su aukštesnės klasės žmonėmis, kurie mokosi Trejybės kolegijoje.

Štai tau atpildas, Frenki, už tavo pasigailėtinas ambicijas. Gal greitai bėk ir nusipirk Trejybės spalvų šaliką? Pažiūrėk, gal pralinksmėsi, gal tai padės tau parašyti didįjį veikalą apie Airijos ir Amerikos literatūrinius ryšius 1889–1911 metais.

Esama tokio užsiėmimo, kuris vadinamas „susiimti“. Mėginau susiimti, bet nebuvo ką imti.

Šiaip taip praslinko ir antri metai Dubline. Niekaip negalėjau čia rasti sau vietos. Man nepakako asmenybės jėgos ar pasitikėjimo, kad galėčiau įsibrauti į kokią nors grupę, tapti saviškiu, visiems pastatyti alaus ir laidyti sąmojingas replikas, kurios neva nuolat skraido airių aludėse.

Sėdėjau bibliotekoje ir auginau savąją kortelių krūvą. Dar gėriau, ir tai visiškai sumaišė man galvą. Eidavau pasivaikščioti toli už miesto tai vienomis, tai kitomis gatvėmis. Susipažinau su moterimi, protestante, mudu permiegojom. Ji mane pamilo, aš pats nesuprantu už ką.

Klajojau Dublino gatvėmis ir ieškojau durų. Įsivaizdavau, kad kiekviename mieste yra vieta prašalaičiams bei keliauninkams. Niujorke man tai buvo mokykla, barai ir draugystė. Dubline man neatsivėrė jokios durys ir galiausiai turėjau prisipažinti, kas mane labiausiai kankino: pasiilgau Niujorko. Iš pradžių priešinausi tam jausmui. Eik šalin. Palik mane ramybėje. Man patinka Dublinas. Žiūrėk, kiek čia istorijos. Kiekvienoje gatvelėje alsuoja praeitis. Vaikystėje, gyvendamas Limerike, aš svajojau apie Dubliną. Taip, bet, taip, bet taip, kaip sakydavo mano dėdė Kitingas. Tau tuoj keturiasdešimt, jau laikas apsispręsti, šiksi ar lipsi nuo puodo.

Prieš man išvykstant iš Trejybės kolegijos, profesorius Valtonas peržvelgė mano korteles ir pasakė: vaje, vaje.

1971 metų sausį aš, nevykėlis doktorantas, grįžau į Niujorką. Alberta buvo nėščia. Mes pradėjome kūdikį praėjusią vasarą, kai buvome dviem savaitėms išvykę į Nantuketą. Pasakiau jai, kad tyrimus galiu tęsti Niujorke, Keturiasdešimt antrosios gatvės bibliotekoje. Mano atsivežtos kortelės jai padarė įspūdį, bet vis dėlto norėjo sužinoti, kam jos reikalingos.

Kiekvieną šeštadienį aš sėdėdavau Keturiasdešimt antrosios gatvės bibliotekos Pietinėje skaitykloje. Turėjau sėdėti Šiaurinėje, kur yra literatūros skyrius, bet Pietinėje radau „Šventųjų gyvenimus“ ir negalėjau nuo jų atsiplėšti. Paskui netyčia radau aprašymų, kaip buvo tiesiamas Transkontinentinis geležinkelis, kaip airiai su kinais varžėsi, tiesdami jį iš priešingų pusių, kaip airiai gėrė ir netausojo sveikatos, o kinai rūkė opijų ir ilsėjosi, kaip airiai valgė kas pakliuvo, o kinai maitinosi jiems gerai žinomais ir mėgstamais valgiais, kaip kinai dirbdami niekad nedainuodavo, o airiai niekad nenutildavo, ir kas gi jiems iš to, tiems vargšams pakvaišusiems airiams?

Alberta išėjo į dekretines ir aš pavadavau ją Sjuardo parko mokykloje. Tačiau man ten padirbus tik mėnesį nuo infarkto mirė direktorius. Netyčia lifte sutikau naująjį direktorių — buvusį mokymo dalies vedėją, atleidusį mane iš Mados pramonės profesinės mokyklos. Paklausiau: jūs mane persekiojate? Jo lūpos kietai susičiaupė, ir aš vėl supratau, kad mano dienos čia suskaičiuotos.

Po kelių savaičių pasirašiau sau mirties nuosprendį. Prie kitų mokytojų direktorius manęs paklausė: na, pone Makortai, ar jūs jau tėtis?

Ne, dar ne.

Na, o ko labiau laukiate — berniuko ar mergaitės?

O, man tas pats.

Na, atsakė jis, kad tik nebūtų visai belytis.

Ką padarysi, jei toks gims, išauginsime jį mokyklos direktorium.

Netrukus gavau laišką, pranešantį, kad esu atleistas „dėl kadrų kaitos“, ir pasirašytą (laikinai einančio pareigas) direktoriaus pavaduotojo Mičelo B. Sulicho.

Dabar jau būdamas visiškas nevykėlis ėmiau ieškoti vietos pasaulyje. Tapau nuolatiniu mokytojų pavaduotoju, klajojau iš vienos mokyklos į kitą. Įvairios mokyklos mane samdydavo vienai dienai, kad pavaduočiau susirgusius mokytojus. Kitose mokyklose reikėdavo mokytojo pavaduoti kolegoms, iškviestiems į teismus dirbti prisiekusiaisiais. Man skirdavo anglų kalbos pamokas, taip pat viską, kam trūko mokytojo: biologiją, dailę, fiziką, istoriją, matematiką. Mokytojų pavaduotojai, tokie kaip aš, egzistavo kažin kur tikrovės prieangyje. Kasdien manęs klausdavo: kas jūs šiandien?

Ponia Kac.

A!

Štai kas aš buvau: ponia Kac, ponas Gordonas, panelė Niuman. Niekad nebūdavau savimi. Visada tik „A!“.

Klasėje neturėjau jokio autoriteto. Kartais direktorių pavaduotojai man pasakydavo, ką dėstyti, bet moksleiviai nekreipdavo į mane dėmesio ir aš nieko negalėjau padaryti. Tie, kurie išvis ateidavo į pamoką, plepėdavo, nekreipdami į mane dėmesio, reikalaudavo išleidžiami į tualetą, snausdavo, pasidėję galvas ant suolų, laidydavo popierinius lėktuvėlius, ruošdavosi kitoms pamokoms.

Išmokau atbaidyti moksleivius, kad jie neitų į mano pamokas. Jei nori tuščios klasės, pakanka atsistoti tarpduryje ir žiauriai išsiviepti. Moksleiviai nuspręs, jog esi pikčiurna, ir pabėgs. Į pamokas ateidavo tik kinai. Tikriausiai tėvai jiems būdavo prigrasinę. Jie sėdėdavo gale ir mokydavosi, nepaisydami mano subtilių siūlymų keliauti savo reikalais. Direktoriai ir jų pavaduotojai nesidžiaugdavo, pamatę, kaip aš sėdžiu prie stalo pustuštėje klasėje ir skaitau knygą arba laikraštį. Jie sakydavo, kad turėčiau dėstyti medžiagą. Tam juk esu pasamdytas. Mielai dėstyčiau, atsakydavau, bet pamoka fizikos, o mano specialybė — anglų kalba. Jie patys žinojo klausinėjantys kvailysčių, bet buvo atsakingi žmonės ir turėjo to paklausti: o kur vaikai? Mokykloje visi gerai žino taisyklę: jei matai, kad pamoką ves pavaduojantis mokytojas, bėk, brolau, bėk kiek išgali.