Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

1974 metais, dirbdamas Stiuvesanto mokykloje trečius metus, gaunu pasiūlymą dėstyti kūrybinio rašymo kursą. Rodžeris Gudmenas sako: tu susidorosi.

Nieko neišmanau nei apie rašymą, nei apie tai, kaip jo mokyti. Rodžeris sako: nesijaudink. Šioje šalyje šimtai mokytojų ir dėstytojų moko rašyti, daugelis iš jų nėra išspausdinę nė vieno savo kūrinio.

O tu — tik pažiūrėk, sako Bilas Insas, vėliau pakeitęs Rodžerį. Tavo keli rašiniai buvo išspausdinti. Aš atsakau, kad pora tekstų Village Voice, Newsday ir jau nebeleidžiamame Dublino laikraštyje dar ne pagrindas vadintis rašymo ekspertu. Tuoj visi sužinos, kad apie kūrybinio rašymo dėstymą aš nė velnio neišmanau. Paskui prisimenu motinos posakį: Dieve padėk, kartais tenka ir galva rizikuoti.

Taip ir neprisiverčiu pasakyti mokantis kūrybinio rašymo, poezijos ar literatūros, juo labiau kad pats visą laiką mokausi. Verčiau sakau, jog dėstau kursą ar vedu pamokas.

Kaip visada, turiu penkias pamokas per dieną, tris „paprastos“ anglų kalbos, dvi — kūrybinio rašymo. Man skirta trisdešimt septynių moksleivių klasė ir visas su tuo susijęs biurokratizmas. Kiekvieną semestrą gaunu vis naują užduotį: budėti laiptinėse ir koridoriuose, stebėti, ar mokykloje neplatinami narkotikai, kovoti su moksleivių krečiamais pokštais, palaikyti tvarką valgyklose, prižiūrėti mokyklos vestibiulį ir tikrinti, ar visi įeinantieji bei išeinantieji turi oficialų leidimą. Kai po vienu stogu susirenka trys tūkstančiai gabių paauglių, reikia griebtis visų atsargumo priemonių. Jie amžinai ką nors išsigalvoja. Toks jų darbas.

Kai paskelbiau, kad skaitysime „Pasakojimą apie du miestus“, jie ėmė vaitoti. Kodėl negalim skaityti „Žiedų valdovo“, apskritai kokios nors fantastinės literatūros? Kodėl negalima?..

Pakaks. Aš rėžiau liepsningą kalbą apie Prancūzijos revoliuciją, apie neviltin paskendusius žmones, išsekintus skurdo ir tironijos. Pajutau vienybę su engiamais prancūzais ir su didžiausiu malonumu išliejau savo teisėtą pasipiktinimą. Į barikadas, mes enfants!

Jie į mane žiūrėjo, kaip įpratę žiūrėti, tarsi norėdami pasakyti: na štai, ir vėl. Dar vienas mokytojas su sava rakštim subinėj.

Žinoma, jums tai nerūpi, išsiviepiau aš. O juk ir dabar yra milijonai žmonių, kurie rytais neišsliuogia iš šiltų baltų patalėlių ir neina nusilengvinti į švarutėlį baltutėlį tualetą. Milijonai nėra nė girdėję apie karštą ir šaltą tekantį vandenį, kvepiantį muilą, plaukų šampūną, balzamą, prašmatnius didžiulius rankšluosčius, storus kaip jūsų, stuobrių, oda.

Jų veiduose parašyta: et, tegu jis kalba. Kai mokytojui užeina, jo neperkalbėsi. Nieko nepadarysi. Tik pradėk jam prieštarauti, jis bematant išsitrauks raudoną parkerį ir brūkštels ženkliuką, kad sumažina tau pažymį. Paskui tėtis paklaus: kas čia dabar? O tau teks aiškintis, kad tam mokytojui skurdžių problema kaip rakštis subinėj. Tėtis tavim nepatikės ir milijoną metų uždraus vakarais eiti iš namų. Todėl geriausia tyliai pasėdėti. Ir su tėvais, ir su mokytojais tyla visada geriausia byla. Paklausykim, ką jis kalba.

Šiandien jūs pareisite į savo patogius butus ir namus, pulsite prie šaldytuvų, atsidarysite dureles, apžiūrėsite, ko ten yra, nerasite nieko skanaus, imsite klausinėti mamos, gal galima užsakyti picą, nesvarbu, kad po valandos pietausim. Ji atsakys: žinoma, saulele. Juk jums taip sunku, kasdien reikia eiti į mokyklą, ten jus kankina mokytojai, verčia skaityti Dikensą, reikia juk kokio nors atlygio.

Jau rėždamas šią tiradą suvokiau, jog jie mane laiko eiliniu įkyriu veidmainiu. Ar suprato, kad man ta tirada patinka? Mokytojas demagogas. Juk jie nekalti, kad priklauso buržuazijai, kad patogiai gyvena; ar tik čia neatsiliepia mano airiškas įprotis nuolat jaustis kieno nors nuskriaustam? Na, gerai, pakeiks, Makai.

Pirmoje eilėje, tiesiai man prieš nosį, pakelia ranką Silvija. Ji juodaodė, smulkutė, stilinga.

Pone Makortai.

Taip?

Pone Makortai.

Ką?

Jūs užsimirštate, pone Makortai. Apsiraminkit. Atsipalaiduokit. Kur jūsų plačioji airiška šypsena?

Jau norėjau riaugtelėti, kad Prancūzijos vargšų kančios, dėl kurių kilo revoliucija, anaiptol nejuokingos, bet mane pralenkė klasėje kilęs juokas ir plojimai, skirti Silvijai.

Bravo, Silvija. Šaunuolė.

Ji man šypsosi. Ak, tos rudos akys. Pasijuntu silpnas ir kvailas. Krintu ant savo kėdės ir likusią pamokos dalį leidžiu jiems juokais pasakoti apie tai, kaip jie pasitaisys. Tūps verti Čarlzo Dikenso. Pirmiausia atsisakys įpročio po pamokų valgyti picą. Pinigus, kuriuos tokiu būdu sutaupys, nusiųs Prancūzijos revoliucijos skurdžių palikuonims. Arba dar geriau: atiduos benamiams Pirmajam aveniu, ypač tam, kuris įžeidinėja visus, duodančius mažiau kaip penkis dolerius.

Pamokai pasibaigus, klasėje pasilieka Benas Čanas. Pone Makortai, galiu su jumis pasikalbėti?

Jis supratęs, ką pasakojau apie skurdą. Kiti moksleiviai nesuprato ničnieko. Bet jie dėl to nekalti, man neverta pykti. Jie atvažiavo į šią šalį prieš ketverius metus, Benui tada buvo dvylika. Jis visai nemokėjo anglų kalbos, bet atkakliai mokėsi; išmoko anglų kalbą ir matematiką, išlaikė stojamuosius egzaminus į Stiuvesanto mokyklą. Čia jam labai patinka ir visa šeima juo didžiuojasi. Giminės Kinijoje irgi juo didžiuojasi. Kad patektų į šią mokyklą, jis įveikė keturiolika tūkstančių kitų paauglių. Jo tėvas šešias dienas per savaitę, po dvylika valandų kasdien dirba Kinų kvartalo restorane. Motina dirba siuvykloje miesto centre. Kiekvieną vakarą ji gamina vakarienę visai šeimai — penkiems vaikams, vyrui, sau. Po to visiems padeda susiruošti drabužius rytdienai. Kiekvieną mėnesį duoda jaunesniesiems pasimatuoti vyresniųjų drabužius, žiūri, gal jiems jau geri. Sako, kad kai visi vaikai užaugs ir senieji drabužiai nė vienam nebetiks, ji juos atiduos kitai šeimai, neseniai atvykusiai iš Kinijos, arba nusiųs tiesiai ten. Amerikiečiai niekada nesupras, kokį jaudulį kinų šeimoje sukelia siuntinys iš Amerikos. Jo motina rūpinasi, kad vaikai susėstų prie virtuvės stalo ir būtinai ruoštų namų darbus. Jis niekada nevadina savo tėvų kvailais vardais — mama, tėti. Tai būtų nepagarba. Tėvai kasdien mokosi naujų angliškų žodžių, kad galėtų susikalbėti su mokytojais ir neatsiliktų nuo vaikų. Benas sako, jog jo šeimoje visi gerbia vieni kitus, jie niekada nesijuoktų iš mokytojo, pasakojančio apie Prancūzijos skurdžius, nes lygiai tą patį galima papasakoti apie Kiniją ar net Kinų kvartalą čia pat, Niujorke.

Aš jam sakau, kad jo pasakojimas apie šeimą įspūdingas ir jaudinantis; ar nebūtų geriausia deramai įvertinti jo motinos pasiaukojimą visa tai užrašius ir garsiai perskaičius klasėje?

O ne, šito jis niekada nepadarysiąs. Niekada.

Kodėl? Gal kiti vaikai tada ką nors suprastų ir pradėtų labiau vertinti tai, ką turi?

Jis atsako — ne, jis nieku gyvu negalėtų to aprašyti ar su kuo nors kitu apie tai pasikalbėti, nes jo tėvui su motina būtų baisi gėda.

Benai, man didžiulė garbė, kad papasakojai apie savo šeimą.

O, aš tik norėjau jums pasakyti tai, ko niekam klasėje negaliu pasakyti, jei kartais po tos pamokos jums būtų nesmagu.

Ačiū, Benai.

Ačiū jums, pone Makortai, o dėl Silvijos nesijaudinkite. Jūs jai tikrai patinkate.

Rytojaus dieną po pamokos pasilieka Silvija. Pone Makortai, dėl tos pamokos vakar. Aš nenorėjau būti bjauri.

Žinau, Silvija. Norėjai padėti.

Klasė irgi nenorėjo bjauriai elgtis. Tiesiog jie visą laiką girdi, kaip suaugusieji ir mokytojai ant jų rėkia. Bet aš suprantu, apie ką kalbate. Man pačiai tenka kasdien visko patirti, kai einu namo į Brukliną.