Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Jis sako, kad tada nusipelnau dviejų stiklų brendžio, ir priduria nesuprantąs, kaip aš ištveriu. Sako: jūs, mokytojai. Neįsivaizduoju, kaip jūs ištveriat. Jei aš kada nors tapčiau mokytoju, norėčiau tiems mažvaikiams pasakyti tik viena: užsičiaupkit. Tuoj pat užsičiaupkit. Dabar sakyk. Ar tu priėmei tą mergiūkštę?

Taip.

Ir mamos pasiūlymas tebegalioja?

Tikriausiai.

O tu sėdi čia ir geri ispanišką brendį, užuot linksminęsis bet kuriame kurorte, kurį tik pasirinksi, ir galiausiai atsikratęs pedagogo autoriteto?

Penkiolika metų dirbęs keturiose skirtingose mokyklose — Makėjaus, Mados pramonės, Sjuardo parko ir Stiuvesanto — bei Bruklino kolegijoje pradedu įgyti šuns uoslę. Rugsėjį ir vasarį, kai susirenka nauji moksleiviai, aš tiesiog užuodžiu klasės cheminę sudėtį. Stebiu, kaip jie atrodo, jie stebi, kaip atrodau aš. Išmokau atskirti tipus: nekantrius, entuziastingus; kietus; nepatiklius; abejingus; priešiškus; oportunistus, atėjusius čia dėl to, kad aš neva lengvai rašau pažymius; įsimylėjėlius, norinčius nesiskirti su mylimosiomis.

Šioje mokykloje mokytojas turi patraukti moksleivių dėmesį, juos sudominti. Štai jie sėdi keliomis eilėmis, į mane žiūri skaistūs, protingi veidai, kažko iš manęs tikisi, pasirengę leisti man parodyti, ką galiu. Prieš dirbdamas Stiuvesante buvau veikiau brigadininkas, o ne mokytojas. Gaišau pamokų laiką drausmei ir įvairiems reikalavimams: kad jie susėstų į vietas, atsiverstų sąsiuvinius, atsimušinėjau nuo norinčiųjų gauti leidimą išeiti, sprendžiau jų skundus. Dabar pamokose triukšmo nebūna.

Niekas nesiskundžia, kad jį pastūmė ar stumia. Niekas nesimėto sumuštiniais. Nebeliko dingsčių, neleidžiančių mokyti.

Jei blogai atliksi darbą, prarasi jų pagarbą. Mėginti prasmukti — įžeidimas. Jie puikiai jaučia, kada nusišneki arba mėgini tempti laiką.

Brodvėjaus teatrų žiūrovai sutinka aktorius mandagiais plojimais. Jie brangiai mokėjo už bilietus. Paskui būriuojasi prie atsarginio išėjimo ir kaulija autografų. Vidurinių mokyklų mokytojai vaidina spektaklius penkis kartus per dieną. Jų žiūrovai išnyksta, vos tik nuskamba skambutis, o autografų į mokyklos nuotraukų albumą paprašo tik per išleistuves.

Tam tikrą laiką gali pavykti apdumti akis keletui moksleivių, bet jie visada žino, kada tu dėvi kaukę, o tu irgi žinai, kad jie tai žino. Jie priverčia kalbėti tiesą. Jei imi prieštarauti sau, iškart surinka: ei, praėjusią savaitę jūs ne taip kalbėjote. Tau tenka susidurti su ilgamete patirtimi ir jų kolektyvine tiesa; jei atkakliai slėpsiesi po mokytojo kauke, galiausiai juos prarasi.

Net meluodami patys sau ir visam pasauliui jie ieško mokytojų sąžiningumo.

Dirbdamas Stiuvesante nutariau neslėpti, jei nežinau atsakymo. Bičiuliai, aš tiesiog nežinau. Ne, niekad nesu skaitęs Garbiojo Bėdos. Transcendentalizmą išmanau miglotai. Džonas Donas ir Džerardas Manlis Hopkinsas — kieti riešutėliai. Esu dirstelėjęs į Šopenhauerį, užmigau skaitydamas Kantą. Apie matematiką nė neužsiminkit. Kadaise žinojau, ką reiškia „veiksnus“, bet dabar nebepamenu. Užtat gerai išmanau uzufruktą. Atsiprašau, niekaip nesugebėjau pabaigti „Fėjų karalienės“. Kada nors vėl pamėginsiu, kai tik perprasiu metafizikus.

Neketinau dangstytis savo neišmanymu. Nesislėpsiu už išsilavinimo spragų. Sudarysiu savęs tobulinimo programą, padėsiančią man tapti geresniu mokytoju: drausmingu, tradiciniu, mokslingu, išmoningu, visada pasirengusiu atsakyti į klausimus. Pasidomėsiu istorija, daile, filosofija, archeologija. Peržvelgsiu anglų kalbos ir literatūros spektrą nuo anglų, saksų ir jutų iki normanų, Elžbietos amžininkų, neoklasicistų, romantikų, Viktorijos amžininkų, Edvardo amžininkų, karo poetų, struktūralistų, modernistų ir postmodemistų. Paseksiu konkrečios idėjos raidą nuo olos Prancūzijoje iki tos svetainės Filadelfijoje, kurioje Franklinas su kompanija sukūrė JAV konstituciją. Tikriausiai neišvengsiu nepasipuikavęs, gal kas ir šaipysis, bet nejau gaila varganai apmokamam mokytojui vienos minutėlės, įrodančios, kaip pavojinga būti nepakankamai išsilavinusiam?

Moksleiviai ir toliau atkakliai stengėsi nukreipti mano dėmesį nuo tradicinių anglų kalbos klausimų, bet aš aiškiai permačiau jų gudrybes. Nesilioviau pasakojęs istorijų, bet dabar išmokau jas susieti su moteriške iš Bato, Tomu Sojeriu, Holdenu Kolfildu, Romeo ir jo persikūnijimu iš „Vestsaido istorijos“. Anglų kalbos ir literatūros mokytojai nuolatos tik ir girdi: reikia tai susieti su tikrove.

Pajutau, kad atrandu savo balsą, savo mokymo stilių. Išmokau klasėje jaustis gerai. Naujasis vadovas Bilas Insas, kaip ir Rodžeris Gudmenas, leido man laisvai mėginti įvairias rašymo ir literatūros sąvokas, kurti savą atmosferą klasėje, daryti ką noriu be biurokratų kišimosi; o moksleiviams pakako brandumo ir tolerancijos leisti man ieškoti savo kelio be kaukės ir be raudono parkerio.

Iš esmės yra du būdai patraukti Amerikos paauglio dėmesį: tai seksas ir maistas. Apie seksą reikia kalbėti atsargiai. Tėvai netrunka sužinoti, ir tada tave kviečia ant kilimo pasiaiškinti, kodėl leidi moksleiviams skaityti pasakojimus apie seksą. Tu aiškini, kad tie pasakojimai aukšto lygio ir nagrinėja romantiškąją, o ne biologinę reiškinio pusę. Tačiau to nepakanka.

Kenis Difalkas iš klasės galo garsiai klausia, ar nenorėčiau marcipano. Jis iškelia kažkokį baltą daiktelį ir sako, kad pats jį pagamino. Aš, kaip dera mokytojui, atsakau jam, jog taisyklės draudžia klasėje valgyti ar gerti, be to, kas išvis yra tas marcipanas? Paragaukit, sako jis. Marcipanas, pasirodo, labai skanus. Pasigirsta choras balsų, irgi reikalaujančių marcipano, bet Kenis sako, kad daugiau nebeturi. Rytoj atnešiantis trisdešimt šešis gabaliukus, žinoma, visus bus pagaminęs pats. Tada Tomis Espozitas sako, kad jis atneš visokiausių likučių iš tėvo restorano. Tai kas, kad tai likučiai, jie vis tiek bus labai skanūs ir karšti. Tada pasipila kiti pasiūlymai. Viena korėjietė sako atnešianti savo motinos pagamintą patiekalą kimči — aštrias kopūstų salotas, kurių paragavus dega visas gomurys. Kenis sako, kad jei bus tiek maisto, tai gal neverta eiti į pamoką, geriau rytoj susitikime netoliese, Stiuvesanto aikštėje, išsidėliokime viską ant žolės. Dar jis sako, kad nepamirštume atsinešti plastiko įrankių bei servetėlių. Tomis prieštarauja — ne, jis neleis valgyti tėvo gamintų mėsos kukulių plastiko įrankiais. Jau verčiau atneš trisdešimt šešias šakutes ir visai neprieštaraus, jei valgysime jomis ir kitus valgius. Dar jis pasiūlo atleisti poną Makortą nuo būtinumo ką nors atsinešti. Pakankamai sunku mokyti vaikus, nejau dar pradės juos maitinti.

Rytojaus dieną žmonės, vaikštinėjantys parke, sustoja pasižiūrėti, ką mes darome. Gydytojas iš Bet Izraelio ligoninės sako dar niekad nematęs tokios maisto įvairovės. Kai jam pasiūlome vaišintis, jis užverčia akis į dangų ir vaitoja iš malonumo, tada paragauja kimči ir ima maldauti, kad duotume užgerti ko nors šalto gomuriui užgesinti.

Užuot išdėlioję patiekalus ant žolės, mes juos sudėjome ant parko suoliukų. Buvo žydiškų ( kreplach , macai, įdaryta žuvis), itališkų (makaronų apkepas, Tomio tėčio kukuliai, ravioliai, risotto), kiniškų, korėjietiškų patiekalų, milžiniškas mėsos apkepas trisdešimt šešiems asmenims, pagamintas iš jautienos, veršienos, bulvių ir svogūnų. Pro šalį važiavo policijos automobilis. Policininkai pasidomėjo, kas čia vyksta. Negalima parke rengti mugių be miesto savivaldybės leidimo. Aš paaiškinau, kad mes susipažįstame su naujais žodžiais — pažvelkite, ko mokosi mano moksleiviai. Policininkai atsakė katalikų mokykloje nė karto neturėję panašios pamokos, viskas atrodo taip skanu, o aš jiems pasiūliau išlipti iš automobilio ir pasivaišinti. Bet Izraelio ligoninės gydytojas įspėjo pasisaugoti kimči, tačiau jie atsakė: neškite jas čia, Vietname ir Tailande esam prisiragavę ne tokių aštrybių. Pakabino šaukštais salotų, sucipo ir ėmė maldauti ko nors šalto. Prieš nuvažiuodami dar pasiteiravo, ar dažnai ketiname mokytis naujų žodžių.