Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Viską sugadina Brajanas. Jis paklausia, ar negalėčiau jo išleisti pas administratorių, atsakingą už mokymo programas; jis norėtų pereiti į kokį nors kitą kursą, nes čia nieko nemokoma. Noriu pasakyti, kad jei mokesčių mokėtojai sužinotų, kaip mes švaistome brangų mokslo laiką, skanduodami receptus, tai jūs tikrai išlėktumėte iš darbo, pone Makortai. Tik neįsižeiskite, sako jis.

Brajanas atsigręžia į Penę, ieškodamas paramos, bet ši kaip tik repetuoja paeljos receptą iš kitos moksleivės knygos. Atsisukusi į Brajaną, papurto galvą, o baigusi deklamuoti, pareiškia, kad jis bus beprotis, jei išeis iš šito kurso. Beprotis. Jos motina turi tiesiog dieviško avienos troškinio receptą, Penė norėtų jį rytoj atsinešti ir prašo Maiklo pasirengti jai pritarti fleita. O, jei galėtų į pamoką atsivesti motiną. Jos motina visad dainuoja, kai gamina tą troškinį: įsivaizduojate, kaip būtų puiku, jei Penė galėtų skaityti receptą, motina dainuotų, o Maiklas taip gražiai grotų fleita. Čia tai bent!

Brajanas nurausta ir sako, kad jis moka groti obojumi ir mielai rytoj pagrotų su Maiklu, kai Penė deklamuos tą savo avienos troškinį. Ji uždeda delną jam ant alkūnės ir sako: taip, rytoj.

Važiuodamas A traukiniu į Brukliną nerimauju dėl to, kas vyksta šioje klasėje, juo labiau kad kitų mano klasių moksleiviai klausinėja, kodėl jie neina į parką su visokiausiais patiekalais ir kodėl per jų pamokas neskaitome valgių receptų su muzika? Kaip tai paaiškinti vadovybei, prižiūrinčiai mokymo programą?

Pone Makortai, kokia velniava vyksta jūsų klasėje? Jėzau Marija, jūs verčiate vaikus garsiai skaityti kulinarijos knygas! Ir dainuoti receptus? Jūs juokaujate? Gal malonėtumėte paaiškinti, kokiu būdu tai susiję su anglų kalbos mokymu? Kur jūsų literatūros — anglų, amerikiečių, bet kokios — pamokos? Jūs puikiai žinote, kad šitie vaikai rengiasi stoti į geriausias šalies kolegijas — tai jūs taip ketinate juos paruošti? Skaitydamas receptus? Juos deklamuodamas? Dainuodamas? Gal dar norėtumėte sukurti airiško troškinio arba klasikinio omleto choreografiją, žinoma, skambant atitinkamai muzikai? O gal verčiau visai pamiršti anglų kalbą, pamiršti pasirengimą kolegijai ir paversti klasę virtuve, kurioje vyktų virimo pamokos? Gal sukurkime Stiuvesanto mokyklos receptų chorą, koncertuokime po visą miestą bei užsienio šalis, kad vaikai, kurie tuščiai gaišo laiką jūsų pamokose, pone Makortai, dėl to neįstojo į kolegijas ir dabar minko tešlą picerijose arba plauna indus antrarūšėse prancūziškose priemiesčių užeigose, galėtų užsidirbti šiek tiek pinigų? Juk tuo viskas baigsis. Tai kas, kad jūsų moksleiviai mokės padainuoti, kaip gaminti kokį nors įmantrų paštetą — jie niekada nesėdės Gebenės lygos kolegijų auditorijose.

Jau per vėlu. Negalėsiu rytoj jiems pasakyti, kad viskas baigta, meskit lauk kulinarijos knygas, pakaks tų receptų. Pasidėk fleitą, Maiklai. Nutildyk savo mamą, Pene. Brajanai, deja, obojaus nebereiks.

Jei nepaisytume trumpo Brajano maišto, tris dienas visi klasės moksleiviai aktyviai dalyvavo bendroje veikloje. O svarbiausia, tamsta mokytojau, tau juk buvo smagu?

O gal tu tik prakeiktas kvailys, nes ir vėl leidaisi žemesniųjų klasių nuviliojamas nuo Marko Tveno ir Fransio Skoto Ficdžeraldo, o aukštesniųjų — nuo Vordsvorto ir Kolridžo? Nejau neprivalėjai liepti jiems kasdien nešiotis vadovėlius, be paliovos ieškoti paslėptų prasmių?

Na, taip, taip, bet ne dabar, dar ne dabar.

Gal vaikai tave permatė? Gal tie receptai ir muzika — noras tau įsiteikti? Savotiškas kaltės atpirkimas. Gal tu vis dėlto esi apsišaukėlis? Pataikauji tiems, kurie pataikauja tau? Turbūt įsivaizduoji, kas kalbama mokytojų kambaryje: tas airis visai apmulkino savo moksleivius. Žinai, ką jie veikia — brolau, tu nepatikėsi: jie skaito kulinarijos knygas. Aha. Jiems nereikia nei Miltono, nei Svifto, nei Hotorno, nei Melvilio. Jėzau Marija, jie skaito „Virimo džiaugsmus“, Fanės Farmer ir Betės Kroker knygas, paskui dainuoja receptus. Jėzau! Net savo žodžių žmogus negirdi, toks triukšmas sklinda iš klasės nuo tų obojų, fleitų ir receptų deklamavimo. Kažin ką jis manosi apgavęs?

Gal galėtum kaip nors sugalvoti, kad nebebūtų taip smagu? Juk visad puikiai mokėjai pasijusti nelaimingas, nejau dabar nori prarasti šį gebėjimą? Gal vėl pamėgink mokyti diagramų arba paieškok paslėptų prasmių? Galėtum priblokšti kenčiančius paauglius „Beovulfu“ arba „Kronikomis“. O kaip jūsų didžioji savęs tobulinimo programa, pone Erudite? Tik pažvelk, kaip atrodo tavo gyvenimas už mokyklos sienų. Neturi nieko savo. Slankioji pakraštėliais. Praradai žmoną, vaiką matai tik retkarčiais. Nei vizijos, nei plano, nei tikslo. Krypuok į kapų rūsį, žmogeli. Išnyk, nepalikęs pėdsako, tik atminimą žmogaus, kuris pamokas pavertė žaidimais, repo sesija ir grupės terapijos užsiėmimais.

O kodėl ne? Pamanykit. Ir išvis kam skirtos mokyklos? Aš jūsų klausiu, ar tai mokytojo darbas — tiekti patrankų mėsą karo pramonei? Gal mes čia formuojame paketus bendrovių konvejeriams?

Ojojoi, kaip mes staiga surimtėjome, kurgi mano pakyla kalboms rėžti?

Jūs tik pažvelkite į mane: vėlai subrendęs, „priplaukęs“ senis, tik artėdamas prie penkiasdešimties atradęs tai, ką moksleiviai žinojau paauglystėje. Nesielvartaukite. Nedainuokite man liūdnų dainų. Neverkite prie baro.

Esu kviečiamas stoti prieš teismą, kaltinamas gyvenąs dvigubą gyvenimą. Tai reiškia: per pamokas linksminuosi ir atimu iš moksleivių teisę gauti tinkamą išsilavinimą, o naktimis vartausi siauroje viengungio lovelėje ir, Viešpatie, svarstau, ką visa tai reiškia.

Beje, turiu save pagirti už tai, kad niekad nepraradau gebėjimo atlikti sąžinės sąskaitos, niekad nesilioviau savęs laikyti ydingu ir netikusiu. Kam bijoti kitų žmonių kritikos, kai pats pirmasis skubi save kritikuoti? Jei savęs niekinimas yra lenktynės, tai aš jas laimėjau dar prieš iššaunant startiniam pistoletui. Rinkite lažybų statymus.

Baimė? Visiškai teisingai, Frensi. Mažasis lūšnynų apskurėlis tebebijo netekti darbo. Bijo, kad bus nusviestas į tamsybes, ten, kur pilna verksmo ir dantų griežimo. Drąsūs, lakios vaizduotės mokytojai skatina paauglius dainuoti valgių gaminimo receptus, bet bijo, kad jų galvos lėks nuo budelio kirvio, kai japonų svečiai nepritariamai papurtys galvas ir viską praneš Vašingtonui. Japonų svečiai mano klasėje tuojau pat įžvelgs Amerikos smukimo ženklus ir susimąstys, kaip jie galėjo pralaimėti karą.

O jei lėks galvos nuo budelio kirvio?

Šiknon budelį.

Penktadienio darbotvarkė buvo įtempta. Klasėje keturi gitaristai timpčiojo stygas, naujai gimęs draugiškas Brajanas repetavo su obojumi, Žakas repo stiliumi mušė kulinarijos temas mažais bongo būgneliais, kuriuos laikė suspaudęs tarp kelių, du vaikinai grojo akordeonais. Siuzana Gilman buvo pasirengusi užimti visą pamoką, laikydama rankoje keliolikos stulpelių ilgio receptą su keturiasdešimt septyniais poskyriais ir produktais, kurių vidutinė amerikiečių šeima akyse nėra mačiusi. Pasak jos, tai gryniausia poezija, ir Maiklas taip įsikarščiavo, kad žadėjo sukurti pjesę mediniams pučiamiesiems, styginiams, bongo būgneliams ir Siuzanos balsui. Pamė ketino skaityti Pekino anties receptą Kantono tarme, o jos kitoje klasėje besimokantis brolis gros tokiu keistu, nė vienam iš moksleivių nematytu instrumentu.

Aš mėginu įvesti tam tikrą pedagoginį matmenį. Sakau: pastabus rašytojas įžvelgs šio įvykio svarbą. Pirmą kartą istorijoje skambant muzikai bus skaitomas kinų patiekalo receptas. Privalote pastebėti istorines akimirkas. Rašytojas visad savęs klausia: kas čia vyksta? Visad. Galite lažintis iš paskutinio penkiacenčio, kad visoje istorijoje — nei Kinijos, nei kitų pasaulio šalių — nerasite tokios akimirkos kaip ši.