Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Aš dalyvauju istoriniame įvykyje. Surašau ant lentos temas. Pirmiausia Pamė su savo antimi, paskui Leslė ir angliškas desertas, Laris ir kiaušiniai Benedict, Vikė su įdarytais kiaulienos muštiniais.

Gitaros, obojai, fleitos, akordeonai ir bongo būgneliai ruošiasi pasirodymui. Skaitytojai tylomis kartojasi receptus.

Pamė droviai linkteli broliui ir prasideda Pekino anties deklamavimas. Receptas ilgas, — Pamė dainuoja aukštu, spigiu balsu, jos brolis tampo savo instrumento stygas, — toks ilgas, kad prie jų ima dėtis kiti muzikantai, po vieną, po vieną, ir kai Pamė galiausiai baigia skaityti, visas muzikos instrumentų ansamblis reikalauja iš jos tokių aukštų tonų ir tokio įtaigaus ritmo, jog direktoriaus pavaduotojas Murėjus Kanas persigandęs išbėga iš savo kabineto, pažvelgia pro durų langelį, pamato spektaklį ir negali susivaldyti neįėjęs; stovi plačiausiai išplėtęs akis, kol Pamės balsas palengva tyla, muzikantai rimsta, antis paruošta.

Viskam pasibaigus klasės kritikai pareiškia, jog Pamės pasirodymą reikėjo atidėti pabaigai. Pasak jų, anties receptas ir kiniška muzika buvo tokie įspūdingi, kad po jų viskas atrodė blausoka. Be to, kalbėjo jie, ne visais atvejais muzika atitiko tekstą. Tikrai netiko pritarti bongo būgneliais angliško deserto receptui. Čia reikėjo subtilios, jautrios muzikos, gal smuiko, gal net klavesino; tikrai, sunku suvokti, kam galėjo ateiti į galvą susieti bongo būgnelius su anglišku desertu. Beje, kalbant apie smuikus, Maiklo pritarimas puikiai tiko kiaušiniams Benedict , o bongo būgnelių ir akordeonų duetas tiesiog tobulai išreiškė įdarytus kiaulienos muštinius. Kiaulienos muštiniai kažin kodėl prašyte prašosi akordeono, tiesiog nuostabu, kad dabar jie galvoja ne tik apie maistą, bet ir apie tai, koks muzikos instrumentas prie jo labiausiai tiktų. Žmogau, tokia patirtis skatina viską apmąstyti iš naujo. Jie sakė, kad kitų klasių moksleiviai svajoja skaityti valgio gaminimo receptus vietoje lordo Alfredo Tenisono ar Tomo Karlailio. Kiti anglų kalbos mokytojai dėsto rimtus dalykus, nagrinėja eilėraščius, skiria namų užduotis ir moko teisingai rašyti išnašas bei sudaryti bibliografinę rodyklę.

Prisiminęs kitus anglų kalbos mokytojus ir teisingųjų dėstomą medžiagą vėl pasijuntu nesmagiai. Jie laikosi mokymo programos, rengia vaikus aukštajam išsilavinimui ir moko pažinti platųjį pasaulį. Mes čia susirinkome ne linksmintis, tamsta mokytojau.

Čia juk Stiuvesanto mokykla, Niujorko švietimo sistemos perlas. Šitie moksleiviai gabiausi iš gabiųjų. Po metų jie mokysis pas žymiausius profesorius geriausiuose šalies universitetuose. Užsirašinės paskaitas, žymėsis žodžius, kurių reikšmę dar reikės išsiaiškinti. Nesiterlios su kulinarijos knygomis, nevaikštinės po parkus. Jiems rūpės kryptingas, nuoseklus ir rimtas mokslas, o, beje, kaip laikosi tas mokytojas, kuris mums dėstė Stiuvesante, atsimeni, tas?

14

Pirmadienį aš tai paskelbsiu. Jie vaitos, slopiai rėkaus ir pašnibždomis keiks mano motiną, bet aš privalau grįžti į programos rėmus kaip anie sąmoningi mokytojai. Priminsiu moksleiviams, kad šios mokyklos paskirtis — parengti juos geriausioms šalies kolegijoms, geriausiems universitetams, kad juos baigę jie galėtų įnešti svarų indėlį į mūsų šalies gerovę ir pažangą, nes jei mūsų šalis susvyruos ir ims smukti, tai kokią viltį beturi visos kitos pasaulio šalys? Jūsų laukia didi atsakomybė ir aš, mokytojas, būčiau nusikaltėlis, jei leisčiau jums iššvaistyti jaunystę skaitant valgio gaminimo receptus, kad ir kaip tai jums patiktų.

Žinau, kad mums visiems labai smagu skaityti receptus, pritariant muzikiniais instrumentais, bet ne to mes čia susirinkome. Privalome judėti toliau. Taip Amerikoje priimta.

Pone Makortai, o kodėl negalim skaityti receptų? Nejau mėsos apkepo receptas mažiau svarbus už tuos eilėraščius, kurių vis tiek niekas nesupranta? Nejaugi? Be poezijos gyventi galima, o jūs pamėginkite gyventi be maisto.

Pamėginau sukurti pusiausvyrą, vienon pusėn sudėjęs Voltą Vitmeną ir Robertą Frostą, kiton — mėsos apkepą ir apskritai visus valgio gaminimo receptus, bet pajutau, kad nusišneku, ir nutilau.

Kai pranešu, kad dabar padeklamuosiu savo mėgstamiausią eilėraštį, jie vėl suvaitoja. Tai mane užknisa, aš jiems taip ir sakau: jūs mane užknisat. Jie sukrėsti tyli. Mokytojas kalba gatvės kalba. Na, tiek to. Deklamuokit tą eilėraštį.

Maža piemenaitė praganė avis,

Nežino, kur jų ieškoti.

Liaukis ieškojus, jos pačios pareis

Ir ims uodegėlėm mosuoti.

Ei, kas čia dabar? Koks čia eilėraštis? Mes mokomės aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse, o jis mums deklamuoja darželinukų skaičiuotes? Gal tyčiojasi? Žaidžia su mumis?

Aš dar kartą padeklamuoju eilėraštį ir paraginu negaišti laiko, greičiau pradėti ieškoti paslėptos prasmės.

Oi, na baikit. Čia tikrai juokas? Žmogau, mes juk ne mažiukai.

Iš pirmo žvilgsnio šis eilėraštis — arba skaičiuotė — atrodo paprastas: pasakojimas apie mergaitę, kuri praganė avis. Bet ar jūs klausotės? Štai kas svarbu. Ji suprato, kad reikia jas palikti ramybėje. Piemenaitė nekvaila. Ji pasitiki savo avimis. Nesikabinėja prie jų, išleidusi pasiganyti į lankas, slėnius, klonius ir kalvas. Avims reikia žolės, reikia siloso, kartais reikia atsigerti vandenėlio iš urduliuojančios kalnų versmės. Be to, jos turi ėriukų, kuriems, visą dieną pralaigius su bičiuliais, reikia kartais pabūti su motinomis. Avys visai nenori, kad žmonės prie jų lįstų ir trukdytų. Tai kas, kad jos avys, ėriukai ar avinai — avims irgi reikia patirti bent truputėlį bendruomeninės laimės, kol neatėjome mes ir nepavertėme jų aviena savo maistui ar vilna savo drabužiams.

O, Dieve, pone Makortai, ar būtinai reikėjo taip užbaigti? Kodėl negalėjote palikti tų avių ir ėriukų džiaugtis bei linksmintis? Mes juos valgom, mes iš jų gaminame drabužius. Taip neteisinga.

Klasėje yra vegetarų ir veganų, kurie čia pat, vietoje, dėkoja Dievui už tai, kad neprisideda prie vargšų gyvūnėlių išnaudojimo — gal dabar galim pakalbėti apie piemenaitę? Jie domisi, ar aš nenorėjau pasakyti ko nors konkretaus.

Ne, nieko konkretaus aš nenorėjau pasakyti, išskyrus tai, kad man patinka šio eilėraščio pagrindinė mintis.

Kokia?

Kad reikia liautis kabinėjusis prie žmonių. Mažoji piemenaitė atsitraukia. Ji galėtų per naktį laukti, raudoti prie durų, bet nėra tokia kvaila. Ji pasitiki savo avimis. Palieka jas ramybėje ir jos pareina namo: nesunku įsivaizduoti jų linksmą sugrįžimą, garsų džiaugsmingą bliovimą, laigymą ir patenkintus avinus, paskui visos avys taisosi nakčiai, o mažoji piemenaitė ramiai mezga prie židinio, laiminga, kad per visą dieną rūpindamasi avimis bei jų jaunikliais niekam nesutrukdė gyventi.

Mano anglų kalbos pamokose Stiuvesanto mokykloje moksleiviai visais balsais sutarė, kad nei televizija, nei Holivudas nėra sukūrę nieko, žiaurumu ar siaubu prilygstančio pasakai apie Joniuką ir Grytutę. Pirmas pasisakė Džonatanas Grinbergas. Kaip galima duoti vaikams skaityti pasaką apie netikšą tėvą, kurį taip užvaldė naujoji žmona, kad jis mielai sutinka paklaidinti savo vaikus miške ir leisti jiems mirti badu? Kaip galima pasakoti vaikams apie raganą, uždariusią Joniuką ir Grytutę ir pasirengusią juos nupenėti bei iškepti? Ar yra kas baisesnio už tai, kaip jie įstumia ją į krosnį? Aišku, ta bjauri sena ragana žmogėdra nusipelno tokios mirties, bet ar vaikai po to nesapnuos košmarų?

Liza Berg atsako, kad toms pasakoms jau šimtai metų. Mes visi užaugome jų klausydamiesi, mums jos patiko ir nepadarė didelės žalos, tai ko čia jaudintis?