Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Na, šitas eilėraštis, tipo, yra apie tai, kad tėvas šoka su savo vaiku, bet vaikui tai joks malonumas, nes tėvas girtas kaip pėdas.

Bredai?

Jei menkas malonumas, tai ko jis laikosi įsikibęs?

Monika?

Čia labai daug kas vyksta. Vaiką valkioja po virtuvę. Tėčiui jis nė kiek nerūpi, tampo kaip skudurinę lėlę.

Bredai, dar?

Čia yra toks iškalbingas žodis — „trypėm“. Kai kalbi apie šokį, tai „trypėm“ reiškia linksmybę, ar ne? Na, autorius galėjo parašyti „šokom“ ar kaip nors kitaip, paprasčiau, bet jis parašė „tiypėm“, o jūs mums nuolat kartojate, kad vienas žodis gali iš esmės pakeisti sakinio ar visos pastraipos nuotaiką. Tai žodis „trypėm“ sukuria linksmą nuotaiką.

Džonatanai?

Jūs man pasakykit, pone Makortai, jei kišuosi ne į savo reikalus, bet ar jūsų tėtis irgi taip su jumis šoko virtuvėje?

Mano tėtis niekad su mumis nešoko virtuvėje, užtat jis vėlai naktį išversdavo mus iš lovų, liepdavo dainuoti airiškas patriotines dainas ir prisiekti, kad numirsim už Airiją.

Aha, aš taip ir pamaniau, kad šitas eilėraštis jums primena vaikystę.

Dalis tiesos yra, bet iš tiesų paprašiau jūsų perskaityti šį eilėraštį, nes jame išreikšta konkreti scena, nuotaika, o be to, atleiskite, jame gali būti paslėpta prasmė. Gal kas nors norėtų užsiimti tikraisiais mokslais? Ką galite pasakyti apie motiną? Šilą?

Eilėraštyje aprašyti labai paprasti dalykai. Tas vyras sunkiai dirba, jis turbūt kalnakasys ar kas nors. Pareina namo nudaužytais krumpliais, purvinomis, įdiržusiomis rankomis. Žmona ant jo baisiai pyksta, bet ji prie to pratusi. Žino, kad kartą per savaitę, po atlyginimo, vis tiek taip bus. Kaip jūsų tėčiui. Teisingai, pone Makortai? Vaikas myli tėvą, nes vaikus visada traukia prie pamišėlių. Niekam nerūpi, kad ant mamos pečių laikosi namai. Vaikams tai atrodo normalu. Todėl tėtis pareina namo, jis įsisiautėjęs nuo gėrimo ir užkrečia tuo vaiką.

Kas vyksta toliau, kai eilėraštis baigiasi? Deividai?

Tėtis šokdamas nuneša vaiką į lovą. Mama sudeda sveikus puodus atgal į lentynas. Rytoj sekmadienis, tėvas atsikėlęs prastai jausis. Mama paruoš pusryčius, bet su niekuo nekalbės, todėl vaikas pasijus įkliuvęs tarp jų abiejų. Jam gal kokie devyneri, nes yra tokio ūgio, kad nusibruožia ausį į diržo sagtį. Motina norėtų viską palikti, norėtų išsiskirti, nes jai jau bloga nuo amžino gėrimo ir nuo tokio sumauto gyvenimo, bet negali nieko padalyti, nes įstrigo vidury Vakarų Virdžinijos, o be pinigų niekur nepabėgsi.

Džonatanai?

Man šis eilėraštis patinka tuo, kad jame pasakojama paprasta istorija. O gal ne. Palaukit. Ne tokia jau paprasta. Čia labai daug kas vyksta, vyko prieš tai ir vyks po to. Jei pagal šitą eilėraštį kurtum filmą, jį režisuoti būtų labai nelengva. Ar vaikas turėtų būti pradinėje scenoje, kurioje motina su vaiku laukia grįžtančio tėčio? O gal pradėti nuo to, kaip vaikas raukosi, užuodęs nuo tėvo sklindantį degtinės kvapą? Kaip padaryti, kad vaikas kabintųsi jam į marškinius? Ištiestų ranką? Kaip parodyti motinos veidą, nepaverčiant jos pikčiurna? Reikia apsispręsti, koks tas tėtis yra, kai negirtas, nes jei jis girtas visą laiką, tai niekas apie jį nenorės kurti filmo. Vienas dalykas man nepatiko — tai, kad jis purvina ranka mušė taktą vaikui į galvą, nors, aišku, tai tik parodo, kaip jis sunkiai dirba.

Ana?

Nežinau. Kai jūs papasakojote, ir man atrodo, kad čia yra daug visko. Kodėl negalima palikti šio eilėraščio ramybėje? Pakalbėkime apie tai, kas jame vaizduojama, pagailėkime vaiko, mamos pajuodusiu veidu, gal dar tėčio, bet neužanalizuokim jo negyvai.

Deividai?

Mes nieko neanalizuojam. Tik reaguojam. Kai nueini į kiną, išėjusi nori apie jį pasikalbėti, ar ne?

Kartais, bet čia eilėraštis, o tu juk žinai, kaip anglų kalbos mokytojai elgiasi su eilėraščiais. Analizuoja ir analizuoja be gailesčio. Ieško paslėptos prasmės. Todėl man ir nebepatinka poezija. Reikėtų, kad kas nors iškastų duobę ir galiausiai palaidotų joje tą paslėptą prasmę.

Aš jūsų paprašiau tik atsakyti, kas įvyko, kai skaitėte eilėraštį. Jei neįvyko nieko, tai ne nusikaltimas. Kai aš išgirstu sunkųjį roką ar metalą, man akys apsiblausia. Kas nors iš jūsų turbūt galėtų man išmintingai paaiškinti tą muziką, bet man tai nerūpi. Neprivalote reaguoti į kiekvieną dirgiklį. Jei „Tėčio valsas“ jūsų nejaudina, tai nejaudina.

Gal ir taip, pone Makortai, bet mes turime būti atsargūs. Jei pasakai apie ką nors ką nors kritiška, anglų kalbos mokytojai pamano, kad kritikuoji juos, ir baisiai įsižeidžia. Mano sesuo Kornelyje susipyko su anglų kalbos dėstytoju dėl to, kaip ji aiškino vieną Šekspyro sonetą. Jis pasakė, kad ji visiškai neteisi, o ji atsakė, kad sonete galima rasti šimtą įvairiausių prasmių, kitaip iš kur bibliotekose atsirastų tie tūkstančiai literatūros kritikos knygų apie Šekspyrą, o jis įsižeidė ir liepė jai ateiti pas jį į kabinetą. Ten jis jau kalbėjo maloniai, tada ji pasidavė, pasakė, kad gal jis vis dėlto buvo teisus, paskui nuėjo su juo vakarieniauti Itakėje, o aš baisiai ant jos supykau, kad ji taip parsidavė. Dabar mes nesikalbam, tik pasisveikinant.

Gal nori apie tai parašyti, Ana? Tai labai neįprasta istorija — tu lioveisi kalbėti su seserim dėl Šekspyro soneto.

Galėčiau, bet tada reikėtų prisiminti viską, kas buvo kalbama apie tą sonetą, ką jis sakė, ką ji atsakė, o kadangi aš nepakenčiu ieškoti paslėptų prasmių, be to, ji su manim vis tiek nekalba, tai visos istorijos nė nežinau.

Deividai?

O tu išgalvok. Štai tau trys herojai — Ana, jos sesuo ir dėstytojas, štai sonetas, dėl kurio ir kilo visos nelaimės. Galėtum kaip reikiant išskleisti sparnus, rašydama apie tą sonetą. Galėtum pakeisti vardus, išmesti sonetą, nuspręsti, kad kivirčas kilo dėl „Tėčio valso“ — štai jau ir istorija, kurią norėsis nufilmuoti.

Džonatanai?

Ana, neįsižeisk, bet aš neįsivaizduoju, kas gali būti nuobodžiau už istoriją apie tai, kaip kolegijos studentė susikivirčijo su dėstytoju dėl soneto. Jėzau, klausykit, aš, aišku, atsiprašau, bet pasaulis žlunga, žmonės badauja ir taip toliau, o tie asilai neturi ką daugiau veikti, tik ginčijasi dėl eilėraščio. Tokios istorijos niekada nepirkčiau ir į tokį kiną nieku gyvu neičiau, net jei mane ir visą mano šeimą įleistų be bilietų.

Pone Makortai?

Taip, Ana?

Pasakykit Džonatanui, kad pabučiuotų man į subinę.

Dovanok, Ana. Šią žinią turėsi jam perduoti pati. Štai ir skambutis, bet atsiminkite — neprivalote reaguoti į kiekvieną dirgiklį.

Kaskart, kai pamoka pradėdavo strigti, kai moksleiviai nebesutelkdavo dėmesio arba pernelyg dažnai prašydavo leidimo išeiti, aš imdavausi „vakarienės apklausos“. Valstybės tarnautojai ar atsakingi vadovybės atstovai galėtų paklausti: ar tai tinkama ugdymo veikla?

Taip, tinkama, ponios ir ponai, nes čia kūrybinio rašymo pamoka, o mums viskas svarbu.

Be to, apklausdamas jaučiausi kaip prokuroras, manipuliuojantis liudytoju. Jei klasė pradėdavo juoktis, prisiimdavau garbę sau. Stovėjau scenos centre: Didysis Mokytojas, Kvotėjas, Lėlininkas, Dirigentas.

Džeimsai, ką vakar valgei vakarienės?

Jis regimai nustemba. Ką?

Vakarienės, Džeimsai. Ką vakar valgei vakarienės?

Jis rausiasi atmintyje.

Džeimsai, nuo to laiko nepraėjo nė para.

A, taip. Vištą.

Iš kur ją gavai?

Kaip suprasti?

Kas nors ją nupirko, Džeimsai, ar ji pati įskrido pro langą? Motina.

Tai maistą perka tavo motina?