Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Ir tada aš pirmą kartą gyvenime ištariau posakį, kurio iki tol nė karto nebuvau vartojęs. Pasakiau: bet nepaisant to... Ir pakartojau: nepaisant to, aš iš jūsų visų padarysiu Mimi Šeraton.

Uždaviau jiems parašyti mokyklos valgyklos arba kurio nors iš aplinkinių restoranų apžvalgą. Niekas neparašė nieko gero apie mokyklos valgyklą. Trijų moksleivių apžvalgos baigėsi tokiu pačiu sakiniu: tai mėšlas. Buvo entuziastingų pagyrų vietos picerijoms ir prekiautojui, Pirmajam aveniu pardavinėjančiam dešrainius bei sūrius sausainiukus. Vienos picerijos savininkas moksleiviams pasakė, kad norėtų mane pamatyti ir padėkoti už dėmesį jo verslui ir už tai, kad gerbiu jo profesiją. Neįmanoma nė įsivaizduoti, kad mokytojas airiška pavarde skatintų savo moksleivius vertinti įvairius gyvenimo malonumus. Jei kada užsimanyčiau picos, ne gabalo, bet visos picos, jo durys man bus plačiai atvertos, ir ant tos picos galėsiu paprašyti kokių tik noriu priedų, net jei jam reikėtų pasiųsti berniuką į delikatesų krautuvėlę nupirkti to, ko tuo metu neturės.

Aš sukritikavau jų pasipūtėliškas ir piktas mokyklos valgyklos apžvalgas. Na, gerai, kalbėjau, aplinka nekokia. Mimi jums pritartų. Valgyklą iš tiesų galima palaikyti metro stotimi arba kariuomenės barakais. Jūs skundžiatės aptarnavimu. Moteriškės, dėliojančios maistą į lėkštes, pernelyg šiurkščios. Jos retai šypsosi. Ojei, ojei. Kaip jus tai įžeidžia. Jos tiesiog numeta tą maistą jums ant padėklų. Na, o ko tikėjotės? Pamėginkite įsivaizduoti, kad patys dirbate tokį niekingą darbą, pažiūrėčiau, kaip jūs šypsotumėtės.

Sakau sau: pakaks. Užteks pamokslauti. Jau sakei tai prieš daugelį metų, kai įsivažiavai apie Prancūzijos revoliuciją. Jei moksleiviai taip nori manyti, jog tai mėšlas, tai tegu mano. Ar čia ne laisva šalis?

Klausiu, ką jie turi galvoje, kai rašo, kad maistas — tikras mėšlas. Jūs rašytojai. Gal norite praplėsti savo žodyną? Ką parašytų Mimi?

O Dieve, pone Makortai, ar jau negalima apsieiti be tos Mimi — vos tik pradedam kalbėti apie maistą, vis Mimi ir Mimi.

Gerai, tai ką reiškia, kad maistas yra mėšlas?

Na, jūs suprantat. Suprantat.

Ką?

Na, kad jo, tipo, neįmanoma valgyti.

Kodėl?

Nes jo skonis kaip mėšlo arba ir visai jokio skonio.

Iš kur jūs žinote, koks mėšlo skonis?

Žinot, pone Makortai, jūs mielas žmogus, bet kartais taip išvedat iš kantrybės.

Ar žinai, Džekai, ką yra pasakęs Benas Džonsonas?

Ne, pone Makortai, aš nežinau, ką yra pasakęs Benas Džonsonas.

Jis yra pasakęs: žmogus atsiskleidžia kalbėdamas. Prabilk, kad galėčiau tave pažinti.

Ak, tai štai ką yra pasakęs Benas Džonsonas.

Taip, štai ką yra pasakęs Benas Džonsonas.

Tai gudruolis, pone Makortai. Jam reikėtų kada nors pavakarieniauti su Mimi.

15

Atvirų durų dieną moksleivius paleidžiame vidudienį, nes nuo pirmos iki trijų, o paskui vakare nuo septynių iki devynių mokyklon sugarma tėvai. Dienos pabaigoje sutinki mokytojus, spaudžiančius laikmatį, pervargusius nuo pokalbių su šimtais tėvų. Mokykloje trys tūkstančiai vaikų, taigi turėtų būti šeši tūkstančiai tėvų, bet čia juk Niujorkas, skyrybos — mėgstamiausia sporto rūšis, todėl vaikai niekada nežino, kas yra kas, kodėl ir kada kas įvyks. Gali būti, kad trys tūkstančiai vaikų turės dešimt tūkstančių tėvų bei patėvių, visus iki vieno įsitikinusius, kad jų sūnus ar dukra yra gabiausias iš gabiausių. Čia juk Stiuvesanto mokykla: vos tik moksleivis įžengia pro jos duris, jam akimoju atsiveria geriausi Amerikos universitetai bei kolegijos, o jei kam nepasisekė, tai pats kaltas. Mamos ir tėčiai madingi, pasitikintys savimi, linksmi, ramūs arba susirūpinę, nerimastingi, praradę viltį, netikri ir įtarūs. Jų lūkesčiai didžiuliai, juos tenkina vienintelis dalykas — sėkmė. Jų sueina tiek daug, kad visiems mokytojams prireikia moksleivių, padedančių reguliuoti lankytojų srautus. Tėvai nerimauja dėl vaiko padėties klasėje. Kaip man atrodo, ar Stenlis aukščiau vidurkio? Nes jiems atrodo, kad jis aptingo ir susidėjo su netinkama draugija. Yra girdėję apie Stiuvesanto aikštę įvairiausių dalykų, susijusių su narkotikais, suprantat, jau vien to pakaktų, kad naktį neužmigtum. Ar jis atlieka namų užduotis? Gal pastebėjote kokias nors elgesio ar nuostatų permainas?

Stenlio tėvai kaip tik dabar skausmingai skiriasi, tad nenuostabu, kad Stenlis visiškai sutrikęs. Motina pasiliko klasikinį šešių kambarių butą Aukštutiniame Vestsaide, o tėtis glaudžiasi kažkokioje skylėje šlykštesniajame Bronkso gale. Jie sutarė Stenlį dalytis lygiai perpus, po pusketvirtos dienos per savaitę kiekvienas. Stenliui gerai sekasi matematika, bet net jis nemoka savęs taip padalyti. Tačiau juokauja. Savo dilemą pavertė savotiška algebros lygtimi: jei a lygu 3 ½ ir b lygu 3 ½, tai kam lygu Stenlis? Matematikos mokytojas ponas Vinokuras vien už šį sumanymą parašė Stenliui 100 balų įvertinimą. O šį vakarą per Atvirų durų dieną mano pagalbininkė bus Morina Makšeri; ji praneša, kad besipykstantys Stenlio tėvai sėdi mano klasėje ir laukia, kol galės su manimi pasikalbėti, be to, priduria Morina, dar yra gal pustuzinis kitų tėvų porų, kurios atsisako sėdėti kartu ir kalbėtis apie savo brangenybes.

Morina jiems išdalijo numerius, panašius į tuos, kuriuos duoda banke, o man nutirpsta širdis, nes atrodo, kad į klasę įeinančių tėvų srautui nebus galo. Vos pasikalbi su vienu, tuojau pat įeina kitas. Jie užsėdę visas vietas: šnibždasi tarsi vaikai, įsitaisę gale ant palangės, gal koks pustuzinis stovi prie tolimesniosios sienos. Kaip norėčiau liepti Morinai baigti susitikimus, bet to neįmanoma padaryti Stiuvesanto mokykloje: čia tėvai gerai žino savo teises ir niekad nepritrūksta žodžių. Morina sušnibžda: atsargiai. Ateina Stenlio mama Ronda. Ji jus suės.

Ronda iš tolo atsiduoda nikotinu. Ji atsisėda, palinksta mano pusėn ir liepia netikėti nė vienu žodžiu iš to, ką man sakys tas kalės vaikas, Stenlio tėvas. Jai bjauru net tarti to niekšo vardą, o kaip gaila vargšo Stenlio, kuriam kliuvo toks sumautas tėvas, beje, o kaip Stenliui sekasi?

O, gerai. Jis gana gerai rašo, kiti vaikai jį mėgsta.

Na, tai tikras stebuklas, turint galvoje, ką dabar yra priverstas išgyventi vien dėl to, kad jo iškrypėlis tėvukas laksto paskui kiekvieną sijoną. Kai Stenlis gyvena pas mane, aš stengiuosi iš paskutiniųjų, bet pusketvirtos dienos per savaitę jis tiesiog negali susikaupti, žinodamas, kad kitas pusketvirtos dienos teks leisti toje skylėje Bronkse. Žinot, kas atsitiko — jis pradėjo nakvoti pas kitus vaikus. Bent jau man taip sako, bet aš sužinojau, kad jis turi merginą, kurios tėvai jai viską leidžia, tad man neramu.

Deja, aš apie tokius dalykus nieko nežinau. Esu tik jo mokytojas, juk neįmanoma sužinoti visų šimto septyniasdešimt penkių moksleivių privataus gyvenimo kiekvieną semestrą.

Ronda kalba labai garsiai, laukiantys tėvai muistosi, varto akis į dangų, nerimsta. Morina man patarė žiūrėti į laikrodį ir kiekvienam iš tėvų skirti ne daugiau kaip dvi minutes, net Stenlio tėvui, kuris reikalauja tiek pat laiko, kiek skirta jo žmonai. Jis sako: labas, aš Benas. Stenlio tėtis. Klausykit, girdėjau, ką ji sakė, ta terapeute. Nesiųsčiau pas ją nė šuns. Jis nusijuokia ir papurto galvą. Bet verčiau į tai nesigilinkime. Turiu tokią problemą su Stenliu. Gavęs puikų išsilavinimą, žinodamas, kad mes metų metus taupėme jo mokslams kolegijoje, jis dabar nori viską sugadinti. Žinote, ką sugalvojo daryti? Stoti į kažkokią Naujosios Anglijos konservatoriją mokytis groti klasikine gitara. Jūs man pasakykit, kiek uždirba žmogus, grojantis klasikine gitara? Aš jam sakiau... bet klausykite, neketinu jūsų gaišinti, pone Makordai.