Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Na, taip, tik kartais, kai pasibaigia pienas ar dar kas nors, ji pasiunčia į krautuvę mano seserį. Sesuo amžinai skundžiasi.

Ar tavo motina dirba?

Taip, ji teismo sekretorė.

Kiek metų seseriai?

Keturiolika.

O tau?

Šešiolika.

Tai tavo motina dirba ir perka maistą, o sesuo, dvejais metais jaunesnė už tave, kartais nubėga į krautuvę. Tavęs niekada nesiunčia į krautuvę?

Ne.

Kas kepė vištą?

Motina.

O ką veiki tu, kai sesuo bėga į krautuvę, o motina triūsia virtuvėje?

Aš, tipo, būnu savo kambaryje.

Ką veiki?

Ruošiu namų darbus, arba, na, klausausi muzikos.

O ką veikia jūsų tėvas, kol mama kepa vištą?

Jis sėdi svetainėje ir žiūri žinias per televiziją. Jam reikia viską žinoti, nes jis dirba brokeriu.

Kas padeda motinai virtuvėje?

Kartais sesuo.

O tu ne, tėvas irgi ne?

Mes nemokam gaminti.

Bet kas nors juk turi padengti stalą?

Sesuo.

Ar tu esi kada nors dengęs stalą?

Taip, kartą, kai sesuo gulėjo ligoninėje dėl apendicito, bet nieko gero neišėjo, nes aš nežinojau, kas kur laikoma, mama supyko ir liepė man eiti lauk iš virtuvės.

Aišku. Kas atneša maistą ant stalo?

Pone Makortai, nežinau, kam jūs mane toliau klausinėjate, juk ir taip žinote, ką atsakysiu. Maistą ant stalo atneša mama.

Ką vakar valgėte prie vištienos?

Na, tokias, tipo, salotas.

Darką?

Mes su tėčiu valgėm keptų bulvių. Mama ir sesuo jų nevalgo, nes jos laikosi dietos, o bulvės — tikra mirtis.

Kaip buvo padengtas stalas? Ar tiesėte staltiesę?

Jūs juokaujate? Turim šiaudines staltiesėles.

Kas įvyko per vakarienę?

Nesupratau.

Ar kalbėjotės? Gal įsijungėte prie valgio tinkamą gražią muziką?

Tėtis vis klausėsi, kas sakoma per televizorių, o mama ant jo supyko, kad jis nekreipia dėmesio į tai, ką valgo, o ji tiek vargo, kol pagamino.

A, kivirčas prie vakarienės. Ar aptarėte dienos įvykius? Kalbėjotės apie mokyklą?

Nėė. Paskui mama pradėjo nurinkinėti indus, nes tėtis vėl grįžo į svetainę prie televizoriaus. Mama vėl supyko, nes sesuo pasakė, kad nevalgys vištos. Pasakė, jog nuo vištienos ji storėja. Pone Makortai, ką mes čia darome? Kam jums tie klausimai? Juk taip nuobodu.

Atsigręžiu į klasę. Ką jūs manote? Mes esame rašymo pamokoje. Ar ką nors sužinojote apie Džeimsą, apie jo šeimą? Ar galėtumėte iš to padaryti istoriją? Džesika?

Mano mama niekada gyvenime nesitaikstytų su tokiu elgesiu.

Džeimsas su tėčiu namie gyvena kaip karaliai. Mama su seserim dirba visus darbus, o jie tik slankioja ir laukia, kol bus paduota valgyti. Norėčiau paklausti, kas nurenka stalą ir plauna indus. Ne, nenorėčiau, nes ir taip žinau: mama ir sesuo.

Pakyla miškas linguojančių rankų, jas kelia merginos. Matau, kad jos nori užsipulti Džeimsą. Pala, merginos, pala. Kol dar nesudraskėte Džeimso į gabalėlius, norėčiau paklausti, ar jūs visos namuose visada elgiatės pavyzdingai, ar visada padedate tėvams ir juos užjaučiate? Prieš tęsdamos darbą, atsakykite: kas iš jūsų vakar po vakarienės padėkojote mamai, pabučiavote ją ir pagyrėte jos paruoštą maistą? Šilą?

Tai būtų dirbtina. Motinos ir taip žino, kad mes vertiname jų darbą.

Prieštaraujantis balsas: ne, nežino. Jei Džeimsas padėkotų savo mamai, ji turbūt nualptų.

Aš tramdžiau minią, kol Danielis mane galutinai nurungė.

Danieli, ką tu vakar valgei vakarienės?

Veršienos medalionus su tokiu baltojo vyno padažu.

O ką prie tų veršienos medalionų su baltuoju vynu?

Šparagų ir truputį žalių salotų su užpilu.

Užkandžių buvo?

Ne. Tik pagrindinis patiekalas. Mano motina sako, kad užkandžiai gadina apetitą.

Iki tavo motina pagamino tuos veršienos medalionus?

Ne, tarnaitė.

Ak, tarnaitė. O ką veikė motina?

Buvo su tėvu.

Tai vakarienę paruošė ir tikriausiai padavė tarnaitė?

Teisingai.

Tu vakarieniavai vienas?

Taip.

Tikriausiai sėdėjai prie milžiniško šlifuoto raudonmedžio stalo?

Teisingai.

Apšviestas krištolo sietyno?

Taip.

Tikrai?

Taip.

Ar grojo kokia nors muzika?

Taip.

Tikriausiai Mocartas? Labai tiktų prie stalo ir sietyno.

Ne. Telemanas.

O paskui?

Dvidešimt minučių paklausiau Telemano. Tai vienas mėgstamiausių mano tėvo kompozitorių. Kai muzika baigėsi, paskambinau tėvui.

O kur jis buvo, jei galiu paklausti?

Jis Slouno-Keteringo ligoninėje, serga plaučių vėžiu, ir motina visą laiką būna pas jį, nes jis netrukus mirs.

O, Danieli, aš labai atsiprašau. Turėjai man pasakyti, o ne leistis kvočiamas apie tą vakarienę.

Nieko. Jis vis tiek mirs.

Klasėje stojo tyla. Ką dabar pasakyti Danieliui? Sužaidžiau savo mėgstamą žaidimą, pabuvau gudrus ir sąmojingas mokytojas kvotėjas, Danielis kantriai viską ištvėrė. Klasėje sklandė jo elegantiškos vienišos vakarienės smulkmenos. Klasėje buvo jo tėvas. Mes sėdėjome prie jo lovos drauge su Danielio motina. Niekada nepamiršime tų veršienos medalionų, tarnaitės, sietyno ir Danielio, vienišo sėdinčio prie šlifuoto raudonmedžio stalo, o tuo metu ligoninėje merdėjo jo tėvas.

Pasakau moksleiviams, kad pirmadieniais atsineštų New York Times : skaitysime Mimi Šeraton restoranų apžvalgas.

Jie susižvalgo ir gūžteli pečiais kaip tikri niujorkiečiai. Kilsteli antakius. Iškelia rankas, alkūnes prispaudę prie šonų, delnais į išorę. Tai reiškia kantrybę, susitaikymą, nuostabą.

Kodėl jūs mums užduodate skaityti restoranų apžvalgas?

Gal jos jums patiks, be to, žinoma, siekdamas išplėsti ir paįvairinti jūsų žodyną. Taip turėtumėte atsakyti, jei jūsų klaus įtakingi svečiai iš Japonijos bei kitų šalių.

Oi, brolyti, jūs netrukus liepsite skaityti nekrologus.

Labai gera mintis, Maironai. Skaitydamas nekrologus labai daug ko išmoktum. Gal verčiau norėtum nekrologų, o ne Mimi Šeraton? Galėtum atsinešti itin pikantiškų.

Pone Makortai, apsiribokime receptais ir restoranų apžvalgomis.

Gerai, Maironai.

Mes išnagrinėjame Mimi Šeraton apžvalgų struktūrą. Pirmiausia ji aprašo restorano aplinką ir aptarnavimo kokybę arba jo trūkumus. Pasakoja apie kiekvieną valgio patiekimo etapą: užkandžiai, pirmieji patiekalai, desertai, kava, vynas. Galiausiai paskutinėje pastraipoje viską apibendrina, paaiškina, už ką skiria ar neskiria įvertinimo žvaigždutes. Tokia struktūra. Taip, Barbara?

Man ši apžvalga atrodo bene pikčiausias tekstas iš visų, kokius tik teko skaityti. Prieš akis net iškilo vaizdas, kaip iš popieriaus lapo jos rašomojoje mašinėlėje, ar kuo ji ten rašo, varva kraujo lašai.

Jei tu mokėtum tokius didžiulius pinigus šiame restorane, Barbara, ar nenorėtum, kad tave iš anksto įspėtų, pavyzdžiui, Mimi Šeraton?

Aš stengiuosi moksleivius sudominti apžvalga, jos žodynu, smulkmenomis, bet jiems rūpi žinoti, ar ji kiekvieną vakarą eina į kokį nors restoraną, o jei taip, kaip ji taip sugeba?

Jie sako, kad turbūt reikėtų pagailėti žmogaus, dirbančio tokį darbą, nes ji niekada negali namie suvalgyti mėsainio ar dubenėlio javainių su įpjaustytu bananu. Tikriausiai pareina vakare ir guodžiasi vyrui, kad nebegali akyse matyti keptos vištos ar kiaulienos kotletų. O iš vyro amžiams atimtas malonumas paruošti jai ką nors užkąsti po ilgos darbo dienos, nes ji veikiausiai pareina privalgiusi tiek, kad paprastam žmogui užtektų savaitei. Įsivaizduokite, kaip sunku gyventi tų restoranų kritikų vyrams ar žmonoms. Vyras negali žmonos paprasčiausiai nusivesti į restoraną, negali liautis ragavęs patiekalų, spėliojęs, kokių čia dėta prieskonių arba iš ko pagamintas tas padažas. Kam įdomu vakarieniauti su moterimi, kuri viską išmano apie maistą ir vynus? Tik ir žiūrėsi, kokia jos veido išraiška, paragavus kiekvieno patiekalo. Ne, tegu ji sau turi tą prašmatnų, puikiai mokamą darbą: žmogui greitai nusibosta būtinybė valgyti tik tai, kas geriausia, be to, galima įsivaizduoti, kokią žalą tai daro organizmui.