Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Roza Kein pritaria Džonatanui. Kai ji buvo maža, sapnuodavo košmarus apie Joniuką ir Grytutę, gal dėl to, kad pati turėjo pamotę, tikrą raganą. Tikrų tikriausią, kuriai būtų vieni niekai paklaidinti ją su seserimi Centriniame parke arba kokioje nors nuošalioje Niujorko metro atšakoje. Kai Roza pirmoje klasėje iš mokytojos išgirdo pasaką apie Joniuką ir Grytutę, ji ėmė vengti vaikščioti kur nors su pamote, jei tėvas neidavo kartu. Tėvą tai taip siutino, kad jis grasindavo įvairiausiomis bausmėmis. Eisi su pamote, Roza, arba sėdėsi užrakinta namie. Žinoma, tai tik įrodė, jog pamotė jį buvo visiškai užvaldžiusi, be to, jai ant smakro augo karpa, kaip visoms pasakų pamotėms, karpa su ilgais gyvaplaukiais, kuriuos ji nuolat pešiodavo.

Atrodo, visi moksleiviai turėjo savo nuomonę apie Joniuką ir Grytutę; pagrindinis klausimas buvo toks: ar pasakotum šią pasaką savo vaikams? Tiems, kurie pasakotų, pasiūliau atsiskirti nuo tų, kurie nepasakotų, ir susėsti priešingose klasės pusėse. Įdomiausia, kad klasė skilo lygiai perpus. Dar pasiūliau išrinkti šiai diskusijai vedėją, bet aistros taip užvirė, kad neliko abejingų, todėl vedėju teko būti man pačiam.

Praėjo kelios minutės, kol pagaliau nutildžiau sujudimą klasėje. Tie, kurie priešinosi Joniuko ir Grytutės pasakai, pareiškė, kad ji daro vaikų psichikai milžinišką žalą ir paskui reikės išleisti krūvas pinigų psichoterapijai. Oi, paistalai, atrėmė oponentai. Baikit. Žmonės eina pas psichoterapeutus tikrai ne dėl pasakų. Visi Europos ir Amerikos vaikai su jomis užaugo.

Pasakos priešininkai priminė, kokia žiauri istorija apie Raudonkepuraitę, kur vilkas praryja senelę nė nekramtydamas; kokia negailestinga Pelenės pamotė. Tiesiog stebėtina, kaip vaikas, kuris visai tai perskaitė, išlieka sveikas ir normalus.

Liza Berg pasakė tokį stebėtiną dalyką, kad klasėje staiga stojo tyla. Ji tarė: vaikų galvose yra tiek tamsos ir gelmės, kad mes nė įsivaizduoti negalim.

Oho, atsiliepė kažkas.

Visi suprato, kad Liza pataikė į tašką. Patys dar ne taip seniai buvo vaikai, nors nebūtų apsidžiaugę, jei kas nors garsiai būtų tai priminę, tačiau buvo justi, kad tylėdami mintimis sugrįžo į vaikystės sapnų šalį.

Rytojaus dieną dainavome mano vaikystės eilėraščius. Dainavome šiaip sau, be jokio tikslo, be paslėptų prasmių. Negrėsė net egzaminas, galėjęs užtemdyti mūsų dainavimą. Jutau dilgčiojant kaltę, bet man buvo smagu, o iš to, kaip dainavo vaikai — žydai, korėjiečiai, kinai, amerikiečiai, — supratau, kad smagu ir jiems. Jie mokėjo pagrindines vaikiškas skaičiuotes. Dabar galėjo jas ir dainuoti.

Po laiptais sena moteriškė sėdėjo, sėdėjo,

Tram-ta-ra-ram.

Ji kriaušes ir obuolius pardavinėjo, pardavinėjo,

Tram-ta-ra-ram.

Visus savo pinigus slėpė lentynoj, lentynoj —

Neaišku kam.

Jei nori, dabar gali vienas dainuoti, dainuoti —

Tram-ta-ra-ram.9

Pamokos stebėjimo ataskaita, kurią būčiau parašęs, jei būčiau Švietimo tarybos (Niujorkas 11201, Bruklinas, Livingstono gatvė 110) pedagogikos skyriaus vedėjo pavaduotojo padėjėjas:

Gerbiamas pone Makortai!

Man apsilankius jūsų vedamoje pamokoje gegužės 2 dieną, jūsų moksleiviai gana garsiai ir trukdydami kitiems mokytojams vesti pamokas dainavo įvairias vaikiškas daineles. Jūs skatinote juos dainuoti vis naujas daineles ir neskyrėte laiko joms paaiškinti, nagrinėti, analizuoti ar aptarti. Tiesą pasakius, buvo panašu, kad ši veikla neturi nei tikslo, nei deramo konteksto.

Toks patyręs mokytojas kaip jūs negalėjo nepastebėti, kiek daug jūsų moksleivių vilkėjo lauko drabužius; kiek daug jų sėdėjo išsidrėbę, ištiesę kojas į tarpą tarp suolų. Kiek mačiau, nė vienas iš jų neturėjo jokio sąsiuvinio, negirdėjau ir nurodymų juos išsiimti. Jums gerai žinoma, kad užrašų sąsiuvinis — pagrindinis bet kurio vidurinės mokyklos aukštesniųjų klasių moksleivio darbo įrankis per anglų kalbos pamoką, tad mokytojas, kuris neskatina naudotis šiuo įrankiu, neatlieka savo pareigų.

Apgailestaudamas primenu, kad lentoje nebuvo užrašyta tos dienos pamokos tema. Gal tuo galima būtų paaiškinti, kodėl moksleiviai taip ir neišsitraukė iš krepšių sąsiuvinių.

Naudodamasis savo, kaip pedagogikos skyriaus vedėjo pavaduotojo padėjėjo, teisėmis aš po pamokos apklausiau keletą moksleivių, norėdamas sužinoti, ko jie tą dieną išmoko. Moksleiviai negalėjo atsakyti, net kasėsi galvą, taip ir nesugebėjo nusakyti, koks buvo šio dainavimo tikslas. Vienas atsakė, kad jam buvo smagu, ir ši pastaba verta dėmesio, tačiau juk ne toks yra vidurinės mokyklos darbo tikslas.

Deja, būsiu priverstas perduoti šiuos apmąstymus pedagogikos skyriaus vedėjo pavaduotojui, o jis, be abejo, informuos patį pedagogikos skyriaus vedėją. Veikiausiai jūs būsite iškviestas į Švietimo tarybos posėdį. Jei taip įvyks, turite teisę drauge atsivesti profesinės sąjungos atstovą ir (arba) advokatą.

Pagarbiai,

Montegiu Vilkinsonas III

Gerai, štai ir skambutis. Jūs ir vėl mano valdžioje. Atsiverskite knygas. Susiraskite Teodoro Rotkės eilėraštį „Tėčio valsas“. Jei neturite knygos, skaitykite kam nors per petį. Niekas šioje klasėje neįsižeis, jei skaitysite iš jo knygos. Stenli, gal galėtum perskaityti eilėraštį garsiai? Ačiū.

Teodoras Rotkė

Tėčio valsas

Aitrus degtinės dvokas

Man, vaikui, rietė nosį.

Įsikibau tvirtai:

O kaip kitaip pašoksi.

Mes trypėm, kol indaujoj

Pradėjo dužti puodai;

Mamos pavargęs veidas

Tik dar labiau pajuodo.

Ranka žaizdotais krumpliais

Jis mano delną spaudė.

Ausim sagties užkliuvęs,

Nusibruožiau lig kraujo.

Galvon man mušė taktą

Ranka, juoda nuo purvo.

Paskui tvirtai pakėlė

Ir nutempė į lovą.

Dar kartą ačiū, Stenli. Dabar turite kelias minutes, dar kartą perskaitykite eilėraštį. Leiskite jam įsismelkti į jus. Na, kas įvyko, kai skaitėte šį eilėraštį?

Kaip suprasti — kas įvyko?

Jūs perskaitėte eilėraštį. Kažkas įvyko, kažkas sujudėjo jūsų galvoje, jūsų kūne, jūsų dėžutėje su priešpiečių sumuštiniais. O gal neįvyko nieko. Juk neprivalote reaguoti į kiekvieną dirgiklį šioje visatoje. Nesate vėjarodžiai.

Pone Makortai, apie ką jūs kalbate?

Noriu pasakyti, kad neprivalote reaguoti į viską, ką jums po nosimis pakiša mokytojai ar kas nors kitas.

Atrodo, jie manimi abejoja. Aha, kurgi. Pasakykite tai kai kuriems iš čionykščių mokytojų. Jie tuojau pat įsižeis.

Pone Makortai, ar jūs norite, kad aptartume, ką reiškia šis eilėraštis?

Noriu, kad aptartumėte tai, kas jums ateina į galvą, pageidautina, kad būtų bent kiek susiję su šiuo eilėraščiu. Jei norite, papasakokite apie savo senelę. Nesijaudinkite dėl to, kokia yra „tikroji“ šio eilėraščio prasmė. Net pats poetas to nežinos. Kai jūs jį skaitėte, kažkas nutiko — o gal nenutiko nieko. Pakelkite rankas tie, kuriems nieko nenutiko. Gerai, rankų nėra. Vadinasi, kažkas įvyko jūsų galvoje, širdyje ar viduriuose. Jūs rašytojas. Kas vyksta, kai klausotės muzikos? Kamerinės muzikos? Roko? Pamatėte porą, besikivirčijančią gatvėje. Pastebėjote vaiką, kuris priešinasi motinai. Arba benamį, prašantį išmaldos. Politiką, rėžiantį kalbą. Kviečiate ką nors su jumis kur nors eiti. Stebite, kokia bus to žmogaus reakcija. Jūs rašytojas, todėl visada, visada savęs klausiate: kas čia vyksta, brolau?