Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Benamiai pamažiukais prislinko artėliau, mes jiems atidavėme tai, kas liko. Vienas išspjovė marcipaną ir pareiškė: kas čia per mėšlas? Manote, jei aš benamis, tai galit mane įžeidinėti?

Aš atsistojau ant parko suoliuko ir paskelbiau apie savo naują sumanymą. Teko perrėkti moksleivių šnekas, benamių burbėjimą ir skundus, smalsuolių pastabas ir Antrojo aveniu transporto triukšmą.

Klausykite. Ar visi klausotės? Rytoj prašau atsinešti į klasę kulinarijos knygų. Taip. Kulinarijos knygų. Ką? Jūs namie neturite kulinarijos knygų? Na ką gi, aš labai norėčiau aplankyti šeimą, kuri namie neturi nė vienos kulinarijos knygos. Nunešime jums bent kelias. Nepamirškite — rytoj atsinešate kulinarijos knygų.

Pone Makortai, kam mums tos kulinarijos knygos?

Dar nežinau. Gal rytoj žinosiu. Mano galvoje sukasi kažkas, kas galėtų virsti idėja.

Pone Makortai, nepykite, bet jūs kartais būnat labai keistas.

Jie atsinešė kulinarijos knygų. Kalbėjo: ką tai turi bendra su mokėjimu rašyti?

Tuoj pamatysit. Atsiverskite bet kurį puslapį. Jei jau peržiūrėjote knygą ir išsirinkote kurį nors receptą, atsiverskite jį. Deividai, perskaityk, ką išsirinkai.

Ką?

Perskaityk savo receptą.

Garsiai? Čia, klasėje?

Taip. Nagi, Deividai. Čia ne pornografija. Neketinu laukti visą dieną. Turime perskaityti dešimtis receptų.

Bet, pone Makortai, aš gyvenime nesu garsiai skaitęs valgio gaminimo recepto. Niekada neskaičiau kulinarijos knygos. Net kiaušinio nesu išviręs.

Puiku, Deividai. Šiandien — tavo skonio prabudimo diena. Šiandien išplėšime tavo žodyną. Šiandien tu virsi gurmanu.

Pakyla ranka. Kas tas gurmanas?

Kita ranka. Gurmanas — tai žmogus, kuris vertina gerą maistą, gerą vyną ir visus gerus gyvenimo dalykus.

Klasėje pasklinda atodūsis „Ooooo...“, visi šypsosi ir susižavėję žiūri į Džeimsą, iš kurio niekad gyvenime nesitikėtum išgirsti ką nors subtilesnio už dešrainius ar skrudintas bulvytes.

Deividas skaito receptą, kaip ištroškinti gaidį vyne. Jo balsas iš pradžių medinis, neišraiškingas, bet laipsniškai susidomėjimas auga, jis atranda produktų, apie kuriuos niekada nebuvo net girdėjęs.

Deividai, dabar tu ir visa klasė pasižymėkite šios dienos datą ir užsirašykite, kad 205-oje Stiuvesanto vidurinės mokyklos klasėje jūs perskaitėte pirmą savo gyvenime valgio gaminimo receptą. Vienas Dievas težino, kur jus tai nuves. Noriu, kad visi prisimintumėte — tai veikiausiai pirmoji istorijoje kūrybinio rašymo pamoka, per kurią moksleiviai susėdę skaitė kulinarijos knygų receptus. Deividai, turbūt pastebėjai, kad tavo skaitymo nelydėjo griausmingi plojimai. Receptą perskaitei taip, tarsi tai būtų puslapis iš Niujorko telefonų knygos. Bet neliūdėk. Atsidūrei nežinomoje žemėje ir, kai skaitysi receptą antrą kartą, esu tikras, perskaitysi taip, kaip reikia. Kas dar?

Pakyla rankų miškas. Pakviečiu Brajaną. Žinau, padariau klaidą, žinau, kad tuoj sulauksiu kritikos. Jis toks pats surukėlis, koks buvo Kėdės Sūpuoklis Endrius, bet aš juk mokytojas, sugebu pakilti virš tokių dalykų, esu subrendęs ir galiu nepaisyti savojo ego.

Taip, Brajanai?

Jis žvilgteli į Penę, sėdinčią greta. Jis gėjus, ji lesbietė. Jie to neslepia. Niekad nė nemanė, kad turėtų slėpti. Jis neaukštas, storulis. Ji aukšta, laiba ir visą laiką vaikšto iškėlusi galvą, tarsi sakydama: nori man ką nors paaiškinti? Aš jai nieko nenoriu paaiškinti. Kodėl juodu susimokė prieš mane? Žinau, kad abu manęs nemėgsta; kodėl niekaip nesusitaikau su šiuo paprastu faktu? Kasmet tenka mokyti šimtus vaikų, negali būti, kad visi iki vieno tave mėgtų. Yra mokytojų, tokių kaip Filas Fišeris, kuriems nė kiek nerūpi, mėgsta juos moksleiviai ar ne. Jis atsakytų: aš jus mokau logaritmų, asilai bukagalviai. Jei nesiklausysite, ką aiškinu, ir nesimokysite, neišlaikysite egzamino, o jei neišlaikysite egzamino, galiausiai eisite dėstyti aritmetikos šizofrenikams. Net jei visi klasės moksleiviai pradėtų Filą niekinti, jis savo ruožtu niekintų juos ir tol kaltų jiems į galvas sudėtingiausius logaritmus, kol šie atsakytų į klausimą net iš miegų pakelti.

Brajanai?

O, tas Brajanas toks kietas. Štai jis dar kartelį nusišypso Penei. Tuoj padarys iš manęs maltą kotletą. Ko jam skubėti.

Net niaaažinau, aaa, pone Makortai, kaip man namie pasakyti tėvams, kad Stiuvesanto mokykloje per pamokas, aaa, skaitome kulinarijos knygas? Kitose klasėse žmonės, aaa, nagrinėja Amerikos rašytojų kūrinius, o mes štai sėdime ir skaitome receptus kaip kokie, aaaa, puskvaišiai.

Susierzinu. Norėčiau sunaikinti Brajaną kokia nors taiklia pastaba, bet iniciatyvos imasi Džeimsas, pateikęs įsimintiną gurmano apibūdinimą. Ar aš galiu kai ką pasakyti? Jis žiūri į Brajaną. Tu amžinai viską kritikuoji. Atsakyk man į klausimą: tave kas nors priklijavo prie kėdės?

Aišku, kad niekas manęs niekur nepriklijavo.

Ar žinai, kur sėdi administratorius, atsakingas už mokymo programas?

Jo.

Jei tau taip nepatinka, ką mes čia veikiame, tai gal geriau pakelk subinę nuo kėdės, nueik pas jį į kabinetą ir pereik į kokį nors kitą kursą? Niekas tavęs čia nelaiko. Tiesa, pone Makortai? Pereik kitur, štai ką tau sako Džeimsas. Varyk iš čia. Drožk ir skaityk sau „Mobį Diką“, jei pakaks jėgų.

Siuzana Gilman niekada nekelia rankos. Jai viską reikia išsakyti kuo skubiausiai. Nėra jokios prasmės jai aiškinti, kad taip negalima. Ji nieko nepaiso. Kam tai rūpi? Ji nori pranešti, kad atskleidė tavo sumanymą. Žinau, kodėl jūs mums liepiate garsiai skaityti receptus.

Tikrai?

Nes užrašyti jie primena eilėraščius, kai kurie ir skamba kaip eilėraščiai. Tai yra net geriau už eilėraščius, nes gali įsivaizduoti jų skonį. O tie itališki receptai, ooo, čia jau tikra muzika.

Prie jos prisideda Morina Makšeri. Man receptai patinka dar dėl vienos priežasties — juos galima skaityti taip, kaip jie parašyti, ir joks įkyruolis anglų kalbos mokytojas neprisikabins, kad ieškotum paslėptos prasmės.

Gerai, Morina, tai mes dar prisiminsime.

Ką?

Tuos įkyruolius anglų kalbos mokytojus, kurie ieško paslėptos prasmės.

Maiklas Karas sako, kad turi pasiėmęs fleitą: jei kas nors norėtų padeklamuoti ar padainuoti kokį nors receptą, jis galįs pritarti. Brajanas skeptiškai žiūri. Klausia: tu juokauji? Fleita pritarsi valgio receptui? Ar mes čia jau visai išprotėjome? Siuzana liepia jam užsikimšti ir pasisiūlo perskaityti makaronų apkepo receptą, jei Maiklas jai pritars. Kai ji pradeda skaityti, kaip pagaminti švediškus mėsos kukulius, jis užgroja „Hava Nagila“, melodiją, visiškai nesusijusią su švediškais mėsos kukuliais, o klasė iš pradžių kikena, paskui rimtai įsiklauso, ima ploti ir girti atlikėjus. Džeimsas sako, kad reikėtų sukurti grupę ir išvažiuoti gastrolių pasivadinus „Mėsos kukuliais“ arba „Receptais“; jis pasisiūlo būti jų agentas, nes vis tiek ketina tapti buhalteriu. Kai Morina skaito airiškų trapių sausainių receptą, Maiklas groja „Airę skalbėją“, o visi aplink ritmingai ploja rankomis ir trepsi kojomis.

Klasė atgyja. Moksleiviai vieni kitiems kartoja, kokia tai nesąmonė — tas sumanymas skaityti receptus, juos deklamuoti, dainuoti, Maiklui derinant fleitos melodijas prie prancūziškų, angliškų, ispaniškų, žydiškų, airiškų, kiniškų patiekalų. O jei kas nors užeis? Pavyzdžiui, japonų pedagogai, kurie ateina į klasę, stovi gale ir žiūri, kaip mokytojai veda pamokas. Kaip direktoriui paaiškinti Siuzanos ir Maiklo idėjas bei „Mėsos kukulių“ koncertą?