Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Ir ką man daryti su tuo dičkiu ant palangės, žydu, būsimuoju Amerikos ūkininku? Džonatanas Grinbergas pakėlė ranką ir paklausė, o kodėl gi ūkininko darbas ne toks paprastas, kaip galėtum pamanyti?

Bobas trumpam paniuro. Tai vis mano tėtis, atsakė jis. Jam labai nepatinka kukurūzai ir kiaulės. Sako, kad žydai nevalgo kukurūzų burbuolių. Sako, kad jei per vakarienę pereisi visomis Viįjamsburgo arba Kraun Haitso gatvėmis ir žvilgtelėsi į visų žydų langus, nė vienuose namuose nepamatysi valgant kukurūzų burbuolių. Tai tiesiog ne žydų maistas. Jiems barzda trukdo. Parodyk man žydą, graužiantį kukurūzo burbuolę — taip daro tik tie, kurie prarado tikėjimą. Taip kalba mano tėtis. Bet galutinai jį priveikė kiaulės. Aš pasakiau tėčiui, kad man jos patinka. Neketinu jų valgyti nei nieko, bet norėčiau jas auginti ir pardavinėti gojams. Kas čia blogo? Kiaulės — labai mieli gyvulėliai, jos moka prisirišti prie žmonių. Sakiau tėčiui, kad kada nors vesiu, turėsiu vaikų, jiems labai patiks maži paršeliai. Jis visai pasiuto, o mama turėjo eiti prigulti. Gal ir nereikėjo jiems to sakyti, bet patys mane mokė visada sakyti tiesą, be to, vis tiek anksčiau ar vėliau būtų sužinoję.

Nuaidėjo skambutis. Bobas nusliuogė nuo palangės ir grąžino Džonatanui tušinuką bei popierių. Jis pasakė, kad jo tėtis, rabinas, kitą savaitę per Atvirų durų dieną ateis su manimi pasikalbėti, o dabar labai atsiprašąs už sutrukdymą.

Rabinas atsisėdo prie mano stalo, iškėlė rankas į dangų ir ištarė: oy. Pamaniau, kad žmogus juokauja, bet jis nuleido smakrą, papurtė galvą ir prisipažino esąs labai nelaimingas. Bobas, paklausė jis, kaip sekasi Bobui? Kalbėjo su vokišku akcentu.

Gerai sekasi, atsakiau.

Jis mus užmuš, mums širdys plyš. Ar jis jums sakė? Nori būti ūkininkas.

Ūkininko gyvenimas labai sveikas, pone Stainai.

Ūkininko gyvenimas — skandalas. Ne tam mokame už jo mokslus kolegijoje, kad jis sugalvotų auginti kiaules ir kukurūzus. Mus gatvėje visi pirštais badys. Mano žmona to neišgyvens. Pasakėme jam, kad jei nori taip gyventi, tegu tada pats už viską moka, štai kaip. Jis sako — nesijaudinkit. Yra vyriausybės programų, kurios duoda stipendijas jaunuoliams, norintiems būti ūkininkais, jis jau viską išsiaiškino. Namai pilni knygų, visokių leidinių iš Vašingtono ir kažkokios kolegijos Ohajuje. Pone Makūtai, mes jį praradome. Mūsų sūnus miręs. Mūsų sūnus negali dienų dienas gyventi su kiaulėmis.

Man labai gaila, pone Stainai.

Po šešerių metų sutikau Bobą Žemutiniame Brodvėjuje. Buvo sausis, bet jis žingsniavo, kaip įprasta, su trumpomis kelnėmis ir Orsono Velso švarku. Pasakė: sveiki, pone Makortai. Puiki dienelė, ar ne?

Baisiai šalta, Bobai.

A, tai nieko.

Jis papasakojo, kad jau dirba pas vieną ūkininką Ohajuje, bet su kiaulėmis nieko nepavyko, tėvai būtų to neatlaikę. Aš jam atsakiau, kad toks sprendimas rodo jo gerą širdį ir meilę tėvams.

Jis trumpam nutilo ir pažvelgė į mane. Pone Makortai, jūs manęs niekad nemėgote, ar ne?

Niekad tavęs nemėgau, Bobai? Gal juokauji? Turėti tave savo klasėje buvo grynas džiaugsmas. Džonatanas sakydavo, kad tu vien pasirodęs išvaikai niūrumą.

Nagi, pasakyk jam, Makortai, pasakyk visą tiesą. Pasakyk, kaip jis visad tave pralinksmindavo, kaip tu visiems savo draugams apie jį pasakojai, koks jis buvo originalus, kaip žavėjaisi jo stiliumi, gera nuotaika, sąžiningumu ir narsa, kaip būtum nežinia ką atidavęs už tokį sūnų. Pasakyk jam, koks jis buvo gražus, koks jis yra gražus visais požiūriais, kaip tu jį mylėjai tada ir tebemyli iki šiol. Nagi, sakyk.

Pasakiau, jis neteko žado, o man buvo absoliučiai nusispjauti, ką galvoja praeiviai Žemutiniame Brodvėjuje, matydami, kaip mes apsikabinome ir ilgai taip stovėjome — vidurinės mokyklos mokytojas ir stambus žydas, būsimasis Amerikos ūkininkas.

Kenas buvo korėjietis, jis nekentė savo tėvo. Klasėje papasakojo, kaip būdavo verčiamas mokytis skambinti pianinu, nors pianino jie neturėjo. Iki nusipirks pianiną, tėvas liepdavo jam mokytis gamas ant virtuvės stalo, o jei įtardavo, kad tinginiauja, daužydavo per pirštus mentele. Ir jam, ir jo šešiametei seseriai. Kai jie galiausiai nusipirko pianiną ir sesuo paskambino pjesę-pokštą, tėvas nutraukė ją nuo kėdutės, įvilko į jos kambarį, ištraukė iš stalčių krūvas drabužių, sukišo į pagalvės užvalkalą ir nusitempė dukrą koridoriun, kad pažiūrėtų, kaip jis meta drabužius į šiukšlių vamzdį.

Tegu žino, kad reikia skambinti kaip pridera.

Mokydamasis pradinėje mokykloje Kenas turėjo stoti į skautus ir surinkti visus nuopelnų ženklelius, kad jų turėtų daugiau už bet kurį kitą būrio vaiką. Jau vėliau, aukštesniosiose klasėse, tėvas primygtinai liepė jam tapti skautų Ereliu, nes stojant į Harvardą tai gali praversti. Kenas nenorėjo gaišti laiko ir tapti Ereliu, bet pasirinkimo neturėjo. Prieš akis šmėžavo Harvardas. Be to, tėvas reikalavo puikiausiai išmokti kovos menus, rinkti vieną diržą po kito, galiausiai pelnyti juodąjį.

Kenas klausė tėvo, kol galiausiai atėjo laikas rinktis kolegiją. Tėvas liepė jam paduoti prašymus į dvi mokslo įstaigas — Harvardą ir Mičigano technikos institutą. Net Korėjoje visi žino, kad verta stoti tiktai ten.

Kenas pasipriešino. Jis norėjo stoti į Stanfordą Kalifornijoje. Norėjo gyventi kitapus žemyno, kuo toliau nuo tėvo. Tėvas atsakė: ne. Šito jis neįeisiąs. Kenas atsakė, kad jei jam neleis stoti į Stanfordą, tada jis išvis nestos į jokią kolegiją. Tėvas liepė pereiti kalbėtis į virtuvę ir ėmė jam grasinti. Kenas, kovos menų meistras, atsakė: tik pamėgink, tėti. Tėtis atsitraukė. Būtų galėjęs pasakyti: gerai, daryk ką nori. Bet ką pasakytų kaimynai? Ką pasakytų kiti parapijiečiai? Įsivaizduokite, kad jūsų sūnus baigė Stiuvesanto mokyklą ir atsisako stoti į universitetą. Baisi nešlovė tėčiui. Visi jo draugai išdidžiai išlydi vaikus į Harvardą ir Mičigano technikos universitetą; jei Kenui bent kiek rūpi jo šeimos reputacija, jis nevažiuosiąs į Stanfordą.

Kenas man parašė iš Stanfordo. Jam patiko, kad ten visad šviečia saulė. Kolegijoje lengviau negu Stiuvesanto mokykloje, mažiau spaudimo, mažiau konkurencijos. Neseniai jis gavo motinos laišką, kuriame ji liepia rūpintis tik mokslais, neužsiimti jokia kita veikla, nesportuoti, nelankyti klubų, nieko, o jei gaus bent vieną pažymį, blogesnį už A, tegu nedrįsta Kalėdoms grįžti namo. Laiške Kenas rašė, kad taip dar geriau. Jis ir taip nenori važiuoti namo Kalėdoms. Grįždavo tik norėdamas pamatyti seserį.

Likus kelioms dienoms iki Kalėdų jis pasirodė mano klasės duryse ir pasakė, kad aš jam padėjęs ištverti paskutinius metus vidurinėje mokykloje. Buvo toks metas, kai jis svajojo nusivesti tėvą į tamsų skersgatvį, iš kurio paskui išeitų tik vienas žmogus. Žinoma, tai būtų jis; bet išvažiavęs į Stanfordą staiga pradėjo galvoti apie tėvą, apie tai, kaip jis gyveno, atvažiavęs iš Korėjos, dieną naktį prekiaudamas vaisiais ir daržovėmis, anglų kalbos mokėdamas tik tiek, kad vos galėtų susikalbėti, tačiau nepasiduodamas, iš paskutiniųjų trokšdamas suteikti vaikams išsilavinimą, kurio Korėjoje jie nieku gyvu nebūtų gavę, apie kurį Korėjoje negalėjai nė svajoti; kartą Stanforde per anglų kalbos pamoką dėstytojas paprašė Keno pakalbėti apie jo mėgstamiausią eilėraštį, jo atmintyje iškilo „Tėčio valsas“, Jėzau, to jau buvo per daug, jis nebesusilaikė ir apsižliumbė visų bendrakursių akivaizdoje, o dėstytojas pasirodė puikus, jis apglėbė Keną per pečius ir nusivedė koridoriumi į savo kabinetą, kad bent kiek atsipeikėtų. Kenas prasėdėjo dėstytojo kabinete visą valandą, kalbėjo ir verkė, o dėstytojas vis kartojo, kad nieko baisaus, jis ir pats turi tėvą, kurį visad laikė suktu ir niekingu šunsnukiu, Lenkijos žydu, visai pamiršęs, kad tas niekingas šunsnukis išgyveno Osvencimą, kažkaip atvažiavo į Kaliforniją, užaugino štai šį dėstytoją ir dar du vaikus, Santa Barbaroje laikydamas maisto krautuvėlę, nors kiekvieną dieną jo kūnas grasino subyrėti po to, ką buvo ištvėręs lageryje. Dėstytojas pasakė, kad jų abiejų tėčiai turbūt turėtų apie ką pasikalbėti, bet to niekuomet nebus. Korėjietis bakalėjininkas ir Lenkijos žydas krautuvininkas niekada neras žodžių, kurie universitete ateina taip lengvai. Kenas pasakė, kad dėstytojo kabinete jam nuo pečių nukrito didžiulė našta. Arba galima pasakyti kitaip — jo kūnas atsikratė didžiulio kiekio nuodų. Kažkaip taip. Dabar jis ketino nupirkti tėvui Kalėdoms dovanų kaklaraištį, o motinai — gėlių. Na, taip, kvaila jai dovanoti gėles, juk jomis tėvai patys prekiauja, bet gėlės, pirktos kampinėje korėjiečio krautuvėlėje, yra visiškai kitokios negu gėlės, pirktos iš tikro floristo. Kenas niekaip negalėjo pamiršti vieno dalyko, kurį buvo pasakęs dėstytojas: kad jo tėvui, Lenkijos žydui, ir Keno tėvui, korėjiečiui, reikėtų leisti ramiai pasėdėti saulėkaitoje su žmonomis, jei, žinoma, jie tokie laimingi, kad jas dar turi. Kenas net nusijuokė prisiminęs, kaip dėstytojas įsikarščiavo, tai pasakęs. Tegu, po šimts, ramiai pasėdi saulėkaitoje. Bet niekas jiems to neleis, nes pasaulyje nėra nieko pavojingesnio už senus pirdylas, susėdusius pasišildyti saulėkaitoje. O jei jie pradės mąstyti? Paaugliams galioja tas pats. Būtinai reikia jiems rasti kokių nors užsiėmimų, nes kitaip jie gali pradėti mąstyti.