Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Tuoj aš jums paaiškinsiu, kaip aš vertinu. Pirmiausia — lankomumas. Net jei tyliai sėdėjote klasės gale ir mąstėte apie tai, kas čia kalbama bei skaitoma, privalėjote šį tą išmokti. Antra — dalyvavimas. Ar bent vieną penktadienį esate skaitę savo rašinį? Bet ką? Apsakymą, esė, eilėraštį, pjesę? Trečia — ar aptarėte bendraklasių rašinius? Ketvirta, ir tai jau galite nuspręsti tik jūs, ar galite apmąstyti gautą patirtį, ar galite savęs paklausti, ko jus tai išmokė? Penkta — gal tik sėdėjote ir svajojote? Jei taip, įvertinimas bus teigiamas.

Staiga mokytojas surimtėja ir klausia Svarbaus Dalyko: o apskritai, kas tas ugdymas? Ką mes šioje mokykloje veikiame? Jūs galite atsakyti, kad stengiatės baigti mokyklą, nes norite stoti į kolegiją ir ruoštis būsimai karjerai. Bet, mano mieli moksleiviai, to anaiptol nepakanka. Aš ne kartą esu savęs klausęs, kokį velnią veikiu šioje klasėje. Ir susikūriau sau tokią lygtį. Kairėje lentos pusėje užrašau didelę raidę B, dešinėje — didelę raidę L. Sujungiu jas strėle, nukreipta į dešinę: nuo Baimės į Laisvę.

Nemanau, kad žmogus kada nors tampa visiškai laisvas, bet aš bent stengiuosi baimę nuginti į tolimą kampą.

17

Sparnuotos laiko vežėčios lekia kaip vėjas, jas iš paskos vejasi Dangaus skalikas. Tu sensti, ir koks vis dėlto esi niekingas plepys: be paliovos kumščiuoji vaikus, ragindamas rašyti, sykiu leisdamas užgesti savo paties svajonei. Pasiguosk bent tuo: vieną gražią dieną kuris nors iš tavo gabiųjų moksleivių gaus Nacionalinį knygos apdovanojimą ar net Pulicerio premiją, pakvies tave į jos įteikimo iškilmes ir puikioje kalboje prisipažins, jog už viską yra dėkingas tau. Tavęs paprašys atsistoti. Tau plos didžiulė minia. Tai bus tavo žvaigždžių valanda, atlygis už tūkstančius pamokų, už milijonus perskaitytų žodžių. Tavo premijuotasis auklėtinis tave apkabins, ir netrukus tu, mažasis pone Čipsai12, išnyksi Niujorko gatvėse, vėl laipiosi stačiais laiptais į savo varganą būstą su apdulkėjusiom spintelėm, vandens buteliu sename šaldytuve ir blausia elektros lempute, kabančia virš siauros viengungio lovelės.

Didžioji Amerikos drama — tai paauglystės ir amžiaus vidurio susidūrimas. Mano hormonai meldžia tykios miško proskynos, jų hormonai pulsuoja, veržiasi, reikalauja.

Šiandien jie nenori, kad prie jų kabinėtųsi nei tėvai, nei mokytojai.

Aš irgi nenoriu, kad jie man trukdytų. Nebenoriu jų nei matyti, nei girdėti. Geriausius savo gyvenimo metus iššvaisčiau klykaujančių paauglių draugijoje. Per tą laiką, kurį praleidau klasėje, galėjau perskaityti tūkstančius knygų. Galėjau išrausti visą Keturiasdešimt antrosios gatvės biblioteką nuo pradžios iki galo. Kaip būtų gerai, jei tie vaikigaliai išvis dingtų. Aš prastai nusiteikęs.

Tačiau būna ir kitokių dienų, kai trokštu kuo greičiau atsidurti klasėje. Priėjęs koridorių, vos galiu tverti. Nagais rausiu žemę. Nagi, pone Ritermanai. Greičiau. Baikit tą savo nelemtą matematikos pamoką. Aš turiu šiems moksleiviams ką pasakyti.

Mokytojų bufete prie manęs prisėda jauna mokytoja, praktikantė. Rugsėjo mėnesį ji pradės dirbti, gal galėčiau jai ką nors patarti?

Išsiaiškink, kas tau patinka, ir tai daryk. Iš esmės nieko daugiau nesugalvosi. Prisipažinsiu, mokyti man ne visada patiko. Kartais pasijusdavau kaip nesavas. Klasėje esi visiškai vienas, vienas vyras arba viena moteris penkias pamokas per dieną prieš penkias paauglių klases. Vienas tavo energijos vienetas prieš šimtą septyniasdešimt penkis jų energijos vienetus, šimtą septyniasdešimt penkias tiksinčias laikrodines bombas — privalai susirasti būdų, kaip išsigelbėti. Gali būti, kad tu jiems patiksi, gal jie tave net pamils, bet jie jauni, o jaunųjų tokia paskirtis — išstumti senius iš planetos. Žinau, kad perdedu, bet tai beveik tas pats, kaip boksininkui eiti į ringą arba matadorui — į areną. Gali gauti nokautą, gali kristi perrėžtu pilvu, tai bus tavo, kaip mokytojos, karjeros pabaiga. Bet jei išsilaikysi, pamažu išmoksi visokių gudrybių. Privalai išmokti klasėje jaustis patogiai, nors tai nelengva. Privalai elgtis egoistiškai. Oro linijų darbuotojai sako, kad jei lėktuve sumažėja deguonies kiekis, kaukę pirmiausia reikia dėtis sau, nors instinktyviai knieti gelbėti vaiką.

Klasė — tai scena, kurioje nuolatos vyksta dramos. Niekada nesužinosi, kokią įtaką turėjai šimtams moksleivių, kurie kasmet ateina ir išeina. Matysi, kokie jie išeina po pamokos — susimąstę, apsnūdę, pašaipūs, susižavėję, besišypsantys, sutrikę. Po keleto metų išsiauginsi jautrias antenas. Matysi, kada pasiekei juos, o kada atstūmei. Tai chemija. Ir psichologija. Gyvuliškas instinktas. Dirbi su vaikais, ir kol esi mokytoja, nuo šito niekur nepabėgsi. Nesitikėk, kad tau padės tie, kurie pabėgo iš klasės, tie, kurie užima aukštesnius postus. Jiems rūpi kitkas — jie eina pietauti ir mąsto apie aukštesnius dalykus. Tu esi viena su vaikais. Na štai, skambutis. Dar pasimatysim. Išsiaiškink, kas tau patinka, ir tai daryk.

Buvo balandis, už lango švietė saulė, ir aš susimąsčiau, kiek man dar liko balandžių, kiek liko saulėtų dienų. Pradėjau jausti, kad nebeturiu ką pasakyti Niujorko vidurinių mokyklų moksleiviams — nei apie rašymą, nei apie ką nors kita. Mano balsas pradėjo kimti. Prieš atsidurdamas vienas pasaulyje aš maniau, kad to labai noriu. Kaip galiu kalbėti apie rašymą, kai pats nesu parašęs nė vienos knygos, jau nekalbu apie jos išleidimą? Tiek kalbėjau, tiek prigadinau užrašų sąsiuvinių, ir nieko iš to neišėjo. Kažin ar jiems nekyla panašių minčių? Ar jie nesako: kaip čia yra, kad jis tiek kalba apie rašymą, o pats nėra nieko parašęs?

Atėjo laikas į pensiją, laikas gyventi iš mokytojo pensijos, visai nepanašios į karališkus turtus. Pagaliau perskaitysiu knygas, kurias kaupiau visus trisdešimt metų. Valandų valandas sėdėsiu Keturiasdešimt antrosios gatvės bibliotekoje, savo mėgstamiausioje Niujorko vietoje; vaikščiosiu gatvėmis, išgersiu alaus „Liūto galvoje“, pasikalbėsiu su Disiu, Duganu, Hamilu, išmoksiu groti gitara ir dainuoti šimtus dainų, pakviesiu savo dukterį Mėgę vakarienės į „Vilidžą“, parašinėsiu savo sąsiuviniuose. Gal kas išeis.

Kaip nors išsiversiu.

Kai Gajus Lindas antrus metus mokėsi aukštesniojoje mokykloje, vieną šaltą, snieguotą dieną jis atėjo į mokyklą su skėčiu. Antrame aukšte susitiko draugą, kuris irgi turėjo skėtį. Jie ėmė fechtuotis skėčiais, staiga draugas paslydo, jo skėčio smaigalys įsmigo Gajui į akį, ir Gajų ištiko pusinis paralyžius.

Jį nugabeno į Bet Izraelio ligoninę kitapus gatvės: taip prasidėjo ilgos klajonės iš vieno miesto į kitą, iš vienos apygardos į kitą. Nuvežė net į Izraelį, kur nuolat vyksta mūšiai, todėl gydytojai išmano naujausias traumų gydymo metodikas.

Į mokyklą Gajus grįžo invalido vežimėlyje, su juodu raiščiu ant akies. Po kurio laiko jau pajėgė vaikščioti koridoriais, pasiramsčiuodamas lazda. Dar vėliau atsisakė ir lazdos; nebūtum nė atspėjęs, kad patyrė tokį sužalojimą, jei ne juodas akies raištis ir nejudanti ranka, gulinti ant suolo.

Štai Gajus sėdi mano paskutinėje pamokoje ir klauso, ką kitame klasės gale kalba Reičelė Blauštein. Ji prisimena poezijos pamoką, kurią vedė ponia Kocela. Pamoka Reičelei patiko, patiko ir tai, kaip apie poeziją pasakoja ponia Kocela, bet iš esmės jai tai pasirodė tik laiko švaistymas. Apie ką gi rašyti, kai viskas gyvenime ir taip puiku: jos tėvai patenkinti, jiems gerai sekasi, Reičelė vienturtis vaikas šeimoje, ketina stoti į Harvardą, jos sveikata be priekaištų?