Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

Džonatanai, liūdnesnio amerikietiško gyvenimo scenarijaus vidurinės mokyklos klasėje dar nesu girdėjęs. Bet tu išvardijai didžiojo amerikietiško romano dedamąsias dalis. Trumpai apibūdinai tai, apie ką rašė Teodoras Dreizeris, Sinkleris Liuisas, Fransis Skotas Ficdžeraldas.

Jie sako, kad aš turbūt juokauju.

Aš atsakau: jūs žinote Makorto gyvenimo dedamąsias dalis. Jūsų gyvenimai irgi susideda iš įvairių dalykų, kuriuos panaudosite, jei rašysite apie save. Surašykite savo dedamąsias dalis į sąsiuvinį. Šiukštu jų nepameskite. Tai labai svarbu. Žydiškumas. Vidurinė klasė. New York Times. Per radiją skambanti klasikinė muzika. Harvardo perspektyva. Kiniškumas. Korėjietiškumas. Itališkumas. Ispaniškumas. Laikraštis užsienio kalba ant virtuvės stalo. Iš radijo sklindanti tautinė muzika. Tėvų svajonės apie kelionę į gimtinę. Senelė, kuri tylėdama sėdi svetainės kampe, galvodama apie neseniai matytas Kvinso kapines. Tūkstančiai paminklų, tūkstančiai kryžių. Ji meldžia: labai, labai prašau, nelaidokite manęs ten. Parvežkite į Kiniją. Labai prašau. Eikit, prisėskit prie senelės. Tegu ji jums papasakoja apie savo gyvenimą. Visi seneliai ir senelės turi ką papasakoti, ir jei leisite jiems numirti, neužsirašę tų pasakojimų, būsite tikri nusikaltėliai. Už bausmę jums bus uždrausta lankytis mokyklos valgykloje.

Kurgi ne. Cha, cha.

Tėvai ir seneliai įtariai pasitinka netikėtą susidomėjimą jų gyvenimu. Kodėl tu manęs viso to klausinėji? Mano gyvenimas — tik mano reikalas, ką padariau, tai padariau.

O ką tu padarei?

Ne tavo reikalas. Ar tai ir vėl tas mokytojas? Tai jis visur kaišioja nosį?

Ne, senele. Aš tik pamaniau, gal norėsi man papasakoti apie savo gyvenimą, kad aš galėčiau papasakoti savo vaikams ir tavęs niekas nepamirštų.

Pasakyk tam mokytojui, kad rūpintųsi savo reikalais. Visi tie amerikiečiai vienodi, amžinai visko klausinėja. Mūsų šeima niekada nelenda prie kitų.

Bet, senele, tas mokytojas airis.

Ak, taip? Na, šitie dar blogesni, amžinai pliurpia ir dainuoja apie visokius žalumynus, o paskui šaudosi ir atsiduria kartuvėse.

Kiti pasakojo, kaip uždavę seneliams vienintelį klausimą apie jų praeitį tarsi pramušė užtvanką, senukai nebegalėjo liautis kalbėję, nors jau seniai atėjo laikas miegoti, buvo vėlu — dalijosi savo širdies skausmais ir ašaromis, senosios gimtinės ilgesiu, skelbė meilę Amerikai. Visiškai pasikeitė kai kurių šeimų santykiai. Šešiolikmetis Miltonas daugiau niekada nedrįs nepaisyti savo senelio.

Jūs neįsivaizduojate, kokių dalykų patyrė senelis Antrajame pasauliniame kare. Tipo, jis įsimylėjo SS karininko dukterį ir už tai vos išvengė mirties. Jis pabėgo ir pasislėpė tame — kaip ten jį vadina — na, karvės kailyje, išmestame į šiukšlyną.

Odoje?

Jo. Ta oda ten gulėjo tik dėl to, kad ją buvo gerokai apgraužusios žiurkės, seneliui teko jas nuvaikyti. Tris dienas jis tūnojo susisukęs į odą ir vaikė žiurkes, kol jį pamatė katalikų kunigas, paslėpė savo bažnyčios rūsyje ir laikė visus metus, iki atėjo amerikiečiai. Šitiek metų senelis sau tyliai sėdėjo kamputyje, aš niekad jo nieko neklausinėjau ir jis man nieko nepasakojo. Jis iki šiol nelabai kaip kalba angliškai, bet priežastis ne ta. Dabar įrašiau jo pasakojimą į diktofoną, o mano tėvai — mano tėvai, Jėzau, — sako: ko tu gaišti laiką?

Klarensas buvo gabus ir drovus juodaodis. Jis sėdėjo klasės gale su trim kitais juodaisiais ir niekad nedalyvaudavo klasės diskusijose. Jie su draugais turėjo savo slaptų juokų, ir tas juodųjų sąmokslas mane erzindavo. Sykiu galvodavau, kad jei būčiau juodaodis, irgi atsidurčiau ne kur kitur, o mažame savo paties susikurtame gete, slapta tyčiodamasis iš baltojo mokytojo.

Deividas buvo gabus ir anaiptol ne drovus juodaodis. Jis sėdėjo prie didelio lango su baltaisiais draugais, kurie sekiojo paskui jį, šiam įeinant ir išeinant iš klasės. Kai pateikdavau klasei klausimą, jis būtinai keldavo ranką, o jei atsakydavo neteisingai, susierzinęs papurtydavo galvą ir sakydavo: o, tfu. Daugelis stengėsi jį pamėgdžioti, bet niekas nemokėjo taip ištarti „O, tfu“ kaip Deividas. Niekas geriau už jį nemokėjo skleisti linksmybių. Moksleiviai keisdavo pasirenkamuosius kursus, kad tik galėtų atsidurti su juo vienoje klasėje. Kai jis penktadieniais skaitydavo savo apsakymus ir rašinius, jie kaukdavo iš juoko. Pirmadienio rytą aš atsikėliau iš lovos. Arba neatsikėliau. Tik sapnavau, kad atsikėliau, negalėčiau jums prisiekti, kad gulėjau lovoje ir sapnavau, kad keliuosi, o gal sapnavau, kad sapnuoju? Dėl visko kaltas ponas Liperis, nes jis per filosofiją mums papasakojo tą kinišką istoriją, kurioje žmogus sapnuoja, kad yra peteliškė, o gal peteliškė sapnuoja, kad yra žmogus. Arba peteliškė. O, tfu.

Visi juokėsi, išskyrus Klarensą. Trys jo draugai juokėsi, nors nelabai drąsiai. Aš paklausiau Klarenso, gal jis irgi šiandien norėtų ką nors paskaityti. Jis papurtė galvą. Aš atsakiau, kad čia rašymo pamokos, kuriose visiems privaloma dalyvauti; jei jis nenori skaityti savo rašinio pats, tai gal galėtų duoti perskaityti kam nors kitam. Jo abejingumas mane nervino. Norėjau, kad mano klasėje sėdėtų vien patenkinti Deividai ir kartotų: o, tfu.

Tą dieną budėjau mokyklos valgykloje. Klarensas atsisėdo prie sienos su juodaodžių paauglių būreliu. Jie juokėsi iš to, kaip jis vaidina Hitlerį: tarp viršutinės lūpos ir nosies įkišta dešrelė atstojo ūsus, ant galvos uždėtas dubenėlis, ištiesta kariniam pasveikinimui ranka. Valgykloje Klarensas buvo visai kitas žmogus negu klasėje.

Deividas tylėdamas stebėjo jį nuo kito stalo ir nesišypsojo.

Po pietų paklausiau Klarenso, ar jis kada nors žada ką nors paskaityti. Ne, jis neturįs ko pasakyti.

Ničnieko?

Na, aš niekada nebūsiu toks kaip Deividas.

Tu ir neprivalai būti toks kaip Deividas.

Jums tai nepatiks. Aš nežinau kitokių pasakojimų, tik iš gatvės gyvenimo. Mano gatvėje vyksta įvairių dalykų.

Tai parašyk apie savo gatvę.

Negaliu. Ten negražūs žodžiai ir kitokie dalykai.

Klarensai, pasakyk man bent vieną žodį, kurio aš nebūčiau girdėjęs. Bent žodelį, Klarensai.

Bet aš maniau, kad rašyti reikia literatūrine kalba.

Rašyk kokia nori kalba, svarbu, kad būtų parašyta.

Kitą penktadienį jis buvo pasiruošęs skaityti. Kiti skaitytojai atsistodavo, bet Klarensas norėjo sėdėti. Jis man priminė, kad ketina vartoti neliteratūrinę kalbą, ar nieko?

Aš atsakiau: niekas, kas žmogiška, man nesvetima. Ir pridūriau, kad pamiršau, kuris rusų rašytojas taip pasakė.

Jis atsiliepė: a. Ir pradėjo skaityti pasakojimą apie tai, kaip kelios jo gatvės vaikų motinos susidorojo su narkotikų prekeiviu. Jos jį įspėjo, kad nešdintųsi iš jų kvartalo, bet tas atrėžė turįs kaip nors užsidirbti gyvenimui, tegu jos eina velniop. Vieną vakarą šešios motinos jį sučiupo ir nusivežė į dykvietę. Ką ten jam darė, Klarensas negalėtų pasakyti, bet sklido įvairios kalbos. Tų kalbų jis nedrįstų pakartoti net jei galėtų, be to, Stiuvesanto moksleiviams šitokie dalykai pernelyg žiaurūs. Gali pasakyti tik tiek, kad viena iš motinų iškvietė greitąją, kad tas vyrukas dykvietėje nenumirtų. Žinoma, pasirodė ir policininkai, bet niekas nieko nežinojo, o policininkai pasirodė supratingi. Štai kaip gyvena žmonės Klarenso gatvėje.

Tyla. Paskui staiga šūksniai, pagyros, plojimai. Klarensas atsilošė kėdėje ir pažvelgė į Deividą, plojantį karščiausiai iš visų. Deividas nepasakė: o, tfu. Suprato, kad ši akimirka priklauso Klarensui.