Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

Sakykit, o kas tas keistas vaikinas prie klasės durų? Išblyškęs kaip kreida, klaikiai liesas, apsvaigęs. Būtų galėjęs į mane kreiptis: Frenkai, bet ištarė: laba diena, pone Makortai. Pagerbė mokytoją.

Išėjau į koridorių kaip visada trumpai pasikalbėti, ir jis man paaiškino, kad atsitiktinai ėjo pro šalį, prisiminė mane ir pagalvojo, kažin kaip man sekasi. Be to, nutiko taip, kad jam šiuo metu truputį striuka su finansais, tai gal aš galėčiau pasidalyti keletu monetų. Jis nepamiršo to gero, kurį jau esu jam padaręs, ir nors sunkiai įsivaizduoja galėsiąs kada nors atsilyginti, vis dėlto puoselėja man pačius šilčiausius jausmus. Koks malonumas aplankyti mane šioje mokykloje ir matyti klestintį Amerikos jaunimą, nuostabius vaikus, atsidūrusius tokio sumanaus ir kilnaus žmogaus rankose. Jis padėkoja ir sako, kad gal greitai pasimatysime Montero bare Brukline, už keleto kvartalų nuo jo buto. Po kelių minučių dešimt dolerių, kuriuos jam įspaudžiau, atsidurs Stiuvesanto aikštės narkotikų prekeivio rankose.

Tai Hunkė, sakau jiems. Pasiimkite bet kurią šiuolaikinės Amerikos literatūros istoriją arba knygą apie bitnikus ir pavardžių rodyklėje perskaitysite: Hunkė, Herbertas.

Alkoholis jam nelabai rūpi, bet Montero bare kilniai leidžiasi pavaišinamas brendžiu. Jo balsas sodrus, švelnus ir muzikalus. Jis visad labai mandagus, todėl retai kyla mintis jį pavadinti narkomanu. Jis gerbia įstatymus ir nė vieno jų nesilaiko.

Jis yra sėdėjęs kalėjime už kišenvagystę, šiaip vagystę, narkotiku laikymą ir platinimą. Jis sukčius, apgavikas, perkamas meilužis, žavus personažas, rašytojas. Sakoma, kad būtent jis sugalvojo pavadinimą „bitnikai“. Jis naudojasi žmonėmis tol, kol baigiasi jų pinigai bei kantrybė, kol jie jam pareiškia: gana, Hunke. Lauk, dabar jau eik lauk. Jis viską puikiai supranta ir ant nieko nepyksta. Jam tas pats. Žinau, kad jis manimi naudojasi, bet pažįsta visus bitnikus, o man patinka klausytis, kaip jis pasakoja apie Barouzą, Korsą, Keruaką, Aleną Ginsbergą. Arlina Dalberg man sakė, kad Ginsbergas kartą palygino Hunkę su šventuoju Pranciškum Asyžiečiu. Taip, jis nusikaltėlis, jis laužo įstatymus, bet vagia tik tiek, kiek jam reikia narkotikams, ir negauna iš savo vagysčių jokio pelno. Be to, nevagia visko, kas pakliūva po ranka. Niekad nevogs papuošalo, kuris panašus į šeimos palikimą. Žino, kad jei paliks nepavogtą bent vieną aukai brangų daiktą, žmogui tai bus malonu ir nebe taip skaudės širdį dėl to, kas prarasta. Be to, tai atneš jam sėkmę. Jis prisipažįsta padaręs visus įmanomus nusikaltimus, išskyrus žmogžudystę, kartą net mėgino nusižudyti Arlinos name Maljorkoje. Kartais duodamas jam po dešimt dolerių savotiškai apsisaugau nuo tikimybės, kad jis įsilauš į mano butą, nors neseniai jis man pasakojo jau nebepajėgiąs užsiropšti į antrą aukštą, todėl jei išgirstąs, kad laimikis gali būti geras, pasisamdąs pagalbininką. Žemutiniame Istsaide norinčiųjų netrūksta. Herbertas Hunkė jau nebelaipioja gaisrininkų kopėčiomis ir lietvamzdžiais. Bet yra kitų būdų prasiskverbti į pasiturinčiųjų tvirtoves, sako jis.

Pavyzdžiui?

Jūs nė nepatikėsite, kiek daug žydrų durininkų ar kiemsargių dirba Parko ir Penktajame aveniu. Jei man pavyksta gerai susitarti, kad tas susitiktų su anuo, jie mane laisvai įleidžia vidun, tikriausiai galėčiau net ramiai nusnūsti bet kuriame iš tų butų. Seniai seniai, kai dar buvau jaunas, mielai būčiau parsidavęs pats, ir dėkui, man labai neprastai sekėsi. Kartą mane netikėtai užtiko toks draudimo bendrovės direktorius, jau buvau pasirengęs sėsti į kalėjimą, bet tas tik pašaukė žmoną iš kito kambario, ji atnešė martinių ir netrukus visi trys jau buvome lovoje, kuo puikiausiai įsitaisę. O, kokie buvo laikai. Niekas tada mūsų nevadino gėjais, tik žydrais.

Rytojaus dieną ant savo stalo randu protesto laišką, pasirašytą „Motina“. Ji nenori pasisakyti vardo, kad už jos poelgį nenukentėtų duktė, kuri parėjusi namo papasakojo visai šeimai apie tą niekingą veltėdį Honką, kuris, sprendžiant iš dukters pasakojimų, anaiptol nepanašus į šviesų pavyzdį, taip reikalingą Amerikos jaunimui. Ji, būdama motina, puikiai supranta, kad Amerikos visuomenės nuošalėse esama panašių žmonių, bet ar aš negalėjau surasti pranašesnių asmenybių, įkūnijančių „gėrį ir teisingumą“? Tokių kaip Elinora Glyn10 arba Džonas P. Markandas11?

Negaliu atsakyti į šį laišką, negaliu apie jį net užsiminti per pamoką, nes nenoriu, kad duktė susigėstų. Suprantu motinos būgštavimus, bet jei šiose pamokose mokau rašyti, turėdamas galvoje literatūrą, tai ar privalau paisyti kokių nors ribų? Jei vaikinas ar mergina parašys apie seksą, ar aš galėsiu leisti šį rašinį garsiai perskaityti klasėje? Metų metus dirbęs su tūkstančiais paauglių, klausęs jų kalbų ir taisęs jų darbus, aš gerai žinau, kad tėvai smarkiai perdeda vaikų naivumą. Tie tūkstančiai paauglių buvo mano auklėtojai.

Atsargiai imuosi šios temos nebeminėdamas Hunkės. Pažvelkite į Marlou, Nešo, Svifto, Bodlero, Rembo gyvenimus, ką ir kalbėti apie tuos nenaudėlius Baironą ir Šelį arba palaidūną mergininką Hemingvėjų ir Folknerį, mirtinai nusigėrusį tame savo Oksforde, Misisipės valstijoje. Dar galima prisiminti Aną Sekston, kuri nusižudė, Silviją Plat, kuri padarė tą patį, ir Džoną Berimeną, nušokusį nuo tilto.

Ak, aš tikras tamsybių žinovas.

Dėl Dievo meilės, Makortai, liaukis trikdęs vaikus. Apsiramink. Palik juos ramybėje, ir jei jie nepradės uodegėlėm mosuoti, tai tik dėl to, kad bus apkvaitę nuo nesiliaujančių anglų kalbos mokytojo plepalų.

Rimtai nusiteikę moksleiviai kelia rankas ir klausinėja, kaip žadu juos įvertinti semestro pabaigoje. Juk per pamokas neduodu įprastų kontrolinių darbų — nei daugybinio pasirinkimo klausimų, nei stulpelių, nei tuščių langelių, į kuriuos reikia ką nors įrašyti, nei įvertinimo, teisingas ar klaidingas šis teiginys. Susirūpinę tėvai jau domisi.

Aš sakau rimtai nusiteikusiems moksleiviams: įvertinkite save patys.

Ką? Kaip mes galime įvertinti patys save?

Juk visą laiką tai darote. Mes visi tai darome. Be paliovos save vertiname. Sąžinės sąskaita, vaikinai ir merginos. Sąžiningai paklauskite savęs: ar aš ko nors išmokau, skaitydamas valgio gaminimo receptus tarsi poezijos kūrinius, nagrinėdamas vaikišką eilėraštį apie piemenaitę, tarsi jis būtų parašytas T. S. Elioto, gilindamasis į „Tėčio valsą“, klausydamasis, kaip Džeimsas ir Danielis pasakojo apie savo vakarienę, valgydamas Stiuvesanto aikštėje, skaitydamas Mimi Šeraton apžvalgas? Aš jums tik tiek pasakysiu — jei iš viso šito nieko neišmokote, tai reiškia, jog pramiegojote nuostabiausią Maiklo muziką ir Pamės odę Pekino ančiai, arba — taip irgi gali būti, bičiuliai, — aš tiesiog niekam tikęs mokytojas.

Jie juokiasi. Aha, taip ir yra. Jūs niekam tikęs mokytojas ir mes visi juokiamės, nes čia yra tiesos, nes jie gali laisvai tai pasakyti, nes aš suprantu juokus.

Rimtai nusiteikę moksleiviai vis tiek nepatenkinti. Jie įrodinėja, kad per kitas pamokas mokytojas pats pasako, ką turėtum išmokti. Mokytojas moko, o tau reikia mokytis. Paskui mokytojas surengia patikrinimą ir tu gauni tą įvertinimą, kurio nusipelnei.

Rimtai nusiteikę moksleiviai aiškina, kad labai patogu iš anksto žinoti, ką reikės išmokti, kad galėtum taip nusiteikti. Jie sako: per jūsų pamokas niekada nesuprasi, ką mums reikia išmokti, tai kaip mums mokytis, kaip jūs pats galite mus įvertinti? Niekada nežinai, kas dar atsitiks per jūsų pamokas. Semestro pabaigoje lieka pats didžiausias klausimas: iš kur mokytojas žino, kaip ką įvertinti?