Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

16

Aš visą laiką mokausi. Airiūkštis iš skurdžių Limeriko skersgatvių jau nebebijo rodyti pavydo. Bendrauju su pirmos ir antros kartos imigrantais, tokiais kaip aš, bet susiduriu ir su vidurinės klasės, ir net su aukštesniosios vidurinės klasės atstovais, iš kurių tuoj pat pradedu šaipytis. Nenoriu šaipytis, bet senų įpročių atsikratyti nelengva. Tai vis apmaudas. Net ne pyktis. Tik apmaudas. Niekaip negaliu suprasti, dėl ko jie taip rūpinasi, tų vidurinės klasės problemų: čia per karšta, ten per šalta, čia ne ta dantų pasta, kurią esu pratęs vartoti. Tris dešimtmečius išgyvenęs Amerikoje dar vis džiaugiuosi, kad galiu įsijungti šviestuvus arba išlipęs iš dušo pasiimti švarų rankšluostį. Skaitau tokį rašytoją, vardu Krišnamurtis, ir man jis patinka, nes neapsimetinėja guru kaip kai kurie personažai, urmu atgriuvę iš Indijos su skardiniais puodeliais rankose, į kuriuos jau subyrėjo milijonai. Jis atsisako būti guru, atsisako būti išminčius ar kas nors kitas. Jis tik sako — užsimena — kad apskritai, vaikeli, gyvenime esi vienas. Yra tokia šiurpulius varanti Toro esė, pavadinta „Ėjimas“, joje jis rašo, kad eidamas pro duris pasivaikščioti turėtum jaustis toks laisvas, toks neapsikrovęs, tarytum niekada nebereikėtų grįžti ten, iš kur išėjai. Eini, nesustoji, nes esi laisvas. Daviau tą esė perskaityti moksleiviams, bet jie atsakė: o ne, mes taip niekada negalėtume. Taip imti ir išeiti? Jūs juokaujat? Ir tai labai keista, nes kai pasakojau apie amžinai keliaujančius Keruaką ir Ginsbergą, jiems tai pasirodė nuostabu. Kiek laisvės. Tris tūkstančius mylių tik marihuana, moterys ir vynas. Kalbėdamas su tais vaikais aš kalbuosi su savim. Mus sieja vienas dalykas — nekantrumas. Jėzau, aš jau pusamžis, bet atrandu tai, ką vidutinis protingas amerikietis žino būdamas dvidešimties. Beveik niekada nebeužsidedu kaukės, galiu laisvai alsuoti.

Moksleiviai darosi vis atviresni rašydami ir diskutuodami per pamokas, gaunu progą apžvelgti Amerikos šeimų gyvenimą nuo prabangių Istsaido apartamentų iki Kinų kvartalo lūšnynų. Tai kaleidoskopas, pilnas tradicijų ir naujovių, kur už kiekvieno kampo tūno slibinai ir piktosios dvasios.

Filisė rašinyje papasakojo, kaip tą vakarą, kai Nilas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje, susirinko visa jos šeima, kaip šeimynykščiai lakstė tai į svetainę, kur stovėjo televizorius, tai į miegamąjį, kuriame merdėjo jos tėvas. Tai šen, tai ten. Rūpinosi tėvu, bet nenorėjo pražiopsoti ir išsilaipinimo Mėnulyje. Filisė rašė, kad ji sėdėjo prie tėvo, kai motina pakvietė ateiti pasižiūrėti, kaip Armstrongas žengia pirmą žingsnį Mėnulio paviršiumi. Ji nubėgo į svetainę, kur visi džiūgavo ir glėbesčiavosi, bet staiga pajuto trauką, tą pačią pažįstamą trauką, puolė į miegamąjį ir pamatė, kad tėvas nebegyvas. Ji nesukliko, neprapliupo verkti, galvoje sukosi tik viena mintis — kaip sugrįžti į svetainę pas tuos džiūgaujančius žmones ir jiems pranešti, jog tėčio nebėra.

Ji pravirko dabar, stovėdama priešais klasę. Būtų galėjusi atsisėsti į savo vietą pirmoje eilėje, aš to ir tikėjausi, nes pats nežinojau, ką daryti. Priėjau prie jos. Apglėbiau ją kaire ranka. Bet to nepakako. Prisitraukiau ją arčiau, apkabinau abiem rankom, leidau išsikūkčioti man ant peties. Bendraklasių veidai sudrėko nuo ašarų, kol galiausiai kažkuris sušuko: šaunuolė, Filise. Pora kitų ėmė ploti, netrukus plojo ir drąsinamai šūkavo visa klasė, Filisė atsisuko į juos šlapiu veidu ir nusišypsojo, aš ją nuvedžiau į vietą, ji atsigręžė, palietė mano veidą, ir aš pagalvojau: tai ne žemės drebėjimas, tas prisilietimas, bet aš jo niekada nepamiršiu, kaip ir Filisės, jos velionio tėvo, Mėnulyje išsilaipinusio Armstrongo.

Klausykite. Ar visi klausotės? Ne, jūs nesiklausote. Kalbu tiems šios klasės moksleiviams, kuriuos galbūt domina rašymas.

Jūs rašote kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Rašote net sapnuose. Einate šios mokyklos koridoriais, sutinkate įvairiausių žmonių ir mintyse įnirtingai apie juos rašote. Štai direktorius. Reikia apsispręsti, kaip su juo sveikintis. Linktelėti galva? Nusišypsoti? Ištarti: labas rytas, pone Baumeli? O gal tiesiog: sveiki? Matote žmogų, kurio nemėgstate. Vėl galvoje įnirtingai rašote. Reikia apsispręsti. Nusukti akis? Praeinant įsispoksoti? Linktelėti? Sušnypšti: sssveiki? Matote žmogų, kurį mėgstate, jam šiltu, maloniu balsu ištariate: laaabas. Tame žodyje yra viskas — irklų teškėjimas ežere, smuikų melodija, mėnesienoje švytinčios akys. Kiek daug yra būdų pasisveikinti. Galima sušnypšti, sučiulbėti, suloti, sudainuoti, riaugtelėti, susijuokti, nusikosėti. Paprasčiausiai perėjote koridoriumi, o galvoje jau štai kiek pastraipų, sakinių, kokia gausybė sprendimų.

Aš elgiuosi kaip vyriškis, nes moterys man iki šiol išlieka didžiausia paslaptis. Ar klausotės? Mokykloje mokosi mergina, kurią jūs įsimylėjote. Atsitiktinai sužinojote, kad neseniai ji nutraukė draugystę su kitu vaikinu, taigi vieta laisva. Norėtumėte su ja kur nors nueiti. O, kaip dabar mintyse rašote! Gal jūs iš tų kietuolių, kuriems nieko nereiškia prisiartinti prie pačios Trojos Elenos ir pasiteirauti, ką ji ketina veikti po apgulties, nes jūs žinote tokią visai neblogą vietelę Iliumo griuvėsiuose, kur gerai ruošia avieną ir pilsto neprastą anyžių degtinę. Kietuoliui, kupinam žavesio, nebūtina iš anksto pernelyg ruoštis. Visiems kitiems teks imtis rašymo. Skambinate jai paklausti, ar nenorėtų su jumis kur nors nueiti šį šeštadienį. Nervinatės. Jei ji jus atstums, atsidursite ant bedugnės krašto, mirties prieangyje. Telefonu primenate, kad jūs kartu lankote fiziką. Ji dvejodama atsiliepia: a, taip. Jūs klausiate, ar ji užsiėmusi šį šeštadienio vakarą. Taip, užsiėmusi. Jau turi kai ką numačiusi; įtariate, kad ji meluoja. Merginai negalima prisipažinti, kad ji šeštadienio vakarą neturi ką veikti. Tai būtų neamerikietiška. Ji privalo vaidinti. Dieve, ką žmonės pasakys? Jūs toliau mintyse rašote: klausiate, o kaip kitą šeštadienį, kaip visus kitus šeštadienius iki pat begalybės? Jums, vargšui bedaliui, tiks bet kas, jei tik galėsite pasimatyti su ja dar prieš išeidamas į pensiją. Ji toliau žaidžia, siūlo paskambinti kitą savaitę, tada ji žinos. Kurgi ne, žinos. Šeštadienį vakare ji sėdi namie ir žiūri televizorių su mama ir teta Edna, kuri niekada neužsičiaupia. Jūs šeštadienį irgi sėdite namie su tėvais, kurie niekada neprataria nė žodžio. Einate miegoti ir sapnuojate, kad kitą savaitę — Dieve, taip jau kitą savaitę! — ji galbūt sutiks, ir jei taip, tai jūsų jau viskas numatyta, tas jaukus itališkas restoranėlis Kolumbo aveniu, kurio stalai užtiesti staltiesėmis raudonais ir baltais langeliais, o apvarvėjusios baltos žvakės įstatytos į chianti butelius.

Svajonės, troškimai, ketinimai: tai vis rašymas, bet jūs ne toks kaip paprastas gatvės praeivis, nes jūs, bičiuliai, visa tai suvokiate, rikiuojate galvoje, įžvelgiate mažmožių svarbą, išdėstote viską popieriuje. Gal jus kamuoja meilė arba sielvartas, vis tiek negailestingai viską stebite. Jūs pats esate savo medžiaga. Jūs rašytojai, ir neabejokite: kad ir kaip pakryptų tas šeštadienis ar koks nors kitas šeštadienis, jums jau niekada nebebus nuobodu. Niekada gyvenime. Niekas, kas žmogiška, jums nesvetima. Ne, ne, nereikia plojimų, verčiau surinkite namų užduotis.

Pone Makortai, kaip jums pasisekė. Jūs išgyvenote tokią varganą vaikystę, užtat dabar turite apie ką rašyti. O apie ką mums rašyti? Mums nieko įdomaus nenutinka — gimstame, pradedame lankyti mokyklą, važinėjame atostogauti, einame į kolegiją, įsimylime ar dar ką nors, baigiame mokslus, įgyjame kokią nors profesiją, vedame, susilaukiame dviejų kablelis trijų dešimtųjų vaiko, apie kuriuos nuolat kalbate, išleidžiame vaikus į mokyklą, išsiskiriame kaip penkiasdešimt procentų šalies gyventojų, išstorėjame, sulaukiame pirmo infarkto, išeiname į pensiją, mirštame.