Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Makortai.

Gerai. Neketinu jūsų gaišinti, bet aš jam pasakiau: tik per mano lavoną. Seniausiai susitarėme, kad jis bus buhalteris. Niekad niekas tuo neabejojo. Klausykit, kam gi aš dirbu? Pats esu vyriausiasis buhalteris, jei turėsit kokių problemų, mielai pagelbėsiu. Ne, ne. Jokių klasikinių gitarų. Aš jam sakau: eik, gauk buhalterio diplomą, o gitara galėsi groti laisvalaikiu. Jis palūžta.

Ima verkti. Grasina, kad visam laikui apsigyvens pas motiną, o aš to nelinkėčiau net naciui. Tai ir pagalvojau, gal jūs galėtumėte su juo persimesti kokiu žodeliu? Žinau, kad jam patinka jūsų pamokos, patinka vaidinti valgio gaminimo receptus ar ką jūs ten darote.

Mielai jums padėčiau, bet aš nesu profesijos konsultantas. Aš anglų kalbos mokytojas.

Ak taip? Na, kai Stenlis man papasakojo apie jūsų pamokas, tai man atrodo, kad anglų kalbos jūs nė kiek nemokot. Neįsižeiskite, bet nesuprantu, ką bendra turi virimas su anglų kalba. Na, vis tiek ačiū, kaip jam sekasi?

Jam sekasi gerai.

Suskamba skambutis ir Morina, nė kiek nesidrovėdama, praneša, kad laikas baigėsi, bet ji užsirašysianti pavardes ir telefono numerius tų tėvų, kurie norėtų užeiti penkiolikai minučių bet kurią paprastą dieną. Ji paduoda jiems popieriaus lapą, bet šis taip ir lieka tuščias. Jiems mano dėmesio reikia čia ir dabar. Jėzau, jie laukė visą vakarą, kol tie puspročiai pliurpė apie savo vaikus susuktom galvom, nieko nuostabaus, kad vaikai kvailioja, kai turi tokius tėvus. Nekantriausi seka man iš paskos koridoriumi ir klausinėja, kaip sekasi Adamui, Sergejui, Chuanui, Naomei... Kokia čia mokykla, jei negali nė minutės pasikalbėti su mokytoju, už ką mes mokame mokesčius?

Devintą valandą mokytojai, susirinkę prie laikmačio, kalbasi, kad būtų gerai nueiti už kampo į Dujininkų restoraną išgerti po bokalą. Susėdame prie stalo salės gilumoje ir užsisakome alaus. Nuo begalinių kalbų visiems išdžiūvo burnos. Aš sakau Arlinai Dalberg, Konei Koljer ir Bilui Tuohiui, kad per visus mano darbo metus Stiuvesante tik viena motina paklausė, ar jos sūnui gera mokykloje. Atsakiau, kad taip. Man atrodo, jam čia patinka. Ji nusišypsojo, atsistojo, padėkojo ir išėjo. Vienintelė per šitiek metų.

Jiems niekas daugiau nerūpi, tik pasisekimas ir pinigai, pinigai, pinigai, sako Konė. Jie labai daug tikisi iš savo vaikų, sieja su jais tokias viltis, o mes tarsi darbininkai prie konvejerio prisegame jiems tai tą, tai aną, kol galiausiai gaunamas galutinis produktas, pasirengęs pateisinti tėvų ir darbdavių lūkesčius.

Į Dujininkų restoraną užklysta grupelė tėvų. Viena motina prieina prie mūsų. Kaip miela, sako ji. Alų plempti jūs turite laiko, bet negalite nė minutės pakalbėti su motina, kuri pusę valandos laukė šito pokalbio.

Atsakau, kad labai atsiprašau.

Ji atrėžia: kurgi ne. Grįžta pas saviškius prie kito stalo. Vakaras su tėvais mane taip prislėgė, jog išgėriau per daug ir rytojaus dieną nesikėliau iš lovos. Kodėl paprasčiausiai nepasakiau tai motinai, kad pabučiuotų man į pasturgalį?

Per mano pamokas Bobas Stainas niekad nesėdėdavo suole. Gal dėl to, kad buvo per stambus, bet man atrodo, jam tiesiog patogiau būdavo įsitaisyti ant gilios, erdvios palangės klasės gale. Įsitaisęs jis nusišypsodavo ir pamodavo man. Labas rytas, pone Makortai. Nuostabi diena, ar ne teisybė?

Visus mokslo metus, nepaisydamas oro sąlygų, jis vilkėjo baltus marškinius atsegta apykakle, kurią ištraukdavo virš pilko dvieilio švarko. Moksleiviams jis pasakė, kad šis švarkas kitados priklausė Orsonui Velsui ir, jei Bobas kada nors susitiktų Velsą, juodu turėtų apie ką pasikalbėti. Juk jei ne švarkas, nė nesugalvotų, ką sakyti tokiam žmogui kaip Orsonas Velsas, nes jis, Bobas, domisi visai kitais dalykais negu aktorius.

Jis dėvėjo trumpas kelnes, kurios iš tikrųjų anksčiau buvo ilgos, tik nukirptos ties keliais; ne, kelnės buvo kitokios negu švarkas ir dėl to neturėjo nieko bendra su Orsonu Velsu.

Dar mūvėjo pilkas vilnones kojines, tokias storas, kad jos išpampusiais maišais virto iš jo geltonų statybininko batų.

Nesinešiojo nei krepšio, nei sąsiuvinių, nei parkerio. Juokavo, kad dėl to esu kaltas ir aš, nes kartą labai karštai pasakojau apie Toro, apie tai, kaip reikia viską paprastinti, paprastinti, paprastinti, tai jis ir atsikratė bet kokios nuosavybės.

Kai per pamoką užduodavau kokią nors rašto užduotį arba kontrolinį darbą, jis manęs klausdavo, ar kartais negalėtų pasiskolinti tušinuko ir lapelio popieriaus.

Bobai, tai rašymo pamoka. Į ją reikia ateiti pasiruošus.

Jis man prižadėdavo, jog viskas bus gerai, ir patardavo nesijaudinti. Nuo savo palangės pranešdavo, kad mano galva žyla, kad turėčiau labiau stengtis džiaugtis tais metais, kurie man dar liko.

Ne, ne, sakydavo jis bendraklasiams. Nesijuokit.

Bet jie jau nevaržomai kvatodavo, taip garsiai, kad turėdavau palaukti, kol vėl išgirsiu, ką jis sako. O jis sakė, kad praėjus metams po šios akimirkos aš ją prisiminsiu ir nusistebėsiu, kam reikėjo dėl kažkokio tušinuko ir popieriaus lapo eikvoti laiką bei emocijas.

Privalėjau vaidinti griežtą mokytoją. Bobai, jei nedalyvausi pamokose, neišlaikysi kurso egzamino.

Pone Makortai, negaliu patikėti, kad jūs man tai sakote, ne kas kitas, o jūs, kurio vaikystė buvo tokia vargana, ir šiaip, pone Makortai. Bet nieko baisaus. Jei parašysite man neigiamą pažymį, aš pakartosiu šį kursą. Kur man skubėti? Ką man reiškia vieneri ar dveji metai? Jums gal tai ir svarbu, bet man tik septyniolika. Net jei parašysite man neigiamą pažymį, pone Makortai, laiko turiu per akis.

Jis klausdavo bendraklasių, ar kuris nors negalėtų jam pagelbėti, paskolinti tą tušinuką ir popieriaus. Pasisiūlydavo mažiausiai dešimt norinčiųjų, bet jis imdavo iš to, kuris būdavo arčiausiai, kad nereikėtų nulipti nuo palangės. Ir sakydavo: matot, pone Makortai? Matot, kokie geri yra žmonės? Kol jie nešiojasi tuos milžiniškus krepšius, nei jums, nei man nieko nepritrūks.

Taip, taip, Bobai, bet ką tu darysi kitą savaitę, kai mes rašysime labai svarbų kontrolinį apie „Gilgamešą“?

Ką tokį, pone Makortai?

Tai iš pasaulio literatūros, Bobai.

A jo, prisimenu tą knygą. Stora knyga. Turiu ją namie, mano tėtis iš jos skaito tuos skyrius, kurie susiję su Biblija, ir šiaip. Juk žinot, mano tėtis rabinas. Jis taip džiaugėsi, kad uždavėte mums nagrinėti tą knygą, joje tiek rašoma apie pranašus ir viską, kalbėjo, jog tikriausiai esate labai geras mokytojas, ir jis būtinai ateis su jumis pasikalbėti per Atvirų durų dieną. Aš jam sakiau, jog esate puikus mokytojas, tai kas, kad be reikalo jaudinatės dėl to tušinuko ir popieriaus.

Liaukis, Bobai. Tu net nebuvai atsivertęs tos knygos.

Jis vėl ėmė įkalbinėti mane nesijaudinti, nes jo tėtis, rabinas, dažnai apie tą knygą kalba, todėl jis, Bobas, tikrai pasistengs viską sužinoti apie Gilgamešą ir apie visa kita, ko tik mokytojo širdis geidžia.

Klasė vėl pratrūko juoku, moksleiviai glėbesčiavosi, pritariamai kilnojo aukštyn rankas.

Aš irgi norėjau pratrūkti juoku, bet privalėjau išsaugoti pedagogo orumą.

Peršaukdamas kikenimą, juoką ir šnibždesius, sušukau: Bobai, Bobai. Aš labai džiaugčiausi, jei tu pats perskaitytum tą knygą iš pasaulio istorijos, o vargšą savo tėtį paliktum ramybėje.

Jis atsakė, kad mielai perskaitytų knygą nuo pirmo iki paskutinio žodžio, bet tai nesuderinama su jo planais.

Kokie gi tavo planai, Bobai?

Ketinu būti ūkininkas.

Jis nusišypsojo, pamojavo tušinuku bei popieriumi, kilniai paaukotais Džonatano Grinbergo, atsiprašė, kad trukdo pamoką, ir pasiūlė gal jau pradėti rašyti tai, ką aš norėjau užduoti rašyti pamokos pradžioje, nes pamoka netrukus baigsis. Jis, Bobas, esąs pasirengęs rašyti ir siūlo klasei nurimti, kad ponas Makortas galėtų ramiai imtis savo darbo. Jis paaiškino bendraklasiams, kad mokytojo darbas esąs sunkiausias pasaulyje, jau jis tai žinąs, nes kartą vasaros stovykloje mėginęs grupelei mažvaikių papasakoti apie visokius šakniavaisius, bet vaikigaliai jo neklausę, tik lakstę ir vaikęsi vabalus, jis įpykęs ir pagrasinęs įspirti jiems į uodegas, tai tuo ir baigėsi jo mokytojavimas, todėl malonėkit bent kiek užjausti poną Makortą. Tiesa, prieš imantis darbo jis dar norėtų paaiškinti anaiptol neniekinąs pasaulio literatūros, tiesiog šiuo metu skaitąs vien tik Žemės ūkio departamento leidinius ir ūkininkavimui skirtus žurnalus. Pasak jo, ūkininko darbas anaiptol ne toks paprastas, kaip galėtum pamanyti, bet tai jau kita tema, jis aiškiai matąs, kad aš noriu tęsti pamoką, taigi kokia buvo pamokos tema, pone Makortai?