Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Fredo Astero?

Atmintinai moku visas jo dainas iš visų filmų. Mano mėgstamiausias filmas — „Cilindras“. Visą laiką dainuoju jo dainas. Tėvai mano, kad aš išprotėjau. Draugai irgi. Jiems rūpi tik rokas, bet iš roko dainų angliškai neišmoksi. Dėl Fredo Astero aš nuolat pykstuosi su tėvais.

Na, tu žinai, Nense, tai gana neįprasta.

Tai štai, aš stebėjau, kaip jūs vedate pamoką.

A.

Ir galvoju — ko jūs toks įsitempęs? Juk mokate angliškai, tai galite būti kietas. Visi vaikai kalba, kad jei mokėtų angliškai, būtų labai kieti. Kartais būnate ne toks įsitempęs, vaikams tai labai patinka. Jiems patinka, kai pradedate dainuoti ir pasakoti istorijas. Kai aš būnu įsitempusi, visada dainuoju „Šokį tamsoje“. Jums reikėtų išmokti tą dainą, pone Makortai, ir dainuoti ją per pamokas. Jūsų balsas ne toks jau blogas.

Nense, mano darbas — mokyti anglų kalbos. Aš ne šokėjas ir ne dainininkas.

Gal galite man pasakyti, kaip tapti anglų kalbos mokytoja, bet nebūti visą laiką įsitempusiai?

O ką pasakys tavo tėvai?

Jie ir taip mano, kad aš beprotė, sako, kad gailisi išvis atsivežę mane iš Kinijos, kur nėra jokio Fredo Astero. Jie man sako, kad aš jau nebe kinė. Sako: kokia prasmė buvo važiuoti tokį kelią iš Kinijos, jei nori tik būti mokytoja ir klausytis Fredo Astero. Mokytoja galėjai būti ir ten. Mes čia atvažiavome uždirbti pinigų, taip sako mano tėvai. Pone Makortai, ar pamokysite mane, kaip tapti anglų kalbos mokytoja?

Mielai, Nense.

Ačiū, pone Makortai. Ar nepyksite, jei aš per pamokas klausinėsiu?

Per pamoką ji klausia: jums pasisekė, kad atvykote į Ameriką jau mokėdamas angliškai. Kaip jautėtės, kai atvykote į Ameriką?

Buvau sutrikęs. Ar žinote, ką reiškia „sutrikęs“?

Žodis nuvilnija per klasę. Jie aiškina jį vieni kitiems savo gimtąja kalba ir linksi galvomis — taip, taip. Jie stebisi, kad žmogus, stovintis prieš juos, mokytojas, kitados buvo toks pat sutrikęs kaip jie, o juk jis mokėjo angliškai, ir šiaip. Taigi mes atrandame dalyką, kuris mus sieja, — sutrikimą.

Pasakoju jiems, kad atvykęs į Niujorką daug ko nesupratau, nežinojau, kaip ką vadinti. Teko išmokti įvairių valgių pavadinimus: sauerkrautas 5 , mišrainė, dešrainiai, beigeliai 6 su užtepu.

Paskui pasakoju jiems apie savo pirmą mokytojo darbą, kuris neturėjo nieko bendra su mokykla. Dar gerokai prieš tapdamas mokytoju aš dirbau viešbutyje. Dičkis Džordžas, puertorikietis virėjas, pasakė man, kad penki virtuvės parankiniai nori išmokti anglų kalbą ir sutinka man mokėti po penkiasdešimt centų kiekvienas, jei kartą per savaitę per jų pietų pertrauką pamokysiu juos angliškų žodžių. Tai bus du doleriai penkiasdešimt centų per valandą. Mėnesio pabaigoje būsiu uždirbęs dvylika dolerių ir penkiasdešimt centų — didžiausias uždarbis, kokį tik būčiau gavęs per visą savo gyvenimą. Jie norėjo sužinoti, kaip vadinti įvairius virtuvės įrankius, nes jei žmogus nežino, kaip angliškai pavadinti daiktus, tai kaip jam prasimušti? Jie rodydavo man įrankius, o aš pasakydavau, kaip jie vadinasi, ir užrašydavau pavadinimus ant popieriaus. Jie labai juokėsi ir purtė galvas, kai nežinojau, kaip pavadinti tokį plokščią daiktą su rankenėle — mentelę, kurią mačiau pirmą kartą gyvenime. Dičkis Džordžas juokėsi drauge su jais, jo milžiniškas pilvas tirtėjo, o paskui jis pasakė virtuvės parankiniams, kad tai mintelė.

Jiems buvo įdomu, iš kur aš moku angliškai, juk esu atvykęs iš kitos šalies, ne iš Anglijos; teko paaiškinti, kaip anglai užkariavo Airiją, kaip jie mus skriaudė ir kankino, kol galiausiai privertė kalbėti savo kalba. Man pasakojant apie Airiją, jie suprato ne visus žodžius, tad pagalvojau, ar neverta paimti papildomo atlyginimo už paaiškinimus, — o gal man moka tik už tai, kas susiję su virtuve? Tačiau pamatęs, kaip jie nuliūdo, klausydamiesi apie Airiją, kaip plekšnojo man per petį, kartodami: si, si, si, ir siūlė atsikąsti savo sumuštinių, supratau, jog negaliu už tai imti pinigų. Jie mane suprato, nes ir patys buvo užkariauti — pirmiausia ispanų, paskui amerikiečių; užkariauti tiek daug kartų, kad nė patys nebesusivokė, kas esą: juodieji, baltieji, indėnai, o gal visi trys iškart, bet kaip tai paaiškinti vaikams, vaikai juk nori aiškiai žinoti, kas jie, ir nori vieno atsakymo, o ne trijų, štai kodėl jie triūsia šioje purvinoje virtuvėje, plauna grindis ir šveičia keptuves bei puodus. Dičkis Džordžas įsiterpė: ei, šita virtuvė anaiptol nepurvina, galvokit, ką kalbat. Jie atkirto: eik po velnių. Visi juokėsi, net Dičkis Džordžas, nes juk gryniausia beprotybė taip atsikirsti stambiausiam Niujorko puertorikiečiui. Jis prisijuokė, o paskui padalijo visiems po didelį gabalą torto, likusio nuo iškilmingų pietų, kuriuos viršuje, viešbutyje, buvo surengusios „Britų imperijos dukterys“.

Po keturių pamokų ir dešimties dolerių atlygio virtuvėje nebeliko įrankių, kurių vardus turėčiau pasakyti, ir tada ketinantis aukštai iškilti Eduardas pradėjo klausinėti apie įvairius maisto produktus ir jų gaminimą. Kaip bus „omletas“? O „suflė“? A, ir dar „marinatas“? Niekad nebuvau girdėjęs šių žodžių, tad atsigręžiau į Dičkį Džordžą, tikėdamasis jo pagalbos, bet jis pareiškė niekam nieko neketinąs sakyti, kol aš čia kraunuosi pinigus už tai, kad esu toks didis visų žodžių žinovas. Jis puikiai žinojo, kad neišmanau visų tų žodžių, kurių jie manęs klausė, ypač kai paprašė paaiškinti, kuo pasta skiriasi nuo risotto. Aš pasisiūliau nueiti į biblioteką ir pasižiūrėti, bet jie atsakė patys galį tą padaryti, tai už ką tada man moka? Būčiau galėjęs atkirsti, kad neįmanoma susirasti informacijos bibliotekoje, jei nemoki anglų kalbos, bet tai man neatėjo į galvą. Baiminausi, kad neteksiu naujojo uždarbio, dviejų dolerių ir penkiasdešimties centų per savaitę. Jie paaiškino, kad tas vienas kartas, kai nemokėjau pavadinti mentelės, dar nieko baisaus, vis tiek man jau sumokėta, bet daugiau neketina mokėti baisių pinigų kažkokiam išsišokėliui iš tolimos šalies, neišmanančiam, kas yra pasta ir kas — risotto. Du parankiniai atsiprašė, bet pasakė nenorį daugiau mokytis, o trys pažadėjo tęsti toliau, vildamiesi galiausiai išsiaiškinti, kaip bus angliškai „omletas“ ir „suflė“. Mėginau pasiteisinti, kad tai prancūziški žodžiai; nejau jie nori, kad aš mokėčiau dar daugiau kalbų, ne tik anglų. Vienas iš likusiųjų trijulės patapšnojo man per petį ir išreiškė viltį, kad aš jų nenuvilsiu, nes jie labai norį iškilti kulinarijos pasaulyje. Visi jie turi žmonas, vaikus, merginas, kurie nekantraudami laukia, kol jie iškils ir pradės nešti namo daugiau pinigų, todėl aš tikriausiai suprantąs, kiek daug priklauso nuo manęs ir nuo mano kalbų išmanymo.

Dičkis Džordžas tyčia kalbėdavo šiurkščiai, norėdamas nuslėpti esąs švelnus ir mielas žmogus. Kai penkių puertorikiečių virtuvėje nebūdavo, jis man rodė vaisius ir daržoves, apie kuriuos iki tol nebuvau nė girdėjęs: artišokus, šparagus, mandarinus, persimonus, sėtinius. Lote sulodavo jų pavadinimus, labai skubėdamas, bet aš supratau, kad ragina mane juos išmokti. Lygiai tą patį aš jutau puertorikiečiams. Norėjau, kad jie išmoktų kuo daugiau žodžių, ir beveik pamiršdavau pinigus, kai jiems be klaidų pavykdavo pakartoti tai, ką būdavau sakęs. Jaučiausi už juos pranašesnis; maniau, jog taip ir turi jaustis mokytojas.

Vėliau du atsimetėliai sukėlė nerimo persirengimo kambaryje, kur mes prausdavomės ir palikdavome drabužius. Jie žinojo, kaip angliškai „spintelė“, bet dar norėjo sužinoti, kaip vadinasi tas daiktas, ant kurio sėdime — suolelis, — ir štai šis plokščias daiktas, ant kurio dedame įvairias smulkmenas — lentyna. Jie labai gudriai išgavo iš manęs naujų žodžių, už juos nesumokėję. Būdavo, parodys batą ir raištelį, o aš ir sakau: tai batraiščiai, tada jie ima šypsotis ir linksėti: gracias, gracias. Taip jie mokėsi už dyką, ir aš nesipriešinau, kol kartą įsikišo vienas iš mokančių pinigus puertorikiečių: kodėl tu jiems sakai žodžius už dyką, o mes mokame pinigus, a? Kodėl?