Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Aišku, Viviana. Gal norite apie tai parašyti kursinį darbą?

Aš? Kad aš surašyčiau, ką dabar kalbu? Kam tai rūpi? Aš juk niekas, dėstytojau. Niekas.

Jų veidai be jokios išraiškos. Jie nesupranta. Kaip galėtų suprasti? Ką ten kažkas kalba apie būtinybę išklausyti kitą pusę? Niekas jiems nėra sakęs, kad jie turi teisę į savo nuomonę.

Mano studentai nesidrovi samprotauti per paskaitas, bet užrašyti savo mintis jiems atrodo pavojinga, ypač tiems, kurie augo ispaniškoje ar prancūziškoje aplinkoje. Be to, tokiems dalykams jiems nelieka laiko. Jie turi vaikų, darbą, privalo siųsti pinigų šeimoms, likusioms Haityje ar Kuboje. Dėstytojams bepigu duoti užduotis, bet už auditorijos sienų, brolau, kitas pasaulis, o Dievas sukūrė parą tik dvidešimt keturių valandų.

Liko dar dešimt minučių paskaitos, aš pasiūlau studentams savarankiškai patyrinėti biblioteką. Niekas nė nekrusteli. Jie net nebesišnibžda. Sėdi įsisupę į savo žieminius paltus. Spaudžia rankose krepšius su knygomis ir laukia, kol baigsis paskaitai skirtas laikas.

Koridoriuje sutikęs savo draugą, seną dėstytoją Herbertą Milerį, papasakoju apie sunkumus, kuriuos patiriu su šia klase. Jis sako: jie dirba dieną naktį. Paskui ateina į paskaitas. Sėdi, klausosi. Stengiasi iš paskutiniųjų. Priėmimo komisija juos priima mokytis, o paskui nori, kad dėstytojai darytų stebuklus arba elgtųsi griežtai. Aš neketinu reikalauti, kad jie laikytųsi visų kolegijos taisyklių. Moksliniai darbai? Kaip tie studentai gali rašyti mokslinius darbus, jei jie vos laikraštį paskaito?

Studentai linkę pritarti Mileriui. Jie linksi galvomis ir sako: jo, jo. Mano, kad jie — niekas.

Šitai aš turėjau seniai žinoti: visi mano studentai, suaugę žmonės nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimt dvejų metų amžiaus, laiko savo nuomonę nieko verta. Visas savo idėjas jie pasisėmė iš pasaulį užplūdusio žiniasklaidos tvano. Niekas niekada jiems nėra kalbėjęs apie teisę savarankiškai mąstyti.

Aš jiems pareiškiu: jūs turite teisę savarankiškai mąstyti.

Auditorijoje tyla. Sakau: neprivalote tylomis praryti visko, ką jums pasakoju. Ar ką kiti pasakoja. Galite klausti. Jei aš nežinosiu, ką atsakyti, galėsime paieškoti bibliotekoje arba aptarti atsakymą čia.

Jie susižvalgo. Jo. Vyrukas juokauja. Šneka, kad neprivalome juo tikėti. Ei, mes čia atėjome išmokti anglų kalbą, kad išlaikytume egzaminus. Mums reikia baigti kolegiją.

Aš norėjau būti Didysis išlaisvintojas, priversti juos, dienų dienas klūpojusius įstaigose bei fabrikuose, galiausiai atsistoti, padėti nusimesti grandines, nuvesti į kalno viršūnę ir leisti įkvėpti laisvės oro. Kai jų protai išsivalys nuo apnašų, jie atpažins mane kaip savo išgelbėtoją.

Mano studentų gyvenimas ir taip buvo ganėtinai sunkus, jiems nereikėjo anglų kalbos mokytojo, pamokslaujančio apie mąstymą ir kankinančio amžinais klausimais.

Brolau, mes tik norim pabaigti kursą.

Kursiniai darbai pasirodė tikra plagiato šventė, iš enciklopedijų nurašyti straipsniai apie tėtušį Diuvaljė3 ir Fidelį Kastrą. Viviana prirašė septyniolika puslapių apie Tuseną Luvertiurą4 anglų bei Haičio prancūzų kalba, ir aš jos darbą įvertinau B su pliusu už pastangas bei perrašinėjimą. Pamėginau atitaisyti padėtį, tituliniame puslapyje įrašydamas, kad Tusenas mąstė savarankiškai ir už tai nukentėjo; tikėjausi, kad Viviana irgi paseks jo pavyzdžiu, tik gal nebūtinai kentės.

Grąžindamas darbus stengiausi kiekvienam pasakyti ką nors gera, paskatinti autorius nuodugniau panagrinėti pasirinktas temas.

Galėjai pamanyti, kad kalbu sienoms. Tai buvo paskutinė tų metų paskaita, jie žvilgčiojo į laikrodžius ir manęs nepaisė. Niekam nereikalingas, pykdamas, kad taip ir nepavyko jų pasiekti, nužingsniavau į metro. Ant platformos traukinio laukė keturios mano studentės. Jos nusišypsojo ir paklausė, ar gyvenu Manhetene.

Ne. Važiuosiu dvi stoteles iki Bruklino.

Nebežinojau, ką daugiau sakyti. Nemokėjau plepėti. Šnekučiuotis, kaip sugeba dėstytojai.

Viviana tarė: ačiū už pažymį, pone Makortai. Tai geriausias mano gautas anglų kalbos įvertinimas, žinot, jūs visai neblogas mokytojas.

Kitos studentės ėmė linksėti galvomis ir šypsotis, bet aš mačiau, kad tai tik iš mandagumo. Traukiniui atvažiavus, visos atsisveikino ir nuskubėjo platforma.

Mano, kolegijos dėstytojo, karjera truko metus. Katedros vedėjas pasakė, kad į mano vietą veržiasi daug norinčiųjų, turinčių daktaro laipsnį, tačiau jis pasirengęs pažvelgti į reikalavimus pro pirštus — vis dėlto man reikės pateikti įrodymų, kad siekiu daktaro laipsnio. Atsakiau, kad nieko nesiekiu.

Tada labai gaila, atsakė vedėjas.

O, nieko baisaus, atsakiau ir nuėjau ieškotis naujos mokytojo vietos vidurinėje mokykloje.

Alberta pareiškė, kad mano gyvenimas sustojo vietoje, ir aš pagyriau ją už įžvalgumą. Ji atrėžė: mesk tą sarkazmą. Mes susituokę jau šešerius metus, o tu tik vinguriuoji iš vienos mokyklos į kitą. Jei tuojau pat kur nors neįsitaisysi, pamatysi, kad tau jau keturiasdešimt ir gyvenimas praėjo pro šalį. Ji išvardijo daugybę mūsų pažįstamų — laimingai vedusių, gerai dirbančių, įsikūrusių, patenkintų, su vaikais, palaikančių brandžius santykius, nebijančių ateities, puikiai atostogaujančių, priklausančių įvairiems klubams, žaidžiančių golfą, drauge senstančių, lankančių gimines, svajojančių apie anūkus, aktyviai dalyvaujančių parapijos veikloje, svarstančių pensijos perspektyvas.

Aš su ja sutikau, bet negalėjau to pripažinti. Išrėžiau pamokslą apie gyvenimą Amerikoje. Paaiškinau, kad gyvenimas — tai nuotykis, o aš veikiausiai gyvenu ne tame šimtmetyje. Reikėjo man gimti anksčiau, kai prerijomis dundėjo dengti vežimai, štai stoties viršininkas iš vesterno — Džonas Veinas, Rendolfas Skotas, Džoelis Makris — garsiai pliaukšteli rimbu ir sukomanduoja: „Pirmyn“, o studijos orkestras prapliumpa karštomis trelėmis, penkiasdešimt smuikų sprogte sprogsta nuo prerijų patriotizmo pertekliaus; gryniausia geležinkelio muzika, smuikai ir bandžos atliepia akordeono raudoms, vyrai mašinisto vietose pritaria: „Op, op, op“, o kiti vyrai eina pėsti, vedasi žirgus ir jaučius, ant kurių sėdi žmonos, įsitvėrusios vadelių, aiškiai matyti, kad kai kurios iš jų nėščios, ir jau iš karto žinai, kadangi stebi tai ne pirmą kartą, kad jos susilauks kūdikių vidury įnirtingiausio žiauriųjų indėnų apačių, sijų ar šajenų antpuolio. Vežimus sustatys ratu ir įveiks tuos klykiančius narsuolius, išdrįsusius grasinti jaukioms baltosioms moterims per patį gimdymą, tačiau ir tie indėnai su savo plunksnomis, raiti ant žirgų, tokie prakilnūs; puikiausiai žinai, kad indėnus pavyks atremti, nes visi baltieji žmonės — vyrai, moterys, vaikai, net gimdyvės, — iš peties plieks medžiokliniais šautuvais bei revolveriais, kaukšės jiems per galvas kočėlais bei keptuvėmis, įveiks įžūliuosius raudonodžius, ir tada vežimai galės riedėti toliau, baltieji užkariaus šį laukinį žemyną, ir Amerikos plėtimosi nesustabdys nei skėriai, nei sausra, nei Uoliniai kalnai, nei rykaujantys apačiai.

Prisipažinau, kad labai mėgstu šį Amerikos istorijos laikotarpį. Ji atsakė: na, žinoma, dengti vežimai, dar ko — verčiau susirask darbą. Aš jai atkirtau Dilano Tomo eilute: „Darbas be orumo tolygus mirčiai.“ Ji atsakė: gerai, turėk tą savo orumą, tik jau be manęs. Buvo aiškiai matyti, kad šios santuokos ateitis nekokia.

Mados pramonės profesinės mokyklos mokymo dalies vedėjui aš nepatikau, bet jiems trūko mokytojų, niekas nenorėjo dirbti profesinėje mokykloje, o aš norėjau, be to, turėjau patirties po darbo Makėjaus mokykloje. Jis neatsikėlė iš už stalo, man įėjus, nepaspaudė jam ištiestos rankos, pareiškė, jog ši mokykla dinamiška, ir pasiraivė tarsi boksininkas prieš kovą, rodydamas sukauptą energiją bei ryžtą. Paaiškino, kad Mados pramonės profesinės mokyklos moksleiviai yra ne akademinio darbo galiūnai, o paprasti paaugliai, kurie mokosi naudingų amatų — siuvėjo, sukirpėjo, batsiuvio, baldų apmušėjo, — ir tai, po šimts, nieko bloga, gal ne? Jie taps naudingais visuomenės nariais, todėl šiukštu neturėčiau daryti klaidos ir nepradėti iš aukšto žiūrėti į profesinės mokyklos moksleivius.