Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Kai mes sukūrėme naują profsąjungą, Jungtinę mokytojų federaciją, ir paskelbėme streiką, ponas Biberšteinas, ponas Tolfsenas ir dailės mokytoja panelė Gilflan kirto piketo liniją. Mes jiems šaukėme: neikite vidun. Jie vis tiek įėjo, panelė Gilflan verkė. Mokytojai, kurie kirto piketo liniją, buvo vyresni už mokytojus, susibūrusius lauke. Tikriausiai jie priklausė senajai Mokytojų sąjungai, sunaikintai per Makarčio raganų medžioklę. Jie nenorėjo vėl būti persekiojami, nors mes streikavome beveik vien tam, kad būtų pripažinta mūsų federacija.

Aš užjaučiau vyresniuosius mokytojus, ir kai streikas baigėsi, norėjau atsiprašyti, kad taip ant jų rėkėme. Prie mūsų piketo linijos bent jau niekas nešaukė: „Šašai“, kaip kitose mokyklose. Vis dėlto ir Makėjaus profesinėje mokykloje mokytojai susiskaldę, ir aš nebežinojau, ar galima draugiškai elgtis su žmonėmis, kirtusiais liniją. Prieš tapdamas mokytoju pats buvau kirtęs piketo liniją su Viešbučių darbuotojų sąjunga ir Tarptautine uosto krovikų asociacija, o kartą mane atleido iš banko vien už pokalbį su profsąjungos atstovu. Įspėjimai buvo aiškūs, ir niekas nedrįso jų nepaisyti. Perženk liniją, bičiuli, ir pamatysi — visi žino, kur tu gyveni. Žino, kurią mokyklą lanko tavo vaikai.

Stovėdami piketo linijoje kaip mokytojai negalėjome pasakyti nieko panašaus. Buvome diplomuoti specialistai: mokytojai, baigę kolegijas. Kai streikas baigėsi, mokytojų bufete vengėme „šašų“. Jie visi kartu valgė kitoje salės pusėje. Neilgai trukus išvis liovėsi vaikščioti į bufetą ir mes, ištikimi Jungtinės mokytojų federacijos nariai, galėjome jame karaliauti.

Ponas Biberšteinas, sutikęs mane koridoriuje, vos regimai linktelėdavo ir daugiau nebesiūlė pagalbos bendraujant su sunkiais vaikais. Nustebau, kai vieną dieną jis mane sustabdė ir garsiai paklausė: kaip ten yra su Barbara Sedler?

O kas yra?

Ji atėjo pas mane ir papasakojo, kad skatinate ją stoti į kolegiją.

Teisybė.

Kas — teisybė?

Tai yra aš tikrai jai pasiūliau mokytis kolegijoje.

Leiskite jums priminti, kad ši mokykla — profesinė mokykla, o ne būsimų kolegijos studentų kalvė. Mūsų moksleiviai skuba įsigyti profesiją, sūnau. Jie nepasirengę mokytis kolegijose.

Aš jam paaiškinau, kad Barbara Sedler — viena gabiausių moksleivių visose penkiose mano klasėse. Ji puikiai rašo, skaito knygas, aktyviai dalyvauja klasės diskusijose, ir jei aš, diplomuotas mokytojas, be ypatingo pasirengimo galėjau patekti į kolegiją, kodėl to negali Barbara? Kas pasakė, kad ji būtinai privalo tapti kosmetologe, sekretore ar dar kuo nors?

Klausykite, jaunuoli, jūs kemšate moksleiviams į galvas žalingus dalykus. Mes stengiamės į viską žiūrėti realistiškai, o jūs staiga pradedate skleisti savo beprotiškas idėjas. Man teks rimtai su ja pasikalbėti ir viską paaiškinti. Būčiau labai dėkingas, jei apsiramintumėte. Mokykite anglų kalbos, o profesinį konsultavimą palikite man. Jis nusigręžė ir jau buvo beeinąs, tik staiga atsisuko. Juk tai tikrai ne dėl to, kad Barbara yra daili blondinė, kaip manote?

Norėjau pasakyti jam ką nors bjauraus. Pavyzdžiui, „šašas“; bet nutylėjau. Jis nuėjo ir tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. Ar dėl to kaltas streikas, o gal vis dėlto Barbara?

Mano pašto dėžutėje jis paliko atviruką su užrašu: „Žmogus turi stengtis siekti daugiau negu apima, bet prieš tai būtina įsitikinti, kad yra ko siekti. Nekurstykite neįgyvendinamų svajonių. Linkėjimai, Fergusas Biberšteinas.“

II DALIS Asilas tarp dagių

9

1966-aisiais, aštuonerius metus praleidus Makėjaus profesinėje mokykloje, atėjo laikas judėti toliau. Vis dar stengiausi kasdien išlaikyti penkių klasių moksleivių dėmesį, nors jau pradėjau suvokti akivaizdų dalyką: kiekvienoje klasėje dera elgtis individualiai. Reikia būti savimi. Susikurti savo stilių, taikyti tinkamiausias metodikas. Reikia sakyti tiesą, nes kitaip būsi demaskuotas. Ak, tamsta mokytojau, o praėjusią savaitę jūs sakėte visai ką kita. Tam nereikia nei ypatingų dorybių, nei moralės.

Taigi — sudie, Makėjaus profesine mokykla. Gavęs magistro laipsnį, perėjau į Niujorko bendruomenės kolegiją Brukline: vienas pažįstamas, profesorius Herbertas Mileris, padėjo man susirasti jaunesniojo dėstytojo vietą — tai pati žemiausia universitetinės sistemos laiptų pakopa. Nuo šiol turėsiu penkias ar šešias paskaitas per savaitę, o ne per dieną. Bus tiek laisvo laiko, kad jausiuosi kaip rojuje. Atlyginimas perpus mažesnis negu vidurinės mokyklos mokytojo, užtat turėsiu nebe moksleivius, o studentus, jie manęs klausys ir gerbs. Niekuo nesimėtys klasėje. Nesipriešins ir nesiskųs, gavę užduočių per paskaitas ar namų darbams. Be to, vadins mane dėstytoju, ir aš jausiuosi svarbus žmogus. Dėstysiu du kursus: literatūros įvadą ir kompozicijos pagrindus.

Mano studentai buvo suaugę žmonės, dauguma jau beveik trisdešimties; jie dirbo miesto parduotuvėse, fabrikuose, įstaigose. Viename kurse buvo trisdešimt trys ugniagesiai, kurie siekė išsilavinimo, norėdami pakilti tarnyboje — visi baltieji, beveik vien airiai.

Visi kiti studentai — juodieji ir lotynų amerikiečiai. Visai nedaug trūko, kad ir aš būčiau vienas iš jų: dieną dirbčiau, vakare mokyčiausi. Drausmės problemų nebeliko, tad man teko prie to prisitaikyti ir susikurti naują mokymo stilių, kai nereikia be paliovos kartoti moksleiviams, kad atsisėstų ir nusiramintų. Jei studentas vėluodavo, jis mandagiai atsiprašydavo ir sėsdavo į vietą. Kai pirmus kartus į auditorijas suėjo studentai, susėdo ir ėmė laukti mano paskaitos, net nežinojau, ką daryti. Niekas nesiprašė išleidžiamas į tualetą. Niekas nekėlė rankos, norėdamas apkaltinti bendraklasį, kad šis pavogė sumuštinį, vadovėlį arba atsisėdo ne į savo vietą. Niekas nemėgino nukreipti kalbos, neklausinėjo nei apie Airiją, nei apie varganą mano vaikystę.

Čia, brolau, teks stoti priešais auditoriją ir dėstyti.

Išnašas, ponios ir ponai, įprasta nukelti į puslapio apačią; jos rodo naudotus informacijos šaltinius.

Pakyla ranka.

Taip, pone Fernandesai?

O kodėl?

Kas kodėl?

Na, jei aš rašau apie Niujorko „Milžinus“, tai kodėl negaliu taip ir parašyti, kad apie juos skaičiau Daily News, kodėl?

Todėl, pone Fernandesai, kad jūs rašote mokslinį darbą, o tai reiškia, kad privalote tiksliai — tiksliai, pone Fernandesai, — nurodyti, kur gavote informaciją.

Na, nežinau, dėstytojau, man atrodo, kad tai tuščias laiko gaišimas. Aš tik rašau apie „Milžinus“, aiškinu, kodėl jie šį sezoną vis pralaimi. Suprantate, nesirengiu būti advokatas, nei nieko.

Ponui Tomui Fernandesui dvidešimt devyneri. Jis dirba mechaniku Niujorko savivaldybės įmonėje. Tikisi, kad gavęs diplomą sulauks paaukštinimo. Jis turi žmoną ir tris vaikus; kartais per paskaitas užmiega. Kai pradėjo knarkti, kiti studentai sužiuro į mane, laukdami, ką darysiu. Aš paliečiau jo petį ir pasiūliau pailsėti kitur. Gerai, atsakė jis, išėjo iš auditorijos ir tą vakarą nebegrįžo. Kitą savaitę jo nebuvo, o kai grįžo, paaiškino nesirgęs. Ne, jis buvo išvažiavęs į Naująjį Džersį, į futbolo rungtynes — „Milžinai“, suprantate? Kai „Milžinai“ žaidžia savo valstijoje, jis negali praleisti nė vienų rungtynių. Nė už ką nepraleis „Milžinų“. Sakė: labai gaila, kad paskaitos pirmadienį, tą pačią dieną, kai „Milžinai“ žaidžia savo aikštelėje.

Labai gaila, pone Fernandesai?

Jo. Na, suprantate, aš juk negaliu persiplėšti.

Bet čia kolegija, pone Fernandesai. Šis kursas privalomas.