Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Profesorius Džulianas Kėjus priėmė mano darbą, nepaisydamas „monotoniško stiliaus ir perdėm iškilmingo tono, nesuderinamo su aptariamu subjektu — Gogarčiu“.

Mano pirmasis ir mėgstamiausias dėstytojas Bruklino kolegijoje buvo Mortonas Irvinas Zaidenas, Jeitso specialistas. Jis ryšėjo peteliškę ir galėjo tris valandas be pertraukos pasakoti apie anglosaksų kronikas, Čoserį arba Metju Arnoldą — visa reikalinga medžiaga tvarkingai gulėjo jo galvoje. Jo tikslas buvo dėstyti, įlieti žinių į tuščius indus, o tie, kurie norėjo ko nors paklausti, turėjo vėliau ateiti į jo kabinetą. Paskaitų laiko tam negaišdavo.

Kolumbijos universitete jis buvo parašęs daktaro disertaciją apie Jeitsą ir knygą „Neapykantos paradoksas“, kurioje įrodinėjo, kad pagrindinė Vokietijoje kilusio antisemitizmo priežastis buvo žydų seksualumo baimė.

Visus metus aš klausiausi jo dėstomo anglų literatūros istorijos kurso, nuo „Beovulfo“ iki Virdžinijos Vulf, nuo karžygio iki savižudės. Jis aiškiai norėjo mums išaiškinti, kaip vystėsi anglų literatūra ir kartu — anglų kalba. Tvirtino, kad privalome išmanyti literatūrą taip, kaip gydytojas išmano žmogaus kūną.

Viskas, ką jis pasakojo, man buvo nauja: vienas iš naivumo ir prasto išsilavinimo privalumų. Buvau skaitęs šį bei tą iš anglų literatūros, tačiau Zaidenas pasakojo labai įdomiai, pereidamas nuo vieno rašytojo prie kito, nuo vieno šimtmečio prie kito, trumpai stabteldamas atidžiau žvilgtelėti į Čoserį, Džoną Skeltoną, Kristoferį Marlou, Džoną Draideną, Apšvietą, romantikus, Viktorijos laikus ir taip iki pat XX amžiaus; pasakodamas jis paskaitydavo ištraukų, jomis iliustravo anglų kalbos raidą nuo anglosaksų, vėliau — viduramžių kalbos ir galiausiai šiuolaikinės.

Po jo paskaitų man darydavosi labai gaila keleivių metro traukiniuose, kurie nežino to, ką žinau aš, ir nekantraudavau papasakoti savo paties moksleiviams, kaip per šimtus metų pasikeitė anglų kalba. Mėginau tai įrodyti, skaitydamas ištraukas iš „Beovulfo“, bet jie kalbėjo: nėė, čia ne anglų kalba. Jūs ką, mus kvailiais laikote?

Vesdamas pamokas būsimiems santechnikams, elektrikams ir automobilių mechanikams mėginau mėgdžioti Zaideno eleganciją, bet moksleiviai tik žiūrėjo į mane tarsi į puskvaišį.

Universitetų dėstytojai gali sau skaityti paskaitas kiek širdis geidžia, nebijodami nei prieštaravimų, nei atsikalbinėjimų. Pavydėtinas gyvenimas. Jiems nereikia niekam liepti sėstis, atsiversti sąsiuvinius, atsisakyti išleisti iš klasės. Jiems nereikia malšinti kivirčų. Užduotis visi atlieka laiku. Jokių pasiteisinimų, jokių tamstų, čia jums ne vidurinė mokykla. Jei jums per sunku laiku atlikti reikalingus darbus, meskite mokslus. Teisinasi tik vaikai.

Pavydėjau Zaidenui ir apskritai visiems kolegijos dėstytojams, kad per savaitę jie turi keturias ar penkias paskaitas. Aš turėjau dvidešimt penkias pamokas. Jų valdžia buvo neginčijama. Man reikėjo savąją išsikovoti. Sakiau žmonai: kam man grumtis su paniurusiais paaugliais, jei galėčiau gyventi lengvą ir malonų kolegijos profesoriaus gyvenimą? Argi ne malonu atsainiai įžengti į auditoriją, abejingai linktelėti galva, iš aukšto pripažįstant studentų egzistavimą, perskaityti paskaitą galinei sienai arba už lango augančiam medžiui, brūkštelti ant lentos keletą neįskaitomų žodžių ir paskelbti kito darbo temą — septyni šimtai žodžių apie pinigų simboliką Čarlzo Dikenso romane „Niūrūs namai“? Ir niekas nesiskundžia, niekas nieko nekamantinėja, niekas neatsikalbinėja.

Alberta atsakė: oi, liaukis zirzęs. Verčiau pasijudink, greičiau gauk daktaro laipsnį ir galėsi sau būti universiteto dėstytojas. Tada suksi galvas studentėms.

Laikydama baigiamuosius mokytojos egzaminus Alberta susipažino su Arlina Dalberg ir pasikvietė ją namo vakarienės. Ši nusispyrė batus, įsitaisė ant sofos ir gerdama vyną ėmė pasakoti, kaip ji gyvena su savo vyru Edvardu. Šiaip jie būna Maljorkoje, bet kartais ji grįžta į Valstijas padirbėti mokytoja ir užsidirbti pinigų gyvenimui Ispanijoje. Ji paaiškino, kad Edvardas gana gerai žinomas žmogus, o aš nieko neatsakiau, nes buvau jo vardą aptikęs tik vieną kartą — Edmundo Vilsono esė apie rašytojus proletarus. Arlina pasakė, jog jis po kelių mėnesių grįšiantis iš Ispanijos ir tada ji mus pakviesianti išgerti.

Edvardas Dalbergas man nepatiko iš pat pirmo žvilgsnio, o gal tiesiog labai jaudinausi susipažinęs su rašytoju: tai buvo pirmoji mano pažintis su Amerikos literatūros pasauliu.

Tą vakarą, kai mudu su Alberta atėjome į svečius, jis sėdėjo kambario kampe, giliame krėsle prie lango, apsuptas pusračio gerbėjų. Jie kalbėjosi apie knygas. Klausinėjo, ką jis mano apie įvairius rašytojus. Jis mosavo ranka ir niekino visus dvidešimtojo amžiaus rašytojus, išskyrus save: Hemingvėjus rašė „kūdikių kalba“, Folkneris — „mėšlą“, Džoiso „Ulisas“ buvo „kankinama kelionė per nepakenčiamą Dubliną“. Jis reikalavo, kad visi tuojau pat eitų namo ir pultų skaityti rašytojus, apie kuriuos niekad nebuvau girdėjęs: Svetonijų, Anaksagorą, serą Tomą Brauną, Euzebijų, dykumų tėvus, Juozapą Flavijų, Rendolfą Bomą.

Arlina mane pristatė. Tai Frenkas Makortas iš Airijos. Jis mokykloje dėsto anglų kalbą.

Aš ištiesiau ranką, bet jis savosios nepadavė. Ak, tai jūs dar vidurinėje, ar ne?

Nežinojau, ką atsakyti. Norėjau užvežti tam įžūliam šunsnukiui į akį, bet susilaikiau. Jis nusijuokė ir tarė Arlinai: gal mūsų bičiulis dėsto anglų kalbą kurčnebyliams? Dalbergų pasaulyje mokytojomis dirbo tik moterys.

Sutrikęs pasitraukiau prie savo kėdės.

Dalbergo galva buvo stambi, prie viršugalvio prilipdytomis žilų plaukų sruogomis. Viena akis buvo nereginti, užtat kita mikliai sukiojosi akiduobėje, dirbdama už abi. Jis turėjo stiprią nosį ir vešlius ūsus, o kai šypsodavosi, švysteldavo balti dirbtiniai dantys, kurie kalbant klaksėjo.

Jis dar ne viską buvo pasakęs. Įbedė į mane vienintelę akį. Ar mūsų vidurinės mokyklos vaikinas skaito? Ką gi jis skaito?

Pasirausiau mintyse, galvodamas, ką tokio būsiu neseniai skaitęs: ką nors solidaus, kas galėtų jam patikti.

Skaitau Šono O’Keisio autobiografiją.

Jis leido man truputį pasikankinti, ranka persibraukė veidą ir sumurmėjo: Šonas O’Keisis. Malonėkite pacituoti kokią eilutę.

Mano širdis įnirtingai suplazdėjo. Gerbėjų pusratis laukė. Dalbergas pakėlė galvą, tarsi sakydamas: nagi? Burna visiškai išdžiūvo. Neprisiminiau nė vienos O’Keisio eilutės, prilygstančios didingoms senųjų meistrų ištraukoms, kurias citavo Dalbergas. Sumurmėjau: na, aš labai žaviuosi O’Keisiu, nes jis taip natūraliai aprašė savo gyvenimą Dublino lūšnose.

Jis man vėl leido pasikankinti, o pats nusišypsojo gerbėjams. Tada linktelėjo mano pusėn. Taip natūraliai aprašė, sako mūsų bičiulis airis. Jei jums taip patinka vadinamasis natūralistinis rašymo stilius, verčiau atidžiau apžiūrėkite viešųjų tualetų sienas.

Gerbėjai nusijuokė. Aš iškaitau ir leptelėjau: O’Keisis pats savo jėgomis išsiveržė iš Dublino lūšnų. Jis buvo pusaklis. Jis tikras... tikras... darbininkų gynėjas... Jau tikrai ne prastesnis už jus. Visas pasaulis žino Šoną O’Keisį. O kas yra girdėjęs apie jus?

Jis papurtė galvą, vaizduodamas prieš gerbėjus, ir jie taip pat pritariamai papurtė galvas. Paskui šūktelėjo Arlinai: pasakyk savo vidurinės mokyklos vaikinui, kad dingtų man iš akių. Ir tegu daugiau čia nebesirodo, nors jo žavingoji žmona gali pasilikti kiek nori.

Nuėjau paskui Arliną į miegamąjį pasiimti palto. Atsiprašiau, kad sukėliau nemalonumų, ir paniekinau save už atsiprašymą, bet ji ėjo nuleidusi galvą ir nieko nesakė. Svetainėje Dalbergas glamžė Albertos petį ir pasakojo esąs tikras, kad ji puiki mokytoja, būtų labai malonu, jei apsilankytų dar.