Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Išeidamas iš klasės, direktorius susiraukęs pažvelgia į mane ir pašnibždomis sako, kad inspektorius norėtų per kitą pertrauką su manimi pasikalbėti, net jei reikėtų atsiųsti mokytoją manęs pavaduoti. Man viskas aišku. Viskas aišku. Vėl padariau kažką ne taip. Tuoj prasidės nemalonumai, o aš nė nesuvokiu kodėl. Mano asmens byloje atsiras neigiamas įrašas. Žmogus stengiesi. Nenori atsilikti. Mėgini daryti tai, ko dar niekas nėra daręs per visą žmonijos istoriją. Tavo moksleiviai šokčioja iš entuziazmo, nagrinėdami pateisinimo raštelius. Bet ateina atsiskaitymo valanda, tamsta mokytojau. Koridoriumi, tiesiai į direktoriaus kabinetą.

Jis sėdi prie stalo. Inspektorius nejudėdamas stovi kabineto vidury ir man atrodo panašus į atgailaujantį vidurinės mokyklos moksleivį.

A, pone... pone...

Makortas.

Įeikite. Įeikite. Tik minutėlę. Norėjau jums pasakyti, kad ta jūsų pamoka, tas projektas, kad ir kaip jūs jį, po šimts, vadinate, buvo aukščiausio lygio. Aukščiausio lygio. Štai ko mums reikia, jaunuoli, štai tokio realistiško, tikroviško mokymo. Tie vaikai rašė tarsi kolegijos studentai.

Jis pasisuka į direktorių ir sako: atsimenat tą vaikiną, kuris rašė pateisinimo raštelį Judui? Nuostabu. Bet aš turiu vieną kitą pastabėlę. Nesu tikras, ar išmintinga ir ar pateisinama rašyti raštelius, aiškinančius blogą elgesį ar nusikaltimus, nors, geriau pagalvojus, juk advokatai tai daro, ar ne? Iš to, ką mačiau jūsų klasėje, galima spėti, kad joje mokosi ne vienas daug žadantis būsimas advokatas. Tad aš tik norėjau paspausti jums ranką ir įspėti, kad nenustebtumėte, jei jūsų asmens byloje atsiras įrašas, liudijantis apie energingą ir kupiną vaizduotės jūsų darbą. Dėkoju, labai dėkoju, tik gal ateityje skatinkite moksleivius domėtis senesnės istorijos veikėjais. Pateisinimo raštelis Alui Kaponėj gali atrodyti truputį rizikingas. Dar kartą dėkoju.

Viešpatie aukščiausias. Šitokie pagyrimai iš Steiteno salos mokyklų inspektoriaus lūpų. Kaip dabar grįžti tuo koridoriumi — šokio žingsniu, o gal pakilti ir nuskrieti? Ar pasaulis mane pasmerks, jei uždainuosiu?

Uždainuoju. Rytojaus dieną pranešu moksleiviams, kad žinau dainą, kuri jiems tikrai patiks, nes ją dainuojant reikia gerai palaužyti liežuvį. Štai ši daina:

Oi lo, ta pelkė, ta gili, klampynė žaliame slėny,

Oi lo, ta pelkė, ta gili, klampynė žaliame slėny,

O pelkėj medis augo, žalias medis, žalutėlis,

Medis augo pelkėj toj, klampynėj žaliame slėny.

Mes dainavome posmą po posmo, jie kvatojosi, stengdamiesi aiškiai tarti besikartojančius žodžius: ar ne puiku žiūrėti, kaip mokytojas dainuoja kartu? Brolau, mokykloje taip turėtų būti kasdien: mes rašytume pateisinimo raštelius, o mokytojas staiga pradėtų dainuoti dėl kažkokios tik jam vienam žinomos priežasties.

Priežastis buvo tokia: aš supratau, kad žmonijos istorijoje pakaks medžiagos milijonams pateisinimo raštelių. Anksčiau ar vėliau visiems prireiks pateisinimo. Be to, jei uždainavome šiandien, tai galėsime dainuoti ir rytoj. Kodėl gi ne? Dainuoti pateisinimo nereikia.

7

Ogis klasėje buvo grynas vargas, atsikalbinėjo, erzino merginas. Paskambinau jo motinai. Rytojaus dieną durys staiga atsilapojo ir vyriškis juodais marškinėliais su sunkumų kilnotojo raumenimis suriko: ei, Ogi, ateik čia.

Buvo girdėti, kaip Ogis kūktelėjo.

Su tavim kalbu, Ogi. Jei man teks įeiti į klasę, neapsidžiaugsi, kad gimei. Ateik čia.

Ogis cyptelėjo: aš nieko nepadariau!

Vyriškis įvėžlina į klasę, nulinguoja prie Ogio suolo, pakelia Ogį, prineša prie sienos ir ima į ją daužyti.

Aš tau sakiau — bumbt — niekada — bumbt — niekada nesiginčyti — bumbt — su mokytoju — bumbt. Jei dar kartą išgirsiu, kad mokytojas tavimi skundžiasi — bumbt — nutrauksiu tavo sumautą galvą — bumbt — ir sukišiu į subinę — bumbt. Tu mane supratai — bumbt ?

Ei. Pala. Čia mano klasė. Aš mokytojas. Negaliu leisti, kad bet kas pas mane brautųsi. Čia juk aš šeimininkas.

Atsiprašau.

Vyriškis nekreipia į mane jokio dėmesio. Jis toliau bumbsi sūnų į sieną taip įnirtingai, kad Ogis kabojo rankose tarsi skudurėlis.

Privalau parodyti, kas šioje klasėje šeimininkas. Negaliu leisti, kad bet kas įeitų ir pradėtų kulti savo sūnų kaip rugius. Dar kartą sakau: atsiprašau.

Vyriškis nuvelka Ogį atgal į suolą ir atsigręžia į mane. Jei jis dar kartą jums sutrukdys, tamsta, aš jį nuspirsiu iki pat Naujojo Džersio. Ne taip jį auginom, kad šoktų žmonėms į akis.

Jis atsigręžia į klasę. Mokytojas čia tam, kad mokytų jus, vaikigaliai. Jei neklausysit mokytojo, nebaigsit mokyklos. Nebaigsit mokyklos — turėsit eiti dirbti į prieplauką kaip kokie nevykėliai. Jei neklausot mokytojo, patys sau kenkiat. Supratot, ką jums sakau?

Jie tyli.

Ar jūs supratot, ką jums sakau, ar sėdėsit čia kaip iškamšos? O gal koks nors narsuolis norėtų ką nors pasakyti?

Jie atsako, kad supranta, ir visi narsuoliai tyli.

Tvarka, mokytojau, dabar galite dirbti toliau.

Išeidamas jis taip trinkteli durimis, kad nuo lentos pabyra kreidos dulkės ir subarška langai. Klasėje tvyro šalta, priešiška tyla, kuri sakyte sako: mes žinome, kad tu iškvietei Ogio tėvą. Mes nemėgstame mokytojų, kurie kviečia moksleivių tėvus.

Nėra jokios prasmės aiškinti: ei, klausykit. Aš neprašiau Ogio tėvo taip elgtis. Tik pasikalbėjau su jo motina, maniau, tėvai su juo pasišnekės ir lieps geriau elgtis klasėje. Per vėlu. Pasielgiau negarbingai, parodžiau, kad nepajėgiu susitvarkyti pats. Niekas negerbia mokytojų, kurie siunčia moksleivius pas direktorių arba kviečiasi tėvus. Jei negali susitvarkyti pats, išvis nedirbk mokytoju. Susirask kitą darbą — eik gatvių šluoti arba dirbk šiukšlininku.

Selas Batalja kiekvieną rytą nusišypsodavo ir pasakydavo: Sveiki, mokytojau. Selas sėdėjo su savo mergina Luiza ir atrodė laimingas. Kai juodu susikibdavo rankomis, sėdėdami vienas vienoje, kitas kitoje suolų eilėje, visi juos apeidavo aplinkui, nes suprato: tai tikra. Vieną gražią dieną Selas su Luiza susituoks, o tai šventas reikalas.

Selo itališka šeima ir Luizos airiškoji nepritarė jų draugystei, tačiau bent jau vestuvės bus katalikiškos, o tai šis tas. Selas klasėje juokavo, esą jo namiškiai nerimauja, kad su aire žmona jis mirs iš bado, juk airės visai nemoka gaminti valgio. Jis pasakojo, kad jo motina nesupranta, kaip tie airiai išlieka gyvi. Tada prabilo Luiza ir pareiškė, jog jie gali kalbėti ką tinkami, užtat airių kūdikiai gražiausi pasaulyje. Selas išraudo. Prašmatnus italas, beveik aštuoniolikos metų, vešliais, tamsiais, garbanotais plaukais — ėmė ir išraudo. Luiza nusijuokė, o paskui ir mes visi, kai ji ištiesė ranką ir palietė jo veido raudonį švelniu baltu delnu.

Visa klasė nutilo, kai Selas paėmė tą delną ir priglaudė jį sau prie veido. Buvo matyti, kaip jo akyse žvilga ašaros. Kas jam? Stovėjau nusisukęs nuo lentos, nežinodamas, nei ką sakyti, nei ką daryti, nenorėdamas išsklaidyti kerų. Kai vyksta tokie dalykai, kaip galiu toliau nagrinėti „Purpurinę raidę“?

Nuėjau prie savo stalo, apsimečiau, kad turiu kažką susirasti, tylėdamas dar kartą patikrinau lankomumą, užpildžiau kažkokį blanką, palaukiau dešimt minučių, kol nuskambės skambutis, paskui žiūrėjau, kaip Selas su Luiza susikibę už rankų išeina iš klasės, ir pavydėjau jiems to, kas bus. Baigę mokyklą susižieduos. Selas taps geru santechniku, Luiza — teismo stenografininke, tai didžiausias pasiekimas sekretorių pasaulyje, žinoma, jei nešaus į galvą beprotiška mintis pačiai tapti advokate. Sakiau Luizai, kad jai pakaks gabumų tapti kuo tik ji nori, bet ji atsakė: ne, ne, ką pasakys šeima? Reikia uždirbti pinigų, reikia ruoštis gyvenimui su Selu. Ji išmoks gaminti itališkus patiekalus, kad nebūtų visą laiką nepalankiai lyginama su Selo motina. Praėjus metams po vestuvių gims kūdikis, mažutis, apskritutis, sotus airių, italų, amerikiečių kūdikis, tada jau abi šeimos bus sujungtos amžiams ir niekam neberūpės, iš kur kilę jo tėvai.