Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Kenas vėl nusišaipė. Jo, Sing Singe visiems baisiai rūpi gramatika. Tie žmogžudžiai susėda, laukdami mirties bausmės, ir tik kalbasi, tik kalbasi apie gramatiką.

Kenai, tariau aš. Mes kalbame ne apie Roną. Apie Džoną.

Teisingai, pritarė Dona. Džonas atsiduria kalėjime, ten pradeda visus mokyti gramatikos, ir visi kaliniai išeina iš Sing Singo kalbėdami kaip kolegijos profesoriai; vyriausybė tokia dėkinga Džonui, kad duoda jam darbą — dėstyti gramatiką Makėjaus profesinėje mokykloje.

Kenas norėjo atsakyti, bet visa klasė ėmė ploti, džiugiai šūkauti: teisingai, Dona, teisingai, ir niekas negirdėjo jo atsakymo.

Anglų kalbos mokytojai sako, kad žmogui, kuris sugeba išdėstyti gramatiką profesinėje mokykloje, nėra nieko neįmanoma. Mano moksleiviai klausėsi to, ką aiškinau. Jie diskutavo. Net nesuvokė, kad mokau juos gramatikos. Gal manė, kad šiaip sau pasakojame istorijas apie Džoną ir Sing Singą, bet išeidami iš klasės žiūrėjo į mane visai kitomis akimis. Jei mokytojo darbas kasdien būtų toks, galėčiau dirbti iki sulauksiu aštuonių dešimčių. Štai ten senis Žilagalvis, jis truputį pakumpęs, bet nemanykite, kad jau visai niekam tikęs. Tik paklauskite jo apie sakinio sandarą, jis tuojau pat išsities ir papasakos, kaip kadaise, dvidešimtojo amžiaus viduryje, sugebėjo suderinti psichologiją ir gramatiką.

6

Mikis Dolanas padavė man savo motinos rašytą raštelį — pasiaiškinimą, kodėl vakar nebuvo mokykloje:

Gerbiamas pone Makortai, Mikio senelė, kuri yra mano mama aštuoniasdešimties metų, nugriuvo nuo laiptų, prigėrusi per daug kavos, tai aš palikau Mikį namie, kad prižiūrėtų ją ir savo mažą sesutę, o pati nuėjau į darbą keltų terminalo kavinėje. Prašau pateisinti Mikio praleistas pamokas ir ateityje jis taip nebedarys, nes jūsų pamokos jam patinka. Nuoširdžiausi linkėjimai, Imelda Dolan. P. S. Senelei nieko blogo neatsitiko.

Kai Mikis man po nosimi pakišo įžūliausiai suklastotą raštelį, aš nutylėjau. Mačiau, kaip jis, sėdėdamas savo suole, jį rašo kaire ranka, kad neatpažinčiau rašysenos, kuri po kelerių metų, praleistų katalikų pradžios mokykloje, buvo pati gražiausia visoje klasėje. Vienuolėms visiškai nerūpėjo, ar tu eisi į pragarą, ar į dangų, ar vesi protestantę — svarbu, kad rašysena būtų aiški ir graži, o jei tokie dalykai tau nelabai sekėsi, jos tol lenkdavo atgal nykščius, kol imdavai klykti, maldaudamas pasigailėjimo ir žadėdamas kaligrafijos stebuklus, galinčius atverti dangaus vartus. Be to, jei vaikas rašo kaire ranka, tai aiškiausiai rodo, jog jį apsėdęs šėtonas: tokiu atveju seserys tiesiog privalėdavo lenkti atgal nykščius net čia Amerikoje, laisvės žemėje, drąsuolių gimtinėje.

Todėl Mikis ir rašė kaire ranka, kruopščiai stengdamasis užmaskuoti dailius katalikiškus rašmenis. Jis jau ne pirmą kartą klastojo pateisinimo raštelį, bet aš nieko nesakiau, nes daugumą neva tėvų raštelių, gulinčių mano stalčiuje, buvo parašę Makėjaus profesinės mokyklos moksleiviai bei moksleivės, ir jei sugalvočiau aiškintis su kiekvienu klastotoju, daugiau niekam nebeturėčiau laiko. Be to, į mano santykius su moksleiviais prasismelktų pasipiktinimas, nuoskaudos bei įtampa.

Vieno moksleivio paklausiau: Dani, ar šį raštelį tikrai parašė tavo motina?

Jis įsitempė ir pasirengė gynybai. Taip, jį parašė mano motina.

Gražus raštelis, Dani. Ji gerai rašo.

Makėjaus mokyklos moksleiviai didžiuojasi savo motinomis ir reikia būti paskutiniam slunkiui, kad nepadėkotum už tokį pagyrimą.

Jis padėkojo ir grįžo į vietą.

Galėjau paklausti, ar ne jis pats parašė tą raštelį, bet nebuvau toks kvailas. Vaikinas man patiko, visai nenorėjau, kad jis surūgęs kėpsotų trečiojoje eilėje. Paskui dar papasakotų klasės draugams, kad aš jį įtarinėju, tada ir jie surūgtų, nes visi klastoja pateisinimo raštelius nuo tos dienos, kai išmoko rašyti, ir dabar, po šitiek metų, visai nepageidauja nukentėti nuo staiga moralės principais užsidegusio mokytojo.

Pateisinimo raštelis — mokyklos gyvenimo dalis. Visi žino, kad jie išgalvoti, tai kam kelti triukšmą?

Tėvai, rytais išruošiantys vaikus į mokyklą, neturi laiko rašinėti raštelių, kurie, kaip visiems žinoma, tuojau pat bus išmesti į šiukšlyną. Jie tokie nusivarę, kad sako vaikams: a, tau reikia pateisinimo raštelio už vakar dieną, aukseli? Parašyk pats, aš pasirašysiu. Pasirašo nė neskaitę, ir liūdniausia tai, kad patys nežino, ką praranda. Jei pasivargintų perskaityti tuos raštelius, pamatytų, kad jų vaikai sugeba rašyti puikiausią amerikietišką prozą: rašteliai sklandus, kupini vaizduotės, aiškūs, dramatiški, fantastiški, nenukrypstantys nuo temos, įtikinami ir naudingi.

Įmečiau Mikio raštelį į stalo stalčių greta kelių dešimčių kitų, parašytų ant įvairiausio dydžio ir spalvos popieriaus, subraižytų, suterliotų, suglamžytų. Tą pačią dieną, kai moksleiviai rašė kontrolinį, pradėjau skaityti raštelius, kuriuos anksčiau buvau tik permetęs akimis. Sudėliojau juos į dvi krūveles: vienoje — tikri, motinų parašyti rašteliai, kitoje — klastotės. Antroji krūvelė buvo didesnė, o jos tekstai įvairesni, nuo šiaip kupinų vaizduotės iki visiškai beprotiškų.

Man atsivėrė akys. Seniai svarsčiau, koks tai turėtų būti jausmas, ir štai sužinojau. Dar pagalvojau, kodėl man iki šiol nė karto akys nebuvo taip atsivėrusios.

Argi nenuostabu, pamaniau, kaip jie priešinasi bet kokioms rašto užduotims namie? Pradeda zirzti, skundžiasi, kad turi daug darbo ir kad be galo sunku sudėlioti du šimtus žodžių nurodyta tema. Bet kai pradeda klastoti pateisinimo raštelius, daro tikrus stebuklus. Kodėl? Turiu pilną stalčių pateisinimo raštelių, iš kurių būtų galima sudaryti Didžiųjų Amerikos pasiteisinimų arba Didžiųjų Amerikos melagysčių antologiją.

Stalčiuje gulėjo Amerikos piliečių talento pavyzdžiai, nė karto neminėti dainose, pasakojimuose ar mokslo studijose. Kaip galėjau iki šiol ignoruoti šį lobį, šiuos grožinės literatūros, fantazijos, kūrybiškumo, mušimosi į krūtinę, savigailos, šeimos problemų, sprogusių šildymo katilų, įgriuvusių lubų, ištisus kvartalus nusiaubusių gaisrų, namų užduotis apšlapinusių kūdikių bei naminių gyvūnų, netikėtų gimdymų, širdies smūgių, insultų, persileidimų, apiplėšimų perlus? Štai ji, geriausia Amerikos moksleivių proza — neišgalvota, tikra, artima, aiški, lakoniška, be mažiausių tiesos požymių.

Viryklė užsidegė, liepsna persimetė į tapetus ir ugniagesiai mums visą naktį neleido grįžti namo.

Užsikimšo tualetas ir mums visiems teko eiti į „Kilkenio“ barą kitapus gatvės, kur dirba mano pusbrolis, bet jų tualetas po vakar dienos irgi buvo užsikimšęs, todėl turbūt įsivaizduojate, kaip sunku buvo mano Roniui šiandien rytą susiruošti į mokyklą. Tikiuosi, šį kartą jam dovanosite, nes daugiau nieko panašaus nebus. „Kilkenio“ baro šeimininkas mums buvo labai malonus, nes jis pažįstamas su jūsų broliu, pone Makordai.

Arnoldas šiandien neatsinešė namų darbų, nes vakar, jam lipant iš traukinio, vagono durys užsidarė, ir jo portfelis liko viduje. Arnoldas rėkė ant konduktoriaus, kartodamas labai negražius žodžius, bet traukinys nuvažiavo. Negalima šito taip palikti.

Jo sesers šuo suėdė jo namų užduotis, kad jis kur paspringtų.

Šį rytą, kai ji buvo tualete, mažasis broliukas apsisiojo jos namų darbus.

Viršutiniame aukšte vonioje mirė žmogus, vanduo išsiliejo iš vonios ir užpylė visus Robertos namų darbus, kurie kaip tik gulėjo ant stalo.