Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Nieko panašaus neįvyko, ir tik dėl airių paauglio, kuris užpuolė Selą Prospekto parko muštynėse ir apdaužė didžiuliu veržliarakčiu. Selas net nepriklausė gaujai. Jis tiesiog ėjo pro šalį, nešė užsakytą maistą iš restorano, kuriame uždarbiavo vakarais ir savaitgaliais. Ir jis, ir Luiza žinojo, kad tos gaujų muštynės kvailos, juo labiau kai pešasi airiai su italais — katalikai, baltieji. Tai ko? Ko jie nepasidalija? Kaip patys sako, teritorijos, ar dar blogiau — merginų. Ei tu, beždžione, patrauk rankas nuo mano merginos. Nešk savo storą airišką subinę iš mūsų kiemo. Selas su Luiza galėjo suprasti kivirčus su puertorikiečiais ar juodaodžiais, bet ko niautis tarpusavyje, su saviškiais, dėl Dievo meilės?

Selas grįžo į mokyklą su tvarsčiu, dengiančiu siūles. Jis persėdo į kitą klasės pusę, kuo toliau nuo Luizos. Nekreipė į bendraklasius jokio dėmesio, į jį taip pat niekas nežiūrėjo, niekas nekalbino. Luiza atsisėdo į senąją vietą, pamėgino pažvelgti jam į akis. Pasisuko į mane, tarsi galėčiau jai ką nors paaiškinti ar ištaisyti. Jaučiausi neryžtingas ir niekam tikęs. Gal prieiti prie jos, suspausti petį, pašnibždėti keletą paguodos žodžių apie tai, kad Selui greitai praeis? O gal prieiti prie Selo, atsiprašyti už visą airių giminę, priminti, kad negalima apie visą tautą spręsti iš vieno pašlemėko veiksmų Prospekto parke, priminti, kad Luiza tebėra graži ir jį tebemyli?

Kaip nagrinėti „Purpurinės raidės“ paskutinę dalį, laimingą pabaigą Esterai ir Perlei, kai už kelių eilių plyštančia širdimi sėdi Luiza, o Selas spokso tiesiai priešais save, pasirengęs nugalabyti kiekvieną jo kelyje pasitaikiusį airį?

Rėjus Braunas pakelia ranką. Šaunuolis Rėjus, jis visada sukelia kokių nors neramumų. Ei, pone Makortai, o kodėl šioje knygoje nėra nė vieno juodaodžio?

Tikriausiai buvo matyti, kaip apstulbau. Visi, išskyrus Luizą ir Selą, nusijuokė. Nežinau, Rėjau. Man atrodo, seniau Naujojoje Anglijoje nebuvo juodaodžių.

Selas pašoka iš vietos. Ne, ten buvo juodaodžių, Rėjau, bet airiai juos visus išžudė. Prisėlino iš už nugaros ir perskėlė galvas.

A, rimtai? — klausia Rėjus.

Jo, atsako Selas. Jis pasiima krepšį, išeina iš klasės ir patraukia tiesiai į administraciją. Konsultantas man papasakojo, kad Selas paprašė būti perkeltas į pono Kempbelo klasę — anas bent ne airis, neturi to idiotiško akcento. Negalėtum nė įsivaizduoti, kad ponas Kempbelas smogtų tau veržliarakčiu iš už nugaros, o štai tas Makortas... Jis airis, o tais niekšingais pasalūnais negalima pasikliauti.

Nežinojau, kaip elgtis su Selu. Iki mokyklos baigimo liko trys mėnesiai; reikėjo pamėginti pasikalbėti su juo, bet nežinojau, ką sakyti. Mokyklos koridoriuose dažnai matydavau, kaip mokytojai guodžia vaikus. Apkabina per pečius. Apglėbia. Nesijaudink, viskas bus gerai. Berniukas ar mergaitė dėkoja, spindi ašaros, mokytojas atsisveikindamas dar spusteli petį. Ir aš taip norėjau. Gal reikėjo pasakyti Selui, kad esu ne iš tų, kurie švaistosi veržliarakčiais? Gal reikėjo būti atkaklesniam, paaiškinti, kaip neteisinga versti Luizą kentėti dėl kažkokio, tikriausiai dar girto, bjaurybės veiksmų? Na, tu juk žinai, Selai, kokie tie airiai. Jis būtų nusijuokęs ir atsakęs: na, taip, airiai turi šitą problemą; tada susitaikytų su Luiza.

O gal reikėjo pasikalbėti su Luiza, paguosti ją keletu banalybių, pavyzdžiui: o, nė pati nepastebėsi, kaip viską pamirši, arba: jis juk ne vienintelis visam pasauly; arba: Luiza, tau tai jau nebus jokių problemų ištekėti. Pamatysi, vaikinai būriais belsis į tavo duris.

Žinojau, kad pradėjęs kalbėti su bet kuriuo iš jų sutriksiu ir imsiu mikčioti. Geriausia — nieko nedaryti; kitaip elgtis nesugebėjau. Kada nors ir aš ką nors paguosiu koridoriuje, stipria ranka apglėbsiu per pečius, pašnibždėsiu šiltą žodį, apkabinsiu.

Nė vienas mokytojas nesutinka priimti Kevino Dano į savo klasę. Tas vaikas — didžiulė problema, jis nevaldomas, amžinai kelia rūpesčių. Jei direktorius reikalauja jį priimti, mokytojai meta ant stalo dokumentus, reikalauja pensijos, išeina iš kabineto. Tam vaikui vieta zoologijos sode, beždžionių skyriuje, o ne mokykloje.

Galiausiai jį primeta naujam mokytojui, kuris negali pasipriešinti: man. Be to, jo tokie rudi plaukai, pats visas strazdanotas, ir dar vardas — jis airis, todėl kas jau kas, o airis mokytojas, kalbantis tikru airišku akcentu, tikrai suvaldys tą nenaudėlį. Mokyklos profesijos konsultantas deda viltis į kokį nors, suprantate, atavizmą, į kokį nors galimą bendrumą. Tikras airis mokytojas būtinai pajėgs sužadinti kokius nors tautinius Kevino jausmus. Teisingai? Konsultantas sako, kad Kevinui beveik devyniolika, šiais metais jis turėtų baigti mokyklą, bet jau dvejus metus iš eilės buvo paliktas kartoti kurso ir dabar nėra nė mažiausios galimybės, kad gaus mokyklos atestatą. Nė mažiausios. Mokykla tiesiog tempia laiką; gal jis pats mes mokslus, gal išeis į kariuomenę, gal dar kas nors atsitiks. Šiais laikais į kariuomenę ima visus — šlubus, atsilikusius, aklus, tokius kaip Kevinas. Man pranešė, kad vienas jis nieku gyvu neras mano klasės, todėl malonėkite atsivesti jį iš konsultacijų kabineto.

Jis sėdi kabineto kampe, įsisupęs į gerokai per didelę striukę, veidą visiškai dengia gobtuvas. Konsultantas sako: štai jis, Kevinai. Štai tavo naujasis mokytojas. Nusiimk gobtuvą, kad jis galėtų tave matyti.

Kevinas nekrusteli.

Nagi, Kevinai. Nusitrauk gobtuvą.

Kevinas purto galvą. Galva juda, bet gobtuvas lieka kur buvęs.

Na gerai, eik su ponu Makortu ir stenkis gerai elgtis.

Konsultantas man šnibžda: gali būti, suprantate, kad jis bent truputį su jumis identifikuosis.

Jis su niekuo nesiidentifikuoja. Sėdi suole ir barbena pirštais, pasislėpęs po gobtuvu. Direktorius, vaikščiodamas po klases, įkiša galvą pro duris ir paliepia: sūneli, nusiimk gobtuvą. Kevinas jo nepaiso. Direktorius atsisuka į mane. Turime drausmės problemų?

Tai Kevinas Danas.

O, sako jis ir dingsta.

Jaučiu, kad įkliuvau į kažin kokį paslaptingą tinklą. Kai užsimenu apie Keviną kitiems mokytojams, šie varto akis ir pasakoja, kad naujiems darbuotojams dažniausiai primeta moksleivius, su kuriais neįmanoma susitvarkyti. Profesijos konsultantas siūlo man nesijaudinti. Kevinas kelia daug problemų, bet jis neveiksnus ir nebeilgai lankys mokyklą. Kantrybės.

Rytojaus dieną prieš pat vidudienį jis paprašo leidimo išeiti. Paskui sako: o kodėl jūs man taip paprastai leidote išeiti? Kaip čia taip? Norit manęs nusikratyti, teisybė?

Juk sakei, kad nori išeiti. Tai aš leidžiu. Eik.

Kodėl liepiate man eiti?

Tai tik toks žodis.

Taip neteisinga. Aš nieko bloga nepadariau. Nemėgstu, kai man liepia eiti tarsi kokiam šuniui.

Norėčiau jį pasivedėti į šalį ir pasikalbėti, bet žinau, kad man tai nepavyks. Lengviau kalbėtis su visa klase negu su vienu vaikinuku. Nereikia tiek atvirumo.

Jis trukdo pamokoms savo keistomis pastabomis. Anglų kalboje daugiau nešvankių žodžių negu bet kurioje kitoje kalboje. Jei ant kairės kojos apsiausi dešinį batą, o ant dešinės kojos — kairį, smegenys pradės stipriau veikti ir tau gims tiktai dvynukai. Dievas turi parkerį, kurio niekada nereikia pripildyti rašalu. Kūdikiai gimdami viską žino. Todėl jie ir negali kalbėti — jei prabiltų, mes visi pasijustume kvailiais.

Jis pasakoja, kad nuo pupų žmonės bezda ir kad labai gerai pupomis maitinti mažus vaikus, nes pupų augintojai išdresuoja šunis sekti vaikų pėdsakais, jei kartais šie pasiklystų ar būtų pagrobti. Jis tikrai žino, kad turtingose šeimose vaikams labai dažnai duoda pupų, nes turtingiems vaikams visada gresia pavojus būti pagrobtiems; kai jis baigs vidurinę, pradės savo verslą — dresuos šunis, kad šie išmoktų ieškoti pupų privalgiusių vaikų, sekdami jų bezdalų pėdsakais, tada apie jį parašys visi laikraščiai, parodys visos televizijos stotys, o dabar jis norėtų išeiti iš klasės.